Spininginiai X failai
Nežinau, kiek gali duoti šiame straipsnyje užrašyti pamąstymai naudos žvejui, kuris norės įsigyti spiningą. Kalbu apie pradedantį arba mažiau patyrusį meškeriotoją, nes „seni vilkai“ galbūt netgi iškritikuos rašinį. Tačiau kritikos strėlių rašantys sulaukia nuolat, tam yra „šarviniai marškiniai“, kurie vadinami „tai yra mano nuomonė“.
O mano nuomonė yra tik mano, ji paremta mano praktika ir mano įsitikinimais. Praktika vis didėja, dėl ko įsitikinimai gali būti koreguojami, tačiau šiai dienai jie yra tokie.
Kiek tiesos akcijos apibrėžime?
Visada sakydavau, kad tai, kas universalu, paprastai būna niekam tikę. Kita vertus, o aš dabar, suprantama, kalbu apie spiningus, universalumas labai daug priklauso ir nuo žvejo įpročių. Nes kai kurie meškeriotojai mėgsta itin kieto arba kieto blanko spiningus fast ar extra fast akcijos, tad jiems jau tie vidutiniai medium atrodys pernelyg minkšti.
Beje, šiais laikais tokių yra dauguma. Nors pasitaiko vienas kitas, kuris dievina visai šmaikščius slow akcijos kotus, todėl purtosi anksčiau minėtų populiarių spiningų. Ak, taip – ir vieni, ir kiti savo pomėgį veikiausiai pagrįs tuo, kad jų naudojami kotai yra universaliausi.
Įdomu tai, kad ir vienų, ir kitų tarpe sutiksi tikrai patyrusių žvejų, kurie žuvauja puikiai, laimikiais nesiskundžia ir moka profesionaliai spiningauti visais būdais. Aišku, turi prioritetinius masalus, jų pravedimo stilius, tačiau kažkaip išsiverčia su pamėgtais kotais ten, kur, regis, jie yra visai netinkami.
Na, gal truputį perlenkiau lazdą, nes su slow spiningu vargu ar tinkamai tvičinguosi, ypač jei vobleriai didesni ir sunkesni, bet su kietais fast kotais galima be vargo gaudyti sukriukėmis ir mažais vobleriais tiesiog traukiant šiuos masalus paprastuoju būdu. Norom nenorom peršasi išvada, kad visgi dauguma teisi ir kietesnis spiningas yra universalesnis.
Kita vertus, man pačiam kitąsyk iškyla klausimas: o kas yra tikrasis slow ir fast? Ir nors ta tema rašiau ne vieną straipsnį, juos galite pasiskaityti, tačiau gamintojai neretai šiek tiek pagudrauja arba tiesiog jų vertinimai šiuo atžvilgiu (turiu omeny blanko kietumą-minkštumą) skiriasi.
Teoriškai labai kietas extra fast (EF) akcijos bus tas spiningas, kurio links viršūnėlė, kas paprastai apibūdinama tiksliau – tik ketvirtadalis viršutinės blanko dalies. Kietas arba fast (F) meškerykotis – kuris sulinks iki trečdalio viršutinės blanko dalies. Moderate (M) – links pusė blanko, slow (S) – per visą ilgį, t. y. nuo pat spiningo rankenos. Lyg ir viskas čia aišku.
Bet yra tam tikras užmetimo svoris (testas) kiekvienam iš nurodytos akcijos modelių, kuris apibrėžia spiningo galingumą. Turbūt nesiplėsiu kalbėdamas apie ultralight (UL) ar heavy (H), suprantate, apie ką kalbu. Tarkim, spiningas 3–15 g (čia sugalvotas pavyzdys) užmetimo svorio, jis veikiausiai bus priskiriamas light (L) klasei, gana populiarių užmetimo svorio ribų modelis. Jį ir panagrinėsiu.
Tad jei to koto testo nuoroda yra nuo 3 iki 15 g, o spiningas, tarkim, fast akcijos, tai kuri – apatinė ar viršutinė užmetimo svorio riba tiksliausiai apibūdina jo akciją? Nes gali būti, kad tuos minimalius 3 g mes svaidysime be problemų (nors dabar kalba ne apie užmetimą) ir juos traukiant spiningui iš tiesų links tik pats viršūnėlės galiukas. Tačiau traukdami 15 g matysime, jog to sugalvoto koto linksta galbūt jau ne būdingas tokiai akcijai trečdalis blanko, bet daugiau.
O jei bandysime svaidyti dar didesnį svorį? Juk kai kurie spiningai būna tarsi su „atsarga“, ypač pagaminti Amerikoje, ir be vargo, jokios rizikos, kad kotas luš galime tai daryti. Taip išeina, kad fast virsta medium? Ir su tokiais atvejais, beje, susidursite. Kaip ir su slow virsmu į medium arba medium į fast.
Dar nuorodose apie akcijas dažnai minima, kad tie apibūdinantys akciją blanko linkimai nustatomi traukiant žuvį. Čia kaip ir su masalo užmetimu: fast linksta iki tiek, o medium iki tiek... Kokią žuvį? 100 g ešeriuką ar 10 kg lašišą? Skirtumas juk didžiulis, todėl šitas apibrėžimas, sakyčiau, visai nieko nepasako.
Beje, taip galima apsigauti ir su užmetimo svoriais. Nes perki spiningą, kuris yra, tarkim, vidutinės medium akcijos, o jo viršutinė užmetimo svorio riba iki kokių 10 g. Mėtai sukriukes. Sukriukės turi didelį pasipriešinimą vandeniui. Kaip ir plačialiežuviai crank vobleriai. Tokie masalai bus lengvi, jie gal nesvers nė 5 g, kas puikiai „įsipaišo“ į užmetimo svorio ribas, tačiau spiningas links kaip riestainis, kuomet bandysime vesti minėtus vilioklius prieš srovę.
Ir tikrai nenusišneku, pabandykite patraukti, tarkim Nr. 4 aglia net ir labai lengvą sukrę prieš Nemuno tėkmę ir tuo įsitikinsite. Tačiau yra masalų, kurie viršys nurodyto užmetimo svorio ribas, nors jais puikiausiai bus galima spiningauti, pavyzdžiui, sunkiais trumpaliežuviais minnow vobleriais, pjautinėmis blizgėmis ir pan.
Aš visa šią teorinę (ar praktinę?) „litaniją“ rašau tam, kad suprastumėte, kodėl „lazdų“ mėgėjai ir „karvės uodegų“ gerbėjai geba žvejoti kotais, kurie, regis, nepritaikyti kažkokiam spiningavimo būdui. Na, dar ir dėl to, jog išties akcijų arba užmetimo svorio ribų apibrėžimai nėra tokie tikslūs ir mes kartais juos pernelyg sureikšminame.
Kas išties įtakoja meškerykočio jautrumą?
Panašiai yra ir su spiningų jautrumu, kadangi, kaip skelbia teorinės nuorodos, patys jautriausi yra kiečiausio blanko spiningai, t. y. extra fast ir fast, o visi tie „uodeginiai“ slow sunkiai perduoda kontaktą su masalu.
Tačiau išties – tai tik „grubi“ teorija, kadangi yra dar visa aibė niuansų, kurie turi ne ką menkesnę reikšmę spiningo jautrumui.
Pavyzdžiui, iš kokio anglies pluošto pagamintas spiningas. Aš jau nekalbu apie vadinamuosius pigesnius „kompozitinius“, kurie yra tarsi pusiau anglies pluošto. Kita vertus, bet kuris „anglinis“ irgi nėra tik iš anglies, jame pilna papildomų medžiagų, čia jau reikėtų gilintis į gamybines technologijas ir galiu per toli nuklydęs pamesti tiesos kelią, tačiau už prieš tai išsakytus žodžius atsakau.
Beje, anglies pluoštas irgi nelygus anglies pluoštui, nes yra jų atitinkamos markiruotės, kurios apibrėžia tų pluoštų kokybę. Mes tos kokybės negalime patikrinti, tarkim, paragavę ar pačiupinėję, galbūt kažkiek juntama iš spiningo svorio, nes pagal pažangiausias technologijas ir iš naujausių anglies pluoštų gaminami spiningai būna gerokai lengvesni.
Tačiau 99,9 proc. žvejų vargu ar suvoks, kuo skiriasi, tarkim, IM7 anglies pluoštas nuo HVF anglies pluošto. Reikia turėti omenyje, kad prie spiningo blanko yra dar žiedeliai, rankena, ritės laikiklis, tad netgi meškerykočio svoris gali būti apgaulingas. O kas man garantuos, jog blankas nepadarytas taip, kad jo sienelės nenuplonintos iki maksimumo, pats irgi yra ne nykščio storio, todėl ir labai lengvas.
Spiningo jautrumui daug reikšmės turi jo viršūnėlė, kuri gali būti blanko tęsinys arba įklijuota, t. y. tarsi pagerinta. Vėlgi, nenoriu labai toli lįsti į technologinius-gamybinius niuansus, nes nesu nei fizikas, nei chemikas, esu tik žvejys praktikas, todėl žuvauju ir jaučiu, kuris spiningas jautrus, o kuris ne.
Teoriškai vientisas blankas lyg ir turėtų būti jautresnis, bet jei jau toji viršūnėlė yra kažkokia ypatinga, iš kitokių medžiagų, tada veikiausiai „įklijavimą“ ne tik kompensuoja, tačiau ir „nurungia“ naujausios technologijos bei spiningo viršūnėlės medžiagų kokybė. Kaip praktikas galiu pasakyti, kad taip išties dažniausiai ir būna.
Kontaktą su masalu padeda (arba ne) jausti žiedeliai. Gal kam atrodys, kad mažai svarbu iš ko jie pagaminti, t. y. iš kokios medžiagos yra žiedelių vidinės ertmės. Kad užmetimo nuotoliui tai aktualu, kadangi gija gerai arba prastai slysta – faktas, čia jau niekas neprieštaraus, bet dabar kalbu apie spiningo jautrumą. Todėl nereikia nuvertinti šios detalės, kaip ir žiedelių skersmens, jų kojelių ilgio, skaičiaus ir išdėstymo.
Daug nesiplėsiu, pasakysiu viena – logiškai mąstant, kuo labiau glausis valas prie blanko, tuo geresnis kontaktas bus su masalu. Tačiau yra viena išlyga – gija turėtų glusti prie blanko kiek įmanoma labiau išvengiant pašalinės trinties, kurią ir sudaro žiedeliai – visa tai įtakoja jų diametras, kiekis, išdėstymas ir t. t.
Ir čia gamintojams iškyla viena problema, kadangi spiningo jautrumą dar reikia derinti ir su masalo užmetimo nuotoliu, nes žvejys nori ne tik jautraus, tačiau ir kuo toliau sviedžiančio vilioklį įrankio. O kai kurie su žiedeliais susiję dalykai tarytum kertasi, nes jei bus geras kontaktas, deja, tai gali trukdyti masalo svaidymui arba priešingai. Todėl randamas kažkoks tarpinis abipusis variantas, nenuostabu, kad gaminant naujausius spiningų modelius dirba visa eilė įvairių sričių inžinierių ir jie atsižvelgia į visas suminėtas smulkmenas.
Nors ne visada arba ne į viską. Neminėsiu garsių firmų, tai jau būtų antireklama, bet pasakysiu, kad kai kuriems jų spiningų modeliams būdinga savybė, kuomet vėjuotą dieną, metant lengvesnį masalą, pinta gija nuolat apipainioja viršutinį žiedelį, gali išvesti iš kantrybės. O taip, tie spiningai itin jautrūs.
Jautrumui įtakos turi ir pati spiningo rankena, į kurią montuojamas ritės laikiklis. Kamštinė rankena yra smagi, šilta (tiesiogine ta žodžio prasme), bet ji tarsi sugeria blanko virpesius. Tad visokie specialūs pakietinimai, patobulinti ričių laikikliai sukonstruoti ne iš „lemputės“, tai galiu garantuoti. Ir ne vien mados „klyksmas“ tos „dvigubos“ rankenos. Jos yra ir lengvesnės, ir jautresnės, kadangi žvejo pirštai, delnas labiau glunda tiesiogiai prie blanko.
Beje, kai kas klausia: kodėl mano rodomasis dešinės rankos pirštas vyniojant spiningu valą yra ištiestas? Jį glaudžiu tai prie blanko, tai prie gijos ir taip labiau juntu kontaktą su masalu. Ir toks spiningo laikymas jau praktiškai nepriklauso nuo mano valios – viskas vyksta automatiškai, nors kitąsyk kotas tikrai yra labai jautrus ir tokios laikysenos nebereikia. Ji išliko nuo senų laikų, kuomet spiningai buvo mažiau jautrūs, kai žuvaudavau su lanksčiais kotais, žodžiu, tai yra įprotis, kurio neatsikratysiu, bet jis ir netrukdo.
Kalbant apie spiningo jautrumą, galima būtų išsitęsti dar bent keliais puslapiais, jei imčiau aptarinėti gijų minkštumą, tąsumą, masalo užmetimo nuotolį, pačius masalus, spiningavimo būdus... Bet gal pakaks?
Ekonominiai niuansai
Iš viso to, ką parašiau, galima susidaryti išvadą, kad perkant spiningą sudėtinga nustatyti ar jis tiks vienam ar kitam žūklės būdui, ar bus geras mėtant kažkokius konkrečius masalus, nes nuorodos ant meškerykočio tarsi ne visada atitinka realybę, o visa tiesa slypi kažkur anapus.
Ir taip, ir ne. Yra katalogai, yra spiningų aprašai, ten gausu ir reklamos, kuri galbūt nieko nesako, nesiginčysiu, bet bendrą įspūdį apie pirkinį jau galima susidaryti. Kuo detaliau, plačiau aprašytas įrankis – tuo geriau.
Daug kas iš žvejų vadovaujasi nuostata, kad garsi firma ir įrankio kaina yra kone pagrindinis rodiklis, kuris apibrėžia meškerykočio (ir ne tik jo) kokybę. Sunku su tuo nesutikti, bet galima tam ir paprieštarauti.
Nors garsios firmos ir nenori gadinti savo įvaizdžio, bet kitąsyk „užmiega ant laurų“. Neatmetu varianto, kad kartais netgi pasinaudoja savo vardu, tad kaina būna didesnė vien dėl jų brendo. Panašios kokybės įrankį, masalą arba bet ką, kas susiję su žūkle, galima įsigyti ir už mažesnę kainą.
Dar yra toks dalykas, kaip konkurencija. Todėl ne tokios garsios žūklės reikmenų gamintojos stengiasi pasivyti pirmaujančias įdiegdamos ligi tol nenaudotas technologijas arba (ir) panašios kokybės gaminius parduoda pigiau už konkurentes vien tam, kad ateityje turėtų lojalių pirkėjų. Čia toks savotiškas jaukinimas – pripyliau jauko, o pagausiu ar nepagausiu – bus matyt vėliau. Jei ne, tai gal kitąsyk, nes laimikis buvo atplaukęs, domėjosi, gal vėl atplauks ir tada užkibs.
Kalbu be pašaipos, nes kaip jau minėjau, galima gerą daiktą nusipirkti už mažesnę kainą, galima įsigyti gražią ir visiems matomą „etiketę“ – čia kiekvieno žvejo pasirinkimas...
Romualdas Žilinskas
