Tarsi Robinzonas Kruzas

Visuomet labiau mėgau tekantį vandenį, tad geriausiai pažįstu upės salas. Neretai nuo jų ir bandau žvejoti. Šis straipsnis apie tai, kokios gali būti upių salos, kokių žuvų dažniausiai tikėtina pagauti prie jų, taip pat rašysiu ir apie pačią žūklę nuo salų.

Upių salos yra sausumos dariniai, susiformavę iš vandens sąnašų, pakitus upių vandens lygiui arba vagai. Pastarasis variantas – žymiai retesnis, kadangi upių vanduo krantus graužia palengva ir mažai kada srovė sugeba taip prasiskverbti pro plaunamą krantą, kad pasiliktų iš visų pusių vandens apsuptas sausumos lopinėlis. Jei taip ir atsitinka, paprastai po kelių metų tokia sala vis tiek dingsta.

Kitaip nei ežeruose arba tvenkiniuose, upių salos yra efemeriškos, tai reiškia, kad nepastovios. Tačiau tai – irgi sąlyginis reiškinys, nes, tarkim, Nemuno deltoje yra salų, kurios žinomos šimtmečiais. Visgi per savo gyvenimą esu daugiau matęs salų, kurios susidaro ir vėl pradingsta.

Upėse krantai nuolatos plaunami tėkmės, priekrantės zona ir kranto reljefas labai stipriai pakinta po galingo ledonešio. Tačiau toks ženklus poveikis būna ne kasmet, o šiltėjant klimatui šitokios permainos tampa vis retesnės.

Salos yra nuolatos veikiamos pastovios tėkmės, kadangi ji sausumos plotą plauna iš visų pusių. Įdomu tai, kad salos tarytum vaikšto keisdamos savo vietą ir tokį jų pasislinkimą žemyn arba aukštyn upe, tolstant arba artėjant prie kranto, galima stebėti ne tik pavasarį, bet ir visus metus.

Net neabejoju, kad žvejus labiau domina ne pačios salos, tačiau prie jų gyvenančios žuvys. Kadangi gylis, dugno sudėtis prie to sausumos ploto kinta greičiau, nei priekrantėje, upėse gaudančius meškeriotojus tai labai intriguoja, nes bet kokie pokyčiai žada naują staigmeną – galbūt netikėtą laimikį.

Salų įvairovė

Parašęs šio skyrelio pavadinimą užsibrėžiau sau nelengvą uždavinį – nesu mokslininkas hidrologas, kad galėčiau klasifikuoti salas pagal kokius nors jų išskirtinius požymius. Netgi nežinau ar kas nors apskritai bandė tai daryti upėse – juk, kaip minėjau, čia salos dažniausiai yra nepastovūs dariniai ir veikiausiai mokslininkams vien to pakanka.

Tačiau žiūrėdamas iš žvejo pozicijų, aš randu begalę skirtumų tarp įvairių salų. Kita vertus, taip pat matau ir kai kurių bendrumų. Tiesa, reikia paminėti, kad aš nekalbėsiu apie upių aukštupius bei mažąsias mūsų upes.

Dauguma salų upėse būna išsidėsčiusios taip, jog vienas jų krantas yra arčiau upės kranto, o kitas – labiau nutolęs. Rasti salą, kuri randasi pačiame upės viduryje ir nutolusi daugmaž vienodu atstumu nuo abiejų jos krantų – itin retas atvejis.

Tačiau atstumas nuo vieno ar kito kranto žvejui mažiau svarbus, nei vandens gylis, kuris yra šalia salos. Vėlgi galima matyti tendenciją – tikriausiai daugiau nei prie 90 proc. salų abipus būna nevienodas gylis. Noriu pasakyti, kad ties vienu krantu yra vaga, o kitas krantas nuo pagrindinės sausumos atskirtas gerokai seklesne protaka.

Paprastai tokios salos mažiau pastovios, nes toji protaka sulig kiekvienais metais gali gilėti arba seklėti, platėti arba apskritai užakti. O šalia vagos esantis salos krantas nuolat graužiamas vandens srauto arba atvirkščiai – sukantis vagai jis vis platėja.

Visgi žinau keletą salų upėse, prie kurių prieiti netgi užsimovus bridkelnes nepavyks ir esant sausiausiam vidurvasariui, kadangi abipus krantų yra gilu ir sunku pasakyti, pro kurį krantą teka tikroji vaga. Aišku, jog tai labai priklauso ir nuo bendro tos atkarpos upės gylio bei pločio, tačiau galima jausti, kad čia vaga – tartum apžergusi salą.

Arba esu radęs ir tokių salų, kur upė taip išplatėja, kad paprasčiausiai praranda savo vagą ir gylis nuo vieno upės kranto iki kito yra sąlyginai nedidelis ir vienodas. Bet, kaip minėjau, tokių salų nedaug, jos netipinės mūsų upėms.

Abiejų grupių salas pavaizdavau pavyzdžiuose, kad man nereikėtų kiekvieną kartą vis iš naujo jas apibūdinti, pažymėjau atitinkamai A ir B simboliais.




Jei atkreipėte dėmesį, salos pagal savo struktūrą būna irgi kelių tipų: vienos jų gali turėti seklų, jei taip galima pavadinti, atabradą savo pradžioje (žiūrint nuo kranto – prieš srovę), o kitose sekluma yra nutįsusi pasroviui.

Reikia pažymėti, kad seklu bus ir kažkurioje A grupės salos pusėje, bet jei tai B grupės sala, tuomet sėklių rasime tik pačiame jos gale arba pradžioje.

Retai, bet visgi pasitaiko salų, kurios turi praktiškai vienodus ilgus sėklius abipus abiejų savo galų. Devyniais atvejais iš dešimties – tai tebesiformuojančios neseniai iškilusios salos, kurios gana dažnai neturi didesnės, o kitąsyk ir apskritai jokios augmenijos. Salų, šalia kurių nėra sėkliaus, pas mus nebūna arba aš tokių nežinau.

Todėl kituose pavyzdžiuose galite matyti visų trijų tipų salas, kurias pažymėsiu skaičiais atitinkamai 1, 2 ir 3.






Nepradėsiu gilintis, kokios grupės saloms labiau būdingi vieni ar kiti tipai, pasakysiu tik tiek, kad abiejų grupių salose galimi visi trys parodyti pavyzdžiuose tipai, skaitykite ir suprasite.

Galima būtų salas dar klasifikuoti pagal šalia jų esančio dugno struktūrą (dumblas, smėlis, akmenys ir t. t.), gal dar pagal reljefą, formą ar apaugimo sausumos augalais laipsnį, bet tokiu būdu tikrai išsiplėsčiau iki begalybės. Čia ne kursinis referatas ir aš nesiekiu kažkokio mokslinio laipsnio, bet straipsnis žvejams, kur pakaks, jog rašydamas toliau paminėsiu, kad, tarkim, A2 ar B1 tipo saloje su šalia esančiu smėlėtu dugnu yra kažkas konkretaus, kas susiję su žūkle.

Prie salų žuvys elgiasi kitaip

Veikiausiai daug kas pagalvos, kad prie salų, priklausomai nuo šalia vyraujančio gylio, dugno struktūros, krantų reljefo bei šalimais tekančios srovės stiprumo, žuvys glausis tokiu pat principu, kaip ir prie paprasto upės kranto, jei paisysime visų anksčiau suminėtų požymių.

Gal ir taip, o gal ir ne. Žuvų rūšinė sudėtis prie salų būna kiek kitokia, jau vien todėl, kad tai ne paprasčiausia priekrantės zona, bet specifinė, tegul ir sekli aplinkos vieta tam tikru atstumu nutolusi nuo kranto. Todėl vienų žuvų, kurių galima tikėtis esant kažkokioms joms būdingoms aplinkos sąlygoms, čia gali būti mažiau, o kitų, kurių apskritai lyg ir neturėtų būti, rasime gana daug.

Gružliai. Nenustebkite, kad pradėjau nuo šių mažų, dabar jau retai begaudomų žuvelių. Kažkada, kai mūsų upės buvo labai užterštos, gružlių populiaciją tarša paveikė labai neigiamai. Kadangi įvairiausi nešvarumai telkdavosi daugiausiai priekrantės zonoje, mėgstantys seklias sraunumas, nors nevengiantys ir gilesnių vietų, gružliai telkdavosi būtent šalia salų.

Dabar čia gružlių ypač gausu ir, jei reikia prisigaudyti šių žuvelių masalui plėšrūnėms, visada jų rasite, jei tik nepatingėsite nubristi į salą. Beje, salos tipas visiškai nesvarbus, daug svarbiau, kad prie jos pakraščių ar vieno kranto būtų žvyruotas ar bent jau smėlėtas dugnas ir smarki arba vidutinė srovė.

Tiesą sakant, prie kai kurių salų Nemune, Neryje, Šventojoje ar Šešupėje gružlių susirenka tiek, kad jie labai apsunkina meškeriojimą sliekais ar musės, trūklio lervomis. Gaudai naktį ūsorius, šapalus, o nenuoramos gružliai nučiulpia net naktinį slieką. Imi ir pagalvoji, kad gana neseniai jų tiek daug netgi ir tokiose vietose nebuvo. Bet geriau tegul būna...

Strepečiai. Jei jau pradėjau nuo smulkių žuvų rūšių, tai kalbant apie salas negalima praleisti ir strepečių. Jie, kaip ir gružliai mėgsta žvyruotas sraunumas, tačiau, kitaip nei pastarieji, visuomet renkasi seklias vietas.

Labiausiai strepečiams tinkamos A2 ir A3 tipo salos, kur jie būriuojasi už salų nutįsusiuose seklumų liežuviuose, jei tik tos seklumos yra iš rupesnio smėlio arba žvyro.

Pakilus vandens lygiui strepečių dažnai galima rasti ir bet kokių A tipo salų protakose šalia upės kranto, bet vėlgi – būtinas atitinkamos struktūros dugnas ir vidutinė arba stipresnė už vidutinę srovė. Netoli salų dažniau nei prie pagrindinių upės krantų pasitaiko pagauti rekordinio dydžio šios rūšies žuvų.

Srovinės aukšlės. Paprastosios aukšlės nelabai mėgsta tolti nuo upės krantų, todėl prie salų jų nerasime labai gausiai. Išimtis gali būti nebent protakos tarp salos ir kranto, tačiau kitoje salos pusėje arba abipus jos galų šių žuvų pasitaiko palyginti nedaug.

Tačiau vietoje paprastųjų aukšlių prie salų neretai plaukioja srovinės aukšlės. Jų žymiai gausiau būna prie A grupės salų, nors gali pasitaikyti ir šalia B grupės. Svarbiausia, kad pro salą tekėtų smarki tėkmė, būtų akmenuotas arba žvyruotas dugnas ir bent kiek vandens augalų.

Ypač srovinės aukšlės mėgsta ilgomis kasomis nutįsusias vandenžoles, tarp kurių švariame srauniame vandens sraute susirenka į nedidelius būrelius.

Šapalai. Šalia salų gana dažnai laikosi stambūs plačiaburniai. Suprantama, yra čia ir smulkesnių šapaliukų, tačiau, lyginant su priekrantės zona, netoli salų mažesniųjų šitos rūšies žuvų būna gerokai mažiau.

Bene pačios palankiausios vietos maitintis plačiaburniams yra prieš salas išsikišę ilgi ir platūs seklumų liežuviai (A1 ir A3 tipai). Šapalams, kitaip nei mano daugelis žvejų, netoli salų nebūtina smarki tėkmė. Veikiausiai kiek greitesnė srovė tekės kur nors šalia seklumos, ten jie dažniausiai ir plaukios.

Netgi dugnas gali būti su didele dumblo ar molio priemaiša. Bet šiuo atveju būtina, kad želtų vandens augalai arba tėkmę pjautų bent keletas didesnių iš vandens išsikišusių riedulių, tokias vietas priekrantės zonoje šapalai taip pat neaplenkia.

Taip pat nemaži šių žuvų būriai vasaros mėnesiais susirenka prie tolimesniojo A tipo salos kranto, kur bėga sraunus vanduo, o dugnas yra akmenuotas bei apaugęs retomis vandenžolėmis.

Stambių pavienių šapalų kartais galima pagauti ir šalia B grupės salų, kur šios žuvys glaudžiasi prie pat sausumos po nulinkusia žole ar pasvirusiais šakomis. Nenustebkite, kad kalbu apie medžius, nes būtent B grupės salos yra žymiai pastovesnės, kai kurios praktiškai nekinta ir po pusę šimtmečio, todėl čia užauga net ir labai dideli medžiai.

Meknės. Nors meknės literatūroje dažnai nurodomos, kaip šapalų konkurentės, tačiau netoli salų jos mėgsta plaukioti visiškai skirtingose vietose. Aišku, gali būti išimčių, ypač prie A3 tipo salų, visgi meknės labiau linkusios būriuotis už salos, o ne prieš ją.

Labiausiai šioms žvynuotosioms tinka A2 salos. Taip pat meknės daugiau mėgsta smėlėtą arba smėlio-žvyro dugną, nei stambius akmenis, jos gali rinktis ir gilesnes vietas nei šapalai, labiau atitolti nuo krantų.

Žiobriai. Šias žuvis nuo salų retai kas gaudo. Suprantama, juk žiobrių žūklės įkarštis tuomet, kai vanduo dar šaltas ir aukštas. Tačiau turint galimybę patekti į salą, šalia kurios yra žvyruotas dugnas, be žiobrių tikrai neliksite.

Netgi vasarą, kuomet žiobriai mūsų upėse tampa palyginti retas laimikis, daugiau jų sumeškerioti galima būtent prie salų. Idealios vietos šioms žuvims yra nutįsusios A2 ir A3 tipo salų žvyruotos seklumos, kur žiobriai laikosi išilgai jų kraštų.

Nusekus vandeniui žiobrių vertėtų paieškoti A grupės salose prie vagos, taip pat šalia B grupės salų. Pastarosiose labiau tikėtina jų pagauti platesnėje protakoje.

Ūsoriai. Nors šios žuvys mūsų upėse yra gana retos, tačiau netoli salų Neryje ir Nemune jų paieškoti tikrai rekomenduočiau. Aš ūsorių čia nemažai pagavęs, taip pat – ir naktimis. Žinoma, sala salai nelygi, bet jei prie jos sraunu, dugnas žvyruotas su mažesnių ar didesnių akmenų priemaiša, netoliese būtinai sukinėsis ūsoriai.

Gerai, jei šalia yra didesnis gylis, bet kitąsyk jis nevaidina lemiamos reikšmės, pasitaiko, kad pakanka vos 1 m gelmės. Ir tai, atkreipkite dėmesį, ūsorių gaudymo nuo salų išskirtinis bruožas. Šios vietos žvejų yra pernelyg mažai eksploatuojamos, kadangi retas kuris ryžtasi nakčiai bristi į salą ir ten statyti dugnines.

Tačiau nebūtina ūsorius gaudyti tamsiuoju paros metu, nes čia jie kartais neblogai kimba ir dieną. Tai gali būti ir bet kokia A grupės sala, kur ūsorių reikia ieškoti užmetant dugnines upės vagos link. Jei sala yra A1 tipo arba B grupės, šias žuvis galima gaudyti nuo salos galo užmetant masalą pasroviui.

Vėgėlės. Savo pirmąsias rudenines vėgėles kažkada pagaudavau žvejodamas naktimis nuo salų ūsorius. Nenustebkite, kad rašau būtuoju laiku, nes dabar ir aš jau daug rečiau brendu toli nuo kranto – visgi nejaunėju.

O tas pirmąsias sužvejodavau dažniausiai spalio pradžioje. Aišku, kad tai ne migruojančios, bet šąlant vandeniui suaktyvėjusios vietinės vėgėlės. Jų verta paieškoti tokiose pačiose vietose, kurias minėjau kalbėdamas apie ūsorius.

Salačiai. Nežinau kodėl, tačiau prie salų šių plėšrūnų nesužvejoju itin daug. Veikiausiai jie mėgsta erdvesnius vandens plotus, nes jei ir pasiseka nutverti kokį salatį, tai dažniausiai prie A2 arba A3 tipo salų. Ant voblerio arba vartikles salačiai paprastai pakliūdavo šiek tiek nutolę nuo pasroviui gilėjančio seklumos liežuvio.

O gal tai susiję su tuo, kad paprastųjų aukšlių prie salų irgi negausu?..

Lydekos. Prie salų neretai laikosi stambios aštriadantės. Gal tik seklumose prie A1 ir A3 tipo salų dažniau pasitaiko nedidelių lydekaičių, tačiau netgi čia gaudant šapalus neretai tenka susidurti su visai padoriomis plėšrūnėmis.

Kažkodėl B grupės salų jos nemėgsta, bet netoli visų A grupės salų lydekų surasti labai tikėtina. Ypač verta laimę pabandyti esant žemam vandens lygiui, kai lydekos nutolsta nuo upės krantų, tačiau medžioklei iš įpročio vis tiek renkasi ne itin gilias vietas.

Kada sala yra netoli kranto, rekomenduočiau į ją nebristi, bet tiesiai nuo kranto mesti blizgę arba voblerį į prieš salą esančią seklumą (A1 ir A3 tipai). Masalą vertėtų traukti skersai srovės ties seklumos šlaitu.

Ešeriai. Šitų plėšikų upėse galima rasti visur, jie nelabai bijo ir greitesnės tėkmės, netgi kartais specialiai ten išplaukia medžioti. Todėl salos ešeriams būtų lyg ir patogios.

Visgi ne prie visų salų ešerių būna vienodai daug. Kaip pačias perspektyviausias jų žūklei paminėčiau A1 ir A3 tipo salas. Paprastai daug ešerių susirenka tose nesyk minėtose sekliose ir siaurose protakose tarp kranto ir salos, mėgsta šie plėšrūnai ir prieš salas esančius sėklius.

Nors, tiesą pasakius, labai didelių ešerių nepagaudavau, kaip ir labai smulkių, čia dažniausiai dominuoja vidutiniokai.

Sterkai. Viliojant šiuos plėšrūnus ypač perspektyvios būtų B grupės salos. Idealu, jei bus B1 tipo, kur išsyk už salos yra bent 1,2 m gylis, tėkmė vidutinė, dugnas žvyruotas.

Tačiau sterkai nebūtinai laikysis žemiau tokios salos, jie gali būti ir jos pakraščiuose. Man yra kelis kartus nutikę, kad vasaros vidudienį per pačius karščius sterkų sužvejojau mesdamas voblerį vos metrą nuo salos krašto ir masalą traukdamas išilgai salos prieš srovę. Sterkai tupėdavo šešėlyje lyg kokie šapalai. Ir ne smulkūs, o iki poros kilogramų egzemplioriai. Gal sunku patikėti, tačiau tai yra faktas.

Bet, darsyk pabrėžiu, sterkams turi būti ir atitinkamas gylis. Gaudant upėje nuo kranto (ne salos) arba braidant palei jį, taip vargu ar nutiks. Vėlgi – salų ypatumai...

Šamai. Dažniausiai šamai prisilaiko netoli B grupės salų. Čia jie toli nuo sausumos nenutolsta, o glaudžiasi prie kranto išilgai srovės arba tūno vagoje iš karto už salos.

Vilioti šamus galima ir dirbtiniais masalais, visgi sėkmingesnė žūklė būna gaudant dugnine naktį arba vakarais.

Kitos žuvys. Tokios dažnai meškeriojamos žuvys, kaip kuojos ar karšiai prie salų papuola į meškeriotojo krepšį retokai. Šalia salų dažniausiai teka pernelyg smarki srovė, o greitai bėgančio vandens šios žvynuotosios nemėgsta. Jei tėkmė lėta, tuomet, būna per menkas gylis. Galbūt plakių srauniose vietose pasitaiko šiek tiek dažniau.

Karosai, lynai, karpiai šalia salų apkritai yra reti svečiai ir bent jau aš, šių žuvų nesu pagavęs. Žinoma, labai tikėtina, ką jau minėjau, kad yra salų, kurios kažkuo ypatingos ir apskritai neįeiną į mano aprašytų sąrašą, todėl gal kas nors labai smagiai traukia tas „kitas žuvis“ ir šaiposi iš šio straipsnio.

Žūklė dugnine

Šalia salų aš dažniausiai spiningauju, ypač – pastaruoju metu. Kartais meškerioju plūdine. Bet dabar papasakosiu apie dugninę, kadangi salos labai tinkamos šiam žvejybos būdui – masalą įmanoma užmesti pasroviui toli į upės vagą, o tai labai praplečia žūklės dugnine galimybes.

Kuomet žuvis gaudau mesdamas dugninę skersai srovės, naudoju paprasčiausią paternoster sistemėlę su vienu kabliuku. Prie trišakio suktuko ant 10–15 cm pavadėlio tvirtinu šrato formos 70–120 g svarelį, o prie kitos suktuko auselės pririšu maždaug 60–80 cm ilgio pavadėlį su kabliuku. Šėryklėlių nenaudoju, nes jas tokiose vietose itin smarkiai neša srovė ir dėl šios priežasties labai dažnai sistemėlę pagrūda po akmenimis arba priplaka prie salos krašto.

Gaudant nuo salos masalą galima mesti ir pasroviui. Tam tiks bet kokio tipo sala, tačiau A2 ir A3 salose masalą teks mesti arba labai toli, arba, įbridus ant seklumos galo, į gruntą įbesti ilgas atramėles meškerėms. Tai nelabai patogu, nes tenka nuolat braidyti vandeniu, norint užmesti meškerę arba pakirsti kimbančią žuvį.

Žvejojant dugnine pasroviui, galima rišti jau minėtą paternoster sistemėlę. Ji netgi būtina ten, kur dugnas yra akmenuotas, nes su šia sistemėle svarelis prasmenga tarp akmenų, o masalas vis tiek būna pakilęs virš jų.

Tačiau ne visur yra akmenys – dugnas gali būti lygus žvyruotas arba smėlėtas. Šiuo atveju patogesnė sistemėlė su slankiojančiu svareliu. Tokia sistemėlė turi du privalumus – ji yra jautresnė ir masalas taip smarkiai nekyla nuo dugno.

Reikėtų atsiminti, kad labai ilgas pavadėlis plevėsuos srovėje ir masalas gali pakilti per aukštai, kad žuvys esančios prie dugno, jį pastebėtų. Kartais tai būna ir teigiamas veiksnys, bet ne visuomet. Ilgai nesulaukus kibimo patarčiau bandyti didinti arba mažinti pavadėlio ilgį, nes tai irgi gali įtakoti kibimą.

Kadangi prie salų yra stipri srovė, čia gaudantys meškeriotojai paprastai atsisako jaukinimo. Tačiau aš dažniausiai jaukinu.

Jaukui naudoju žirnius arba metu į vandenį iš žirnių, kukurūzų, kviečių ir labai lipnaus pirktinio prievilo sulipintus stambius rutulius. Tokį jauką reikia mesti atsižvelgiant į srovės stiprumą bei vietos gylį aukščiau dugninių, jei meškeres užmestos skersai srovės. Stipri tėkmė ridena dugnu žirnius, kukurūzus, kviečius labai toli – tol, kol jie priglunda prie įvairių dugno nelygumų, akmenų, prisiplaka prie žolių – į visa tai reikia atsižvelgti jaukinant.

Kuomet žvejoju nuo salos galo ir dugnines užmetu pasroviui, jauką beriu maždaug į tą vietą, kur valas sminga į vandenį.

Dugnines stengiuosi pastatyti maždaug 45–60° kampu vandens paviršiui. Taip pastatytų meškerių valas mažiau „renka“ praplaukiančias žoles ir kitas šiukšles, menkiau yra veikiamas srovės, dėl ko svarelis nesiridena dugnu. Beje, kitaip nei gaudant nuo kranto, čia ilgų kotų nereikia, geriau jau tvirtesnės, didesnio užmetimo svorio dugninės.

Paprastai nesu linkęs naudoti labai storų valų, kadangi juos labiau veikia tėkmė, dėl ko prireikia sunkesnio svarelio. Tačiau žvejodamas nuo salų darau išimtį ir meškerioju su 0,28–0,30 mm pagrindiniu valu. Pavadėlius irgi rišu gerokai storesnius nei visada – 0,22–0,25 mm diametro.

Priežastys labai paprastos – čia dažniausiai gaudau ūsorius, vėgėles, stambius šapalus, meknes, o žiobriai storo valo nelabai bijo. Kita vertus, šalia salų mažai kas žvejoja, tad aplinkui dugnas dar meškeriotojų neišvalytas ir gali būti, jog teks į krantą parvilkti kokią nuskendusią šaką arba dugninės sistemėlę plėšti iš žolių glėbio. Šalia salų yra arti vaga, dėl to netgi gerai žinomose vietose po kelių dienų gali surasti tėkmės atstumtą visai nemalonų „siurprizą“.

Suprantama, jei sistemėlę tėkmė paneša po akmenimis – nepadeda ir tvirtas valas. Beje, tai nutinka neretai, todėl ruošdamiesi tokiai žvejybai visada apsirūpinkite pakankama svarelių, suktukų, kabliukų atsarga.

O gaudyti nuo salos, ypač naktį – egzotika. Be to ir konkurencija kur kas mažesnė nei krante, neretai jautiesi tarsi koks Robinzonas Kruzas...

Romualdas Žilinskas