Sukriukės. Lapelių formų įvairovė
Sukriukių lapeliai gali būti patys įvairiausi. Lapelio forma apsprendžia, stovinčiame ar tekančiame vandenyje geriausiai vienokio ar kitokio tipo sukriukėmis geriau žvejoti, kokį konkretų sukriukės modelį, jei gaudome upėje kokia kryptimi (pasroviui, prieš srovę, skersai tėkmės) ir kaip greitai reikėtų traukti šį masalą.
Norėčiau iš karto įspėti, kad yra teorinės nuostatos apie blizgių lapelių formas, kurios kartais prasilenkia su praktinėmis. Taip sakau todėl, kad spiningauju sukriukėmis daug metų ir įsitikinau, jog lapelio darbas priklauso ne vien nuo jo formos, tačiau dar ir nuo to, kaip sukriukė pagaminta, koks konkretus yra jos modelis, koks to modelio svoris, dydis, kaip sugebame šį masalą traukti ir dar daugelis veiksnių, kurie į šipulius neretai sudaužo teorines dogmas.
Jau vien tai, kad blizgės lapelis bus daugiau arba mažiau gaubtas, galbūt visiškai plokščias, turės įtakos sukriukės žaidimui, o tuo pačiu ir masalo panaudojimo galimybėms. Faktiškai reikėtų kalbėti apie kiekvieną vilioklį atskirai, nors, taip – iš tiesų yra ir kai kurių apibendrinimų, tačiau jie labiau liečia klasifikaciją, bet ne nuorodas, kur ir kaip geriau kažkurios grupės sukriukėmis žvejoti.
Nors ne visose šalyse laikomasi vienodos sukriukių lapelių klasifikacijos, visgi daugumoje Europos valstybių sukriukių lapeliai skirstomi į tris tipus: plačiausi – aglia, vidutiniai – comet ir siauri – long (1 pav.).
Amerikiečiai ta pačia eilės tvarka šiuos lapelius įvardytų colorado, indiana ir willow leaf (ievos lapelis) (2 pav.).
Jei imtume lyginti europietišką klasifikaciją su amerikiečių, pamatytume, kad amerikiečiai trečiąjį tipą labiau ištempia į ilgį, t. y. susiaurina, o pirmąjį daugiau išplatina, užatlantės spiningautojai dalį europietiškų long ir aglia veikiausiai priskirtų indiana tipui, kas būtų mūsiškio comet atitikmuo.
Tačiau tokia klasifikacija iš esmės pasako labai nedaug, nes panašiai, kaip ir voblerių skirstyme pagal tipus, čia galimi potipiai, pereinamosios formos. Rusų autoriai apskritai bando kurti įvairias savas klasifikacijas, ir jų straipsniuose kartais net sunku susigaudyti, apie kokį tipą rašoma. Tarkim, jie dažniausiai nesako tiesiog long, bet dar prideda žodį Aglia ir tada rašo kaip Aglia long, o kalbėdami apie aglia, rašo Aglia. Sunku pakomentuoti tokią identifikavimo logiką...
Europoje trys tipai išskirti remiantis Mepps firmos gaminiais, panašiai kaip bandant klasifikuoti voblerius remiamasi Rapala, nors iš tiesų pačiu tikriausiu arba originaliausiu Mepps galima vadinti comet tipą, kadangi toks lapelis buvo tartum šios prancūzų firmos etiketė. Na, bet tai detalės, jos mums nesvarbios.
Tačiau visi šie minėti lapeliai, vaizdžiai išsireiškiant, yra tik aisbergo viršūnė. Aš jau sakiau apie tarpinius variantus, kur varijuoja ilgiai bei pločiai, bet galimi labiau arba mažiau gaubti, suploti, gaubti su savotišku šoniniu lygiu apvadu lapeliai, turintys labai siaurą priekį bet išplatėjusią užpakalinę dalį, yra dvigubi lapeliai, jie tarsi suklijuoti iš šonų, (pavyzdžiui, Meps Thunder Bug serija). Galimi netgi kampuoti arba išlenkti apskritai sunkiai įvardijamomis formomis (pavyzdžiui, Mepps Lusox), yra aibė visokių variacijų. Būna ir su skylutėmis, kurios, pasak gamintojų, blizgučių lapeliams suteikia papildomos mikro vibracijos, tokias „skylėtas“ blizgutes itin mėgsta gaminti firma Myran. Ir tai kalbu tik apie sukriukes, kurios yra su centruotais lapeliais, kadangi galimi ir necentruoti. Geriausią, tinkamiausią išsirinkti labai sunku, nes kiek žvejų – tiek nuomonių.
Grįžtant prie trijų pagrindinių tipų, reikėtų paminėti, kad lapelio forma įtakoja jo sukimosi greitį ir atsilenkimą nuo pagrindinės ašies.
Aglia arba colorado, kaip matote iš pavyzdžių, turi aptakiausią (apvaliausią) lapelio formą, lapelis atsilenkia apie 60–70 laipsnių, todėl ši sukriukė yra pati agresyviausią tuo atžvilgiu, kad jos perduodami virpesiai sklinda po vandeniu toliausiai, plėšrūnes suerzina labiausiai, žuvys itin smarkiai į šiuos masalus reaguoja šonine linija. Vizualiai tokia blizgė yra ir labiausiai matoma, ji, būdama tokio pat dydžio, kaip, tarkim, long tipo, atrodo stambesnė. Visur rekomendacijose rašoma, kad šios sukriukės labiausiai tinkamos spiningauti stovinčiame vandenyje, nes upėje, kada jas trauki prieš stiprią tėkmę, gali paprasčiausiai „neužsivesti“, kadangi lapelis prisiplos prie blizgės kūnelio, todėl vandens sraute geriau traukti pasroviui. Juolab, jų pasipriešinimas vandeniui yra didžiausias, tad didelėms aglia sukriukėms reikės ir atitinkamai tvirtesnių įrankių. Užsimeta jos prasčiausiai iš visų trijų tipų, vedamos plaukia praktiškai tik viršutiniuose sluoksniuose.
Su visomis prielaidomis visiškai arba iš dalies sutinku, tačiau būtent aglia yra mano mėgstamiausios blizgės žvejojant upėse ešerius, šapalus, meknes, o šios žuvys, kaip žinote, mėgsta sraunumas. Nežinau, galbūt aš spiningauju su tokiais modeliais, kurie puikiausiai dirba traukiami net labai smarkioje srovėje prieš srovę, nes „neužsivedimo“ atvejų kažkaip nepastebėjau. Netgi priešingai – aš specialiai jas metu skersai tėkmės ir ilgesnį traukimo laiką vedu prieš srovę, kartais su pauzėmis, o kartais ir be jų. Be abejonės, greičiau patraukus aglia gali netgi iššokti iš vandens, bet daug ką lemia ir sukriukės svoris lyginant su jos dydžiu, netgi atskiri modeliai dirba skirtingai.
Comet arba indiana yra tas „aukso vidurys“, kuris tinkamas praktiškai visokio tipo vandens telkiniuose, bet gaudymui rekomenduojamos upėse su lėtesne tėkme, tokios sukriukės yra pakankamai agresyvios, jų lapelis nuo ašies pakyla 45 laipsnių kampu. Tokiais masalais žvejojama paviršiniuose ir viduriniuose vandens sluoksniuose. Kataloguose nuolat pabrėžiama, kad comet sukriukės pačios populiariausios.
Veikiausiai su viskuo galėčiau sutikti, bet yra išlyga – labai dažnai comet ir aglia „suplakamos“ į vieną tipą comet arba yra tie tarpiniai variantai, kuomet iš tiesų nepasakysi, kuriam tipui sukriukės priklauso. Mano akimis – labiau aglia, bet nesu pasaulinio masto ekspertas, tad šį sykį tokia pastaba lai bus tik mano nuomonė.
Praktiškai grynai „upinėmis“ yra vardijamos long arba willow leaf, kurios taip pat rekomenduojamos kaip sukriukės, kuriomis galima spiningauti gelmėje. Jų lapelio atsilenkimo kampas yra iki 30 laipsnių, todėl šias blizges galima traukti lėtai ir jos pradės dirbti greitai, geriau vesti skersai tėkmės arba prieš ją. Long tipo sukriukės vizualiai atrodo siauros, ištęstos, nes jų lapelis atsilenkia nedideliu kampu, turi geriausias aerodinamines savybes, lyginant su platesnių lapelių blizgėmis.
Šįsyk vargu ar galėčiau nuo savęs ką nors pridėti. Iš tiesų su long tipo sukriukėmis esu daugiausiai pagavęs salačių ir sterkų, kurie mėgsta siaurakūnes žuveles. Tačiau šapalai, meknės man ne itin kibdavo, nors būtent pastarosios žuvys ir labiausiai iš visų plėšrūnių mėgsta greitai tekantį vandenį. Nelabai jas sugebėdavau įsiūlyti ir ešeriams. Lydekos taip pat daug mieliau griebdavo aglia arba comet. Juolab gelmėje, kada naudodavau pasunkintas tų dviejų tipų sukriukes. Bet apie pasunkintas sukriukes, jų spalvines variacijas, dydžius – jau kituose straipsniuose...
Romualdas Žilinskas
