Sukriukės su pasunkintas kūneliais – vertas dėmesio masalas

Jos pasižymi nebūdingu klasikinėms sukriukėms geru užmetimo nuotoliu, kai kurios skrieja neįtikėtinai toli, visgi tokiais atvejais kai kurie spiningautojai mieliau renkasi vartikles arba voblerius. Norėčiau pasakyti, kad neretai tokios sukriukės būna itin geri masalai ir savo kibumu gali pranokti visus kitus panašiomis aplinkybėmis naudojamus vilioklius.


Gal ne visai laiku rašau šį straipsnį, kadangi pagrindinis laimikis, žuvaujat pasunkintomis sukriukėmis, paprastai būna sterkai, lydekos ir salačiai. Pirmųjų dviejų žuvų dabar negaudysite, nes įsigaliojo pavasarinis draudimas, jos neršia arba tuoj nerš, bet į salačių žūklę iki balandžio 1 d. dar spėsite. Kita vertus, niekas nedraudžia rašyti ir juo labiau pirkti masalus būsimoms žūklėms.

Paprastai sukriukėmis gaudomi ešeriai, jas mielai čiumpa šapalai ir meknės, bet šios rūšies sukrės yra ypatingos ir, kaip sakiau, bent jau aš jomis dažniau žvejoju anksčiau išvardytas plėšrūnes. Tam yra kelios priežastys. Vieną jau sakiau – geros užmetimo savybės, nors nepaminėjau, kad labai taikliai skrenda ir patogios mėtyti vėjuotomis dienomis. Kita – tokiomis sukriukėmis galima žuvauti gelmėje arba bent jau giliau nei įprastinėmis, nors šiuo atveju daug kas priklausys nuo pasunkintų sukriukių rūšies ir konkrečių modelių.

Panašios, bet ir skirtingos

Pasunkintas sukriukes galima suskirstyti į penkias skirtingas grupes. Pirmojoje įrašyčiau sukriukes su svoriu priešakyje. Tai būtų kažkada bandytos Lietuvoje populiarinti, bet taip ir „neprigijusios“ Master blizgės ar į jas panašūs sukriukių modeliai.

Dabar net nesigilinsiu, kas ir kada tokius vilioklius sukonstravo, nes šiame rašinyje apie juos nekalbėsiu, tam reikėtų atskiro straipsnio. Juolab, kad sukriukės su priekyje esančiais kūneliais labiausiai nutolusios nuo klasikinių prototipų, žvejybinė technika šiais viliokliais yra ypatinga, dažnai net nepanaši į tą elementarų ir mums įprastą sukriukių traukimą.

Nors ir kitos pasunkintos sukriukės turi jau minėtosioms panašių savybių, bet jos daugiau arba mažiau yra artimos klasikiniams šios rūšies masalams. Kalbu apie sukriukes, kurių kūneliai yra tiesiog sunkesni nei įprastinių.

Tai gali būti pas mus neretai naudojamos sukriukės su varpelio formos kūneliais, jas jau seniai žinomos meškeriotojams, tai garsiosios Blue Fox arba, kaip sako savus pavadinimus sugalvojantys mūsų žvejai, „vibraksai“. Jie yra po firmos Rapala „vėliava“, nors panašias blizgutes gamina ir kitos firmos. Tokie kūneliai, kaip teigia gamintojai, dar ir padidina sukriukių hidroakustinius virpesius, na, kažkas panašaus į vobleriuose įdėtus „barškučius“.

Tai būtų bene populiariausios iš pasunkintų sukriukių grupės, nes jos artimiausios klasikinėms, tad neverta nė plėstis. Tiesa, šiuo metu tokių sukriukių paklausa, jei lyginčiau, tarkim, kas buvo prieš dešimtmetį, ėmė smarkiai blėsti, jų vis rečiau pamatysi ir prekybvietėse.

Panašiomis savybėmis, nors yra dar sunkesnės, pasižymi ir su ištęsto ovalo, kūgio, raketos, konuso formos kūneliais sukriukės. Jų žymiausias atstovas Myran, šioje sukriukių grupėje ją prilyginčiau Mepps pagal savo populiarumą.

Nors gal aš čia išvardijau ne visas kūnelių formas, nes esmė net ne juose, paprasčiausiai tai yra visokių formų didesni, masyvesni ir dažnai padengti spalvota emale arba labai blizgūs kūneliai.

Prie tokių sukriukių (kalbu apie panašaus tipo masyvius kūnelius) galima priskirti ir sukriukes, kurių konstrukcija pakitusi, jų lapelis nesitvirtina ant vadinamosios „auselės“, bet tiesiog užmautas ant vielinės ašies. Esu rašęs apie šias sukriukes, pastarųjų kūnelis dažniausiai būna smarkiai ištęsto lašo formos, kaip taisyklė dengtas spalvota emale, dažniausiai rantuotas.

Daug tokių modelių gamina Lucky John firma, bet šiuo metu jų žūklės prekių parduotuvėse nebematau. Spėju, kad žvejai išpirko ir firma tiesiog nespėja tiekti masalų.

Tiesa, pasunkinti gali būti ir klasikiniai ant ašelės suverti šratukai arba, kaip įprasta daugumai Mepps sukriukių, ištęsto konuso formos kūneliai, bet pagaminti iš volframo. Vizualiai šių sukriukių net neatskirsi nuo klasikinių, kol nepaimsi į ranką – svorio skirtumas tada juntamas. Todėl neverta net dėti pavyzdžio.

Pastarosios blizgės būna brangiausios iš visų sukriukių, bet jos, kaip ir minėtos su varpelio formos kūneliais, iš principo išlaiko klasikinių tokio tipo masalų konstrukcines savybes, išvaizdą. Deja, tai brangios sukriukės, ne visi spiningautojai jas perka, nes panašiai kainuoja visai neprasti vobleriai. O ir tokių masalų pasirinkimas sumenko. Kaip žymiausią šios grupės atstovę paminėčiau Pantoon 21 firmą, nors būna ir pagamintų kitose bendrovėse. Kažkada šiomis sukriukėmis ypač daug žvejodavau. Ir, pabrėšiu, net labai sėkmingai.

Paskutinioji, bet tik vardijimo tvarka, o ne kibumu, grupė būtų pasunkintos sukriukės, kurios turi itin masyvų dažniausiai žuvelės formos kūnelį ir kitaip nei prieš tai vardytų Myran, jų kūnelis yra gerokai didesnis nei lapelis. Rečiau kūnelis būna tiesiog ištęstas ir aptakus, kitąsyk – suplotas, bet visada jis bus sunkus. Dengiamas emale arba būna blizgus, neretai išpiešiamos žuvų akių, žvynų imitacijos, žodžiu, daug dėmesio teikiama kūnelio apipavidalinimui, kuris sudaro didesnę tokios blizgutės dalį.

Remiantis savo patirtimi...

Apie šios grupės sukriukes ir norėčiau plačiau pakalbėti. Jas gamina įvairios bendrovės ir tai yra... bėda. O bėda tame, kad kai kurios, kaip vadina žvejai, „rūsio kategorijos“ firmelės jų „prikepė“ devynias galybes už menką kainą, panašių masalų buvo galima rasti kiekvienoje mūsų žūklės prekių parduotuvėje, bet tokie modeliai prastai dirbo. Pabandę žvejai nusivylė ir po to jau nerizikuodavo įsigyti gerai padirbtų šios rūšies masalų.

Galiu galvą guldyti, kad viskas įvyko būtent taip, nes žuvauju daug metų ir esu išbandęs labai daug įvairių masalų, šias sukriukes – taip pat. Tačiau kitaip nei nemaža dalis spiningautojų turiu kitokią nuomonę apie sukriukes su tais itin sunkiais kūneliais ir sėkmingai žuvauju iki dabar.

Nors, reikia pripažinti, jog man jos „prilipo“ neišsyk. Kaip ir dauguma žvejų aš irgi buvau įsigijęs prastai pagamintų šios rūšies blizgių, kaip ir daugumai man jos traukiamos smarkiai susukdavo valą.

Beje, pasunkintos sukriukės, jei jos yra blogai padarytos, giją supainioja ypatingai smarkiai, daug smarkiau nei klasikinės sukriukės, nes masyvias blizges reikia traukti greitai. Jei klasikinę sukrę vedi lėtai sukdamas ritės rankenėlę, kad šis masalas kuo mažiau kiltų į vandens paviršių, tai čia būna priešingai – reikia valą vynioti greitai, nes kitu atveju blizgė grims į dugną ir kabins savo trišakiais žoles, akmenis, šiekštus. Todėl prastai dirbanti pasunkinta sukriukė jau po vieno pravedimo gali spiningautojui padaryti tokią „barzdą“, kad valą išsyk teks išmesti.

Kažkada seniai viena Vilniaus žūklės prekių parduotuvė atsivežė pabandymui po keletą mažai žinomos firmos Extreme Fishing firmos tokio tipo pasunkintų sukriukių. Kadangi jie prašė žurnale reklamos, kaip žinia, tuo metu redaktoriavau, teko tas blizges išbandyti. Mano nuostabai jos nesusukdavo valo, buvo pagamintos puikiai.

Kita vertus, jau buvau praradęs tikėjimą panašiais masalais, todėl teko kone prisiversti jais spiningauti. Kuomet žuvauji prievarta, vargu ar gali pasiekti gerų rezultatų. Aš pasakoju atvirai, jokia čia paslaptis. Žodžiu, viliokliai dirbo gerai, tačiau kibumas – „nulinis“. Aišku, trūko ir patirties, ką čia beslėpsi, gaudant tokiomis sukriukėmis.

Tačiau sykį Nemune, kuomet jokie viliokliai negundė žuvų, prisiminiau, kad masalinėje yra keletas pasunkintų sukriukių modelių. Jau trečiu ar gal net antru metimu, gerai nepamenu, šį masalą čiupo didesnis nei 2 kg svorio sterkas.

Pamaniau, kad gal atsitiktinumas, gal tiesiog pataikiau žuviai sukriukę užmesti kone tiesiai į gerklę. Bet po keliolikos metimu užkibo ir lydeka. Tada... dar ir stambus karšis. Tai man atrodė tarsi koks stebuklas. Negana to, kitų masalu žuvys visiškai nenorėjo, griebė tik šias sukriukes. Aš vis dar kalbu daugiskaitoje, nes po pagauto karšio vilioklius čiupo gal kokios penkios ar šešios lydekaitės, deja, visos smulkios, sveriančios iki pusės kilogramo. Bet dydis nelabai svarbu, esmė – žuvys šiomis blizgėmis domėjosi, o kitais viliokliais – ne.

Vėlgi išvadų iš vienos žūklės negalima daryti, kaip negalima daryti remiantis tik vienos firmos gaminiais, jei kalbi apie kažkokių masalų rūšį apskritai. Tos blizgės tikrai buvo kibios ir vėliau, nes jomis pagavau ne vieną lydeką, ne vieną sterką ir ne vieną salatį. Beje, labiausiai tokias pasunkintas sukriukes čiupdavo pastarieji plėšrūnai, antri pagal kibumą buvo sterkai ir tik trečioje vietoje lydekos. Dabar jau darau išvadas po kelių žvejybinių sezonų tik tomis blizgėmis, įskaitau ir vėlyvesnius, kuomet gaudžiau su kitų firmų panašiomis (gerai dirbančiomis!) pasunkintomis sukriukėmis.

Atvežę aprašytas sukriukes prekybininkai po pusmečio nutraukė savo veiklą, o aš per porą metų nutraukiau visus iš jų įsigytus masalus.

Bet tai jau buvo ne problema, kadangi mūsų parduotuvėse pasirodė ir kitų gerų panašiai pagamintų blizgių, nors yra ir susukančių valą – šlamšto irgi rastume, tad rinktis tenka atsargiai. Pastaruoju metu aš gaudau Lucky John pasunkintomis sukriukėmis Trian Blade Round ir Trian Blade Long.

Tarp jų vos vienas skirtumas – lapelio forma. Pirmoji blizgė turi lapelį, sakyčiau, tarpinį tarp aglia ar comet, nors man labiau būtų panašus į aglia, o antroji – long tipo. Sukriukių kūneliai identiški pagal formą, pirmoji blizgė yra 6, 9, 12 ir 18 g svorio, o antroji – 6 ir 9 g svorio.

Spėju, kad Lucky John Blade Long turėtų būti ir sunkesnių modifikacijų, tokių pat kaip ir Lucky John Trian Blade Raund, tik Lucky John atstovai Salmo didmeninė prekyba juos arba išpardavė, arba neatgabeno į Lietuvą. Nors labai dėl to galvos nesuku, nes dažniausiai žuvauju būtent lengvesnėmis pasunkintų Trian Blade serijos sukriukėmis. Išsyk garantuosiu, kad valo jos tikrai nesusuks, yra ne mažiau kibios už tą mano pirmąją, nes kitu atveju po šiuo rašiniu nerašyčiau savo pavardės.

Apie pasunkintų sukriukių privalumus jau sakiau, gal reikėtų porą žodžių apie žūklavimo techniką. Bet gal tik porą, nes išties nelabai ką galiu ypatingo pasakyti: toli meti, trauki, priklausomai nuo gelmės reguliuoji traukimo greitį. Šios blizgės sunkios, tad puikiai juntamas dugnas ir daugmaž galima nuspėti, kokiame vandens sluoksnyje jos randasi. O kokiu greičiu reikia vesti priklauso nuo jų masės, valo storio, užmetimo nuotolio, telkinio tipo (upė ar ežeras), traukimo krypties ir panašių dalykų, aš čia nieko naujo nepapasakočiau.

Faktas, kad gaudant salačius šie masalai traukiami greičiau, nes tada plauks aukštesniuose vandens sluoksniuose, o viliojant sterkus valas vyniojamas jau lėčiau ir blizgė juda padugne, galima leisti jai ir bakstelėti dugną. Abi minėtos modifikacijos dirba skirtingai, nes juk lapelių forma yra kitokia.

Jei viliočiau sterkus, veikiausiai labiau pasitikėčiau Lucky John Trian Blade Long, bet lydekoms veikiau siūlyčiau Lucky John Trian Blade Raund. Salačiai vienodai gerai arba vienodai blogai (nėra stebuklingų masalų) griebia abi sukriukių versijas, ešeriai galbūt patiklesni pasunkintoms blizgėms su aglia tipo lapeliais.

Žodžiu, bandykite šiuos masalus ir įsitikinsite, kad tai darėte ne veltui.

Romualdas Žilinskas