Spiningavimas su paternoster sistemėle. Privalumai
Lietuvoje žiema neretai iki Naujųjų metų nepajėgi uždengti visų vandens telkinių ledu, o žvejoti norisi. Tada imi spiningą ir eini spiningauti arba sėdi į valtį ir velkiauji. Šalta, be abejo, tačiau kai žuvys kimba to nejauti. O kad jos labiau domėtųsi masalais, galima panaudoti vieną sistemėlę, kuri vienodai gerai tiks abiem žūklės būdams, beje, ji perspektyvi šiuo metų laiku.
Tiesa sakant, tai jokia naujiena, tokią sistemėlę daug dažniau nei spiningautojai ar velkiautojai naudoja dugnininkai bei plūdininkai, ypač pirmieji, tai yra vos ne kasdienės jų maldos dalis, vieni iš pagrindinių poterių. Galvojat, kad nusišneku, čia ilgų žiemos vakarų padariniai? Ne, kadangi paternoster sistemėlė, apie kurią kalbėsiu, iš tiesų lotyniškai vadinasi „Tėve mūsų“ ir, jei nemeluoja žvejybos istorikai, ją išrado vienuoliai.
Jei lyginsime su ultralight džigavimu
Bet ši sistemėlė taip pat turi ir lietuvišką pavadinimą, kuris yra gerokai aiškesnis – žūklė su šoniniu pavadėliu. Nežinau, gal pradedantiesiems žvejams tai nelabai ką pasako, tačiau bent kiek prakutusiems bus aišku, kad šioje sistemėlėje ant pagrindinio valo aukščiau svarelio yra pririštas pavadėlis prie kurio tvirtinamas kabliukas viliokliui arba, kaip spiningavime bei velkiavime, išsyk kabinamas dirbtinis masalas.
Kaip matote iš paskutinių žodžių, žuvaujant dirbtiniais viliokliais jau yra bent dvi sistemėlės variacijos – kabliukas arba masalas. Nors išties čia įvairių niuansų bus gerokai daugiau, nes žuvaujant atskirais žūklės būdais ir naudojant tą pačią sistemėlę įvairius skirtumus sąlygoja masalų pasirinkimas, gaudomų žuvų rūšys, įranga ir kiti veiksniai, bet tam ir rašau, kad visus šiuos niuansus paaiškinčiau.
Reikėtų pabrėžti, kad spiningaujant su šoniniu pavadėliu gaudomos ne tik plėšriosios žuvys, taip galima suvilioti ūsorių, karšių ir kitų stambesnių karpinių žvynuotųjų, kurios nepriskiriamos grobuonių kategorijai.
Na, bet taip dažniausiai nutinka vasarą arba rudens pradžioje naudojant atitinkamus mažus dirbtinius masalus. O dabar ne tas metų laikas, teks apsiriboti sterkais, lydekomis ir ešeriais. Pastaruosius išskirčiau kaip pagrindinį laimikį, į juos daugiausiai ir orientuosiuosi pasakodamas apie spiningavimą su paternoster nuo kranto, įsibridus ar iš valties.
Tiesa, nepaminėjau, kad tokia sistemėlė vienodai tinkama ir stovinčio, ir tekančio vandens telkiniuose. Beje, būtent upėse ji turi labai platų panaudojimo spektrą ir kai kuriomis sąlygomis itin praplečia masalų panaudojimo galimybes. Manyčiau, kad spiningvimui su paternoster sistemėle kol kas nerasta lygiaverčių pakaitalų ir dėl to (arba dar ir dėl to) „neprigijo“ kažkada taip plačiai spiningautojams reklamuojamos sbirulino plūdės. Gal aš ne visai teisus, tačiau mano supratimu, tai ta pati mergelė, tik kita suknelė, tačiau pirmuoju arba klasikiniu šoninio pavadėlio atveju toji „suknelė“ patogiai dėvima ir lengvai skalbiama, o antruoju, kada gaudai su sbirulino, yra sudėtingiau...
Bet geriau palyginsiu žinomesnius dalykus, tarkim, spiningavimą įprastais galvakabliais ir paternoster. Kadangi žadėjau daugiausiai dėmesio skirti ešeriams, tai ir lyginu šiuos spiningavimo stilius ultralight „rėmuose“.
Pasak kai kurių žvejų sportininkų, spiningavimas su paternoster – smūgis žemiau juosmens ultralight mėgėjams gaudantiems silikoniniais masalais, nes spiningavimas naudojant šoninį pavadėlį yra ne tik našesnis, bet ir daugeliu atveju patogesnis. Aš būčiau neteisus teigdamas, kad paternoster bet kuriuo atveju geriau, bet pradedantiesiems spiningautojams – veikiausiai taip. Ir jau vien todėl, kad šį būdą galima labai greitai perprasti – nereikia kelerių metų, kad išmoktum nepriekaištingai vilioti žuvis mikromasalais ir išsiaiškintum visas džigavimo technikos subtilybes.
Pirmas tokio spiningavimo privalumas yra paprastumas. Nereikia sukti galvos dėl galvakablių svorio ar dydžio. Džigaujant ultralight būdu tenka orientuotis į žūklavietės gylį, galvoti, ar geriau pateikti ešeriui lėtai skęstantį masalą, ar geriau sunkesnį daužyti į dugną.
Užmesti toli nedidelės masės vilioklį taip pat būna nelengva, gaudant gelmėse sugaištama laiko laukiant, kol toks masalas pasieks dugną. Jei spiningaujame itin lengvais masalais, tuomet reikia naudoti ir labai ploną valą. Čia ir vėl problema – paprastas valas nėra tvirtas, todėl nutrūksta daug guminukų; naudojant pintą giją mažėja užmetimo nuotolis, o kai valas labai plonas, neretai tenka narplioti „barzdas“.
Vėjuota diena ultralight džigautojui – tikra prapultis: sudėtinga toli ir taikliai nusviesti vilioklį, taip pat dažnai vėluojama pakirsti arba apskritai nejuntama, kada kimba, nes šoninis ar priešpriešinis vėjas tam trukdo. Žvejoti stipresnėje srovėje, kai yra didesnis gylis, beveik neįmanoma, nes galvakablio svorio nepakanka guminukui išlaikyti priedugnio sluoksniuose.
Trys įrangos variantai
Dabar susikonstruokime iš savo sąlyginai universalios įrangos, kurią sudaro iki 18–21 g užmetimo svorio ir 2,60–2,75 m ilgio spiningas, įrankį ešerių gaudymui. Tai tas „darbinis“ įrankis, kuriuo galima žvejoti beveik visų rūšių plėšrūnes pačiais įvairiausiais viliokliais.
Tokio testo ir ilgio kotus dažniausiai perka mūsų spiningautojai ir jie nebūtinai fast klasės, neretai būna ir „minkštesni“. Pastarieji spiningai irgi tiks žūklei naudojant šoninį pavadėlį, galima bus žuvauti ir nuo kranto, ir iš valties. Nors faktas – džigavimui skirti kotai bus daug geriau, pavyzdžiui, Lucky John Vanrex Jig 21, kurio užmetimo svoris yra iki 21g, ilgis – 2,64 m.
Valą reikėtų rinktis pintą, maždaug 0,12–0,14 mm storio. Dar reikės keleto paprastų arba ofsetinių kabliukų, mažų guminukų (tvisterių, riperių, vabzdžių imitacijų...), tie masalai maždaug iki 2 colių dydžio, ir 0,18–0,22 mm storio monofilamentinio arba fluorokarboninio valo atkarpos pavadėliui bei kelių maždaug 5–20 g svarelių su įlydytais suktukais, kuriuos naudoja dugnininkai.
Tiesą sakant, žuvaujant tokiais spiningais ir storesniu valu, geriausiai gaudyti nuo 10 g masės svareliais, nes su lengvesniais tėkmėje, dideliuose gyliuose, kai reikia toli užmesti masalą, pučiant smarkiam šoniniam vėjui visgi bus sudėtingiau spiningauti.
Aš dabar nupasakojau spininginę įrangą žūklei su paternoster sistemėle viliojant ešerius, jei staiga žvejys sugalvotų su savo turimu spiningu bandyti laimę tokiu žūklavimo stiliumi. Beje, su šiais įrankiais lygiai taip pat sėkmingai, naudodami šoninį pavadėlį, gaudysite lydekas ar sterkus. Tačiau tada teks naudoti dar sunkesnius gramzdus iš mano minėtų ir didesnius guminukus, bet gal „nesuplaksiu“ visko į vieną krūvą, nes ir vėl – yra tam tikrų niuansų, kuomet spiningaujame viliodami skirtingų rūšių plėšrūnes.
Jei norite delikatesnės įrangos, kuri orientuota į tikslinį ešerių gaudymą, tuomet reikia įsigyti ultralight arba light klasės spiningus ir be abejonės, tai turėtų būti fast arba net ekstra fast klasės įrankiai. Ilgis jų mažesnis, paprastai neviršija 2,60 m. Tarkim, Lucky John One Sensoric Delikado 12 modelis, kurio testas – iki 12 g, o ilgis – 2,44 m.
Valas atitinkamai 0,08–0,10 mm, pavadėliai irgi plonesni, sakyčiau, kad pakanka 0,14–0,16 mm storio vienagyslės gijos.
Tiesa, kai kurie žvejai net ir gaudydami su ultralight įrankiais ir plonais pintais valais riša netgi storesnius pavadėlius nei paminėjau pirmą sykį, kartais iki 0,35 mm diametro fluorokarbono gijas, nes taip stengiasi apsisaugoti nuo lydekų. Visgi, mano nuomone, labai storas pavadėlis turės įtakos mažo masalo žaidimui ir dėl to vangesni ešeriai kibs prasčiau.
Kadangi spiningo testas šiuo atveju jau vargu ar viršys 12 g, tai ir svareliai, kuriuos rišime sistemėlėje, bus atitinkamos masės.
Reikėtų paminėti ir „minimalistinį“ variantą. Tai irgi būtų tas tikrasis ultralight spiningas, bet tik iki kokių 7 g užmetimo svorio. Tokiu atveju pagrindinis valas – 0,08 mm diametro pintukas ir iki 0,12 mm storio monofilamentinis arba fluorokarboninis pavadėlis. Puikiai tam tinka Lucky John One Sensoric Suijin 7 spiningas, jo užmetimo svoris yra nuo 0,5 iki 7 g, ilgis – 2,16 m.
Visgi aš rinkčiausi antrąjį variantą, nes pirmasis – pradedantiesiems ir visgi nėra tas tikrasis, jis pernelyg „grubus“, o trečiasis bus geras tuomet, kada kimba tik ešeriai ir vargu ar su tokia įranga ištrauksi padoresnę lydeką, stambesnį sterką.
Kita vertus, pastarasis įrangos sukomplektavimas turi privalumą tuomet, kai ešerių kibimas yra itin vangus, kada tenka imtis mažiau įprastų žūklaujant su paternoster traukimo būdų.
Paprasta ir efektyvu
Mano naudojama sistemėlė paprasta – pagrindinio valo gale rišame svarelį, virš jo 10–30 cm atstumu specialiu mazgu tvirtiname pavadėlį, kurio ilgis apie 0,4–0,7 m, pririšame kabliuką, ant jo mauname guminuką. Metame ir velkame dugnu.
Galime rišti du pavadėlius su dviem masalais, kaip daro daugelis žuvaujančių Nevėžyje, kur toks ešerių gaudymo būdas yra itin populiarus. Beje, kabliuką ar kabliukus galime pririšti ir be pavadėlių, kaip yra drop shot sistemėlėje.
Aš visada spiningauju su vienu masalu. Nors žuvauti dviem viliokliais pravartu todėl, kad taip greičiau galima išsiaiškinti, koks tą dieną masalas tinkamiausias, nes pradžioje bandomi skirtingi guminukai ir jie plaukia skirtingame gylyje. Kažkada Kauno mariose taip žvejodamas rišdavau net tris silikoninius masalus, bet tai – labai seni laikai...
Vėjas, bangos ir srovė spiningaujant su paternoster ne kliūtis, nes galima žvejoti ir sunkesniu svareliu, kuris įtemps valą, o kibimas bus vis tiek juntamas gana gerai. Beje, naudojant tokią sistemėlę ešeriai dažnokai pasikerta net ir patys.
Naudojant ultralight su paprastais galvakabliais giliuose vandenyse daugiausia ešerių pagaunama vadinamojo „sukilimo“ metu, tada dygliuotieji aukštesniuose vandens sluoksniuose aktyviai puola mailių. Iš patirties galiu pasakyti, kad tuomet sužvejojama bene trys ketvirtadaliai viso laimikio, o likusi dalis tiesiog išvargstama intensyviai mėtant masalus, naudojant įvairaus svorio galvakablius ir keičiant guminukus, kada rainuotuosius plėšrūnus bandoma gundyti padugnėje. Jei spiningaujama dideliame gylyje, o ešeriai elgiasi vangiai, juos suvilioti labai sunku, nes masalą reikia pateikti žuviai prieš pat nosį.
Naudojant šoninį pavadėlį galima apgaudyti daug didesnius plotus, visa tai atliekama gerokai greičiau nei žuvaujant džigavimo būdu, nes lengvas galvakablis ilgai skęs, o mūsų atveju guminukas visada slinks padugne ir anksčiau ar vėliau dryžuotieji jį čiups. Traukiamas dugnu svarelis paskui save tempia masalą, tad visos pakeliui pasitaikiusios duobelės ar dugno pakilumos bus patikrintos vienodai, o vilioklių prarasime mažiau, nes jų užkliuvimo galimybės sumažėja net nežinau kiek kartų, jei lyginsime su džigavimu.
Beje, apie svarelių grimzdimą. Dariau eksperimentą upėje naudodamas vienodo svorio galvakablį, ofsetinę galvutę, jig rig sistemėlę ir paternoster, ant kabliukų pamauti masalai buvo irgi tie patys.
Sekundžių tikslumu nematavau, tačiau galiu pasakyti, kad galvakablis skęsta ilgiausiai, kai kur su juo net negalėdavau pasiekti dugno nes masalą keldavo tėkmė. Ofsetinė galvutė grimzdo jau geriau, bet labai minimaliai. Jig rig sistemėlė praktiškai prilygo paternoster, visgi pastarosios gramzdas dugną pasiekdavo greičiausiai, tėkmėje išsilaikydavo ant grunto geriausiai. Tiesa, pastarosiose dviejose sistemėlėse naudojau lašo formos svarelius.
Dar vienas nepatikrintas faktas. Kai kurie žvejai tvirtina, kad traukiamas dugnu svarelis sujudina gruntą, pakelia dumblo debesėlį, o tai traukia ešerius, sterkus. Pasak jų, netgi daužydamasis į akmenis svarelis vilioja žuvis. Tai lyginama su poledine žūkle velniuku, neva tai toks pats ar bent jau panašus viliojimo principas. Šios teorijos neneigiu, bet ir nepatvirtinu.
Tai, ką aptarėme – patarimai pirmosioms žūklėms. Vėliau įsitikinsite, kad šis iš pažiūros labai elementarus žvejybos būdas turi savų niuansų, kurie gali turėti įtakos laimikiui.
Bet apie tai dar pasakosiu kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
