Trotingas: dreifuojanti pasroviui plūdė

Nors daugeliui meškeriotojų plūdinė asocijuojasi su ežeru ar tvenkiniu, kur plūdė ramiai laukia kibimo, praktiškai nejudėdama iš vietos, tačiau labai įdomiai meškerioti plūdine galima taip pat ir upėse – tereikia paprasčiausiai paleisti plūdę dreifuoti pasroviui. Šis būdas angliškai vadinasi Trotting.

Mobilų meškeriojimo plūdine upėse būdą anglai pakrikštijo trotingu. Šis meškeriojimo plūdine atmaina ypač populiari gaudant skaidriose upėse, kur žuvys baikščios ir įtarios. Toks meškeriojimas puikiai pažįstamas vietiniams tokių upių kaip Merkys, Žeimena ar Strėva meškeriotojams. Tiesa, jie dažniausiai žuvis gaudo, leisdami plūdei dreifuoti gana trumpas distancijas.

O štai anglai teigia, kad ir 80 m ne riba, nes didelis atstumas tarp meškeriotojo ir žuvies – garantija, užtikrinanti, kad pavyks pergudrauti stambų šapalą ar meknę. Trotingo meškeriotojai ypač dažnai griebiasi pavasarį ir rudenį, kai upių augalija – reta ir plūdės dreifui niekas nekliudo.

Dvi trotingo versijos

Meškeriojant trotingo metodu galima dvejopa taktika: pasirinkus įdomią upės atkarpą, kurioje yra tinkamų žuvims laikytis užuoglaudų, galima tiesiog paleisti plūdę dreifuoti įvairiomis trajektorijomis, kad ji vilktų dugnu ar plukdytų palei jį masalą, tačiau teigiama, jog antrasis variantas – veiksmingesnis.

Tai daroma taip: meškeriotojas iš pradžių įsitaiso ant kranto (patartina nestūksoti pakrantėje visu ūgiu) ir, pasidėjęs šalia baltos sudrėkintos duonos ar batono dubenėlį, sumirko ją, kad pavirstų puria mase, o tada atgnybia po gabaliuką ir periodiškai mėto į vandenį. Paprastai žuvys į tai, jog tėkmė neša maistą, gana greitai sureaguoja ir ima akyliau žvalgytis, ką valgomo pastebės plaukiant pasroviui.

Po 15-20 minučių ateina laikas užmesti meškerę. Masalas taip pat gali būti duona, tačiau tinka ir musės lerva, sliekas, o mūsų sąlygomis ir uodo trūklio lerva (šiuo masalu ypač sėkmingai viliojami migruojantys žiobriai). Belieka tik stebėti plūdę ir būti pasirengusiems pakirsti vos ji ar jos dalis panirs po vandeniu.

Kibimai tėkmėje būna staigūs ir netikėti, todėl reikalinga greita reakcija. Trotingu meškeriojamos įvairių rūšių karpinės žuvys – šapalai, strepečiai, ūsoriai, meknės, gružliai, netgi upėse gyvenantys karpiai, tačiau nepamirškite, kad mūsų šalyje šiuo būdu draudžiama gaudyti kiršlius ir upėtakius.

Plūdės tipas ir keliamoji galia

Meškeriojimo trotingu ekspertų nuomone, tinkamiausia šiam meškeriojimo plūdine būdui - Avon tipo plūdė su palyginti nedidelio skersmens korpusu ir lyg jos tęsiniu atrodančiu ilgu, nusmailintą pieštuką primenančiu kyliu bei palyginti trumpa, tačiau ryškiai nudažyta ir iš toli matoma antena.

Patartina nesirinkti mažą keliamąją galią turinčių modelių – stambesnę plūdę plukdyti daug paprasčiau. Be to, kad plūdė būtų matoma iš toli, jos grimzlę reikia sureguliuoti taip, jog plūdė dreifuotų panirusi maždaug iki pusės korpuso. Kad plūdė dreifuotų laikydamasi kuo stabiliau, iškart po jos kylio galiuku prisegamas šratelio formos svarelis (0,2 g), o maždaug 0,5-1 m atstumu nuo jo kompaktinė svarelių grupė, susidedanti iš 4-5 didesnės, tačiau vienodos masės šratelių.

Bendras jų svoris turi būti mažesnis nei 1,2-1,5 g. Pačiame pagrindinio valo gale tvirtinamas dar vienas 0,2 g šratelis, vadinamas signaliniu, todėl, kad žuvis, sugriebusi masalą, tuo pačiu kilsteli ir tą svarelį, o plūdė tuojau pat sureaguoja ir iš vandens pasirodo jos dalis. Tai pastebima iš labai toli.

Trotingui tinkančios plūdės turi ryškias antenas, kurias galima iš toli įžiūrėti

Meškeriojimo ypatumai

Norint, jog plūdės dreifo trajektorija neišsikraipytų, venkite užimti tokią poziciją, kad vėjas pūstų skersai upės tiesiai į jus. Tokiu atveju vėjas spaus plūdę prie kranto.

Plūdės dreifo trajektorija gali būti kuo įvairiausia – tai priartėti prie palinkusių prie vandens krūmų ir medžių šakų, kurių šešėlyje saugiai jaučiasi stambūs šapalai ir meknės, tai praplaukti palei išvartas, kur slėptuvės susiranda ešeriai, dreifuoti išilgai tamsių dugno plotų, kurie puikiai maskuoja tėkmėje besimaitinančias žuvis, vilkti masalą palei vandenžolių apkėtotą plotelį ar tiesiog per properšą jame. Žodžiu, variantų aibė.

Patyrę meškeriotojai kartu su masalu užmeta žiupsnį jauko, kad jo dalelių debesėlis plauktų kartu su plūde ir greičiau atkreiptų žuvų dėmesį.

Trotinge taip pat naudojamas vienas ypatumas, kuris paprastai nerekomenduojamas meškeriojant kitais būdais: užkibus žuviai, gaudant boloniškaja palaidyne, meškerykotis laikomas kuo vertikalesnėje padėtyje, kad veiksmingai gesintų priešininko pasipriešinimą, o trotinge atvirkščiai – meškerykočio viršūnėlė nuleidžiama kuo arčiau vandens paviršiaus ir, tik laimikį prisitraukus arti, keliama į vertikalią padėtį.

Tokia taktika pasirenkama todėl, kad skaidrioje tėkmėje gyvenančios žuvys – budrios ir atsargios, jos tuojau pat pajunta, kad su besiblaškančiu gentainiu vyksta kažkas negero ir išsibaido. Ypač, kai užkibusi žuvis ima kelti purslus vandens paviršiuje, o taip dažniausiai ir atsitinka, nes meškeriojama vidutinėje 1-1,5 m gelmėje.

Trotingas turi dar vieną privalumą – tai nuotaikingas ir mobilus meškeriojimo būdas, mat, kai ilgėlėsnį laiką pasirinktoje vietoje nekimba, meškeriotojas leidžiasi ieškoti kito tinkamo ruožo ir paprastai eina vaizdingomis pakrantėmis pasivaikščiojimo žingsniu, gėrėdamasis gamta, o jei sąlygos leidžia, brenda vandeniu.

Trotingo komponuotės schema


Salmo info