Spiningauti pradėkime lengvomis sukriukėmis
Pasižiūrėjus iš šalies spiningavimas atrodo ne itin sudėtingas užsiėmimas. Atsitiktiniam stebėtojui veikiausiai pasirodys, kad žvejys mėto masalą bet kaip, nelabai stengdamasis jį nusviesti kryptingai, veikiau meta aklai, galbūt kuo toliau nuo kranto, traukia vilioklį irgi be jokio tikslinio manevravimo, o tik paprasčiausiai sukdamas ritės rankenėlę.
Ypač šis įspūdis gali susidaryti žvelgiant į meškeriotoją, kuris žvejoja dideliame atvirame vandens plote masalui naudodamas vartiklę arba sukriukę. Įdomu tai, kad kuo profesionalesnis yra spiningautojas, tuo labiau jo judesiai nugludinti, masalą jis mėto beveik negalvodamas, o tiesiog mašinaliai, ir įspūdis „meti-trauki“ tik dar daugiau sustiprėja.
Tai galima palyginti su automobilio vairavimu, kuomet prie vairo sėdi tik neseniai vairuotojo pažymėjimą gavusi jauna panelė ir didesnę dalį savo amžiaus kelyje praleidęs tolimųjų reisų vairuotojas.
Kur pradėti spiningauti?
Jei kas nors manęs paklaustų, nuo kokių masalų reikėtų pradėti žvejoti mokantis spiningavimo abėcėlės, beveik nedvejodamas pasiūlyčiau rinktis lengvas nedideles arba vidutinio dydžio sukriukes. Tačiau pirmuosius tokios žūklės žingsnius patarčiau žengti nedideliame ir sekliame vandens telkinyje. Geriausiai – stovinčio vandens. Kodėl?
Dėl to, kad pradedantysis spiningautojas:
1) Įpras taikliai mėtyti lengvus masalus;
2) Suvoks ką reiškia jausti vilioklį ir kimbančią žuvį;
3) Pradės suprasti kokiu tempu reikia traukti masalą.
Paaiškinsiu plačiau. Lengvą, lyginant su savo dydžiu, masalą visada sunkiau užmesti. Nesvarbu, ar tai liečia užmetimo nuotolį, ar taiklumą. Esmė tame, kad tokį vilioklį žymiai smarkiau veikia išorinės jėgos, o ypač – vėjas. Todėl svaidant lengvas sukriukes visada tenka atsižvelgti į vėjo kryptį bei jo stiprumą, apskaičiuoti metimo kampą, mosto jėgą bei išsirinkti tinkamą spiningavimui poziciją.
Nedideliame tvenkinyje ar mažame ežerėlyje yra visos galimybės varijuoti renkantis žūklės vietą, čia galima lengviau apskaičiuoti, kaip ir kur užmesime masalą, kadangi yra puikiai matomi priešingo kranto orientyrai. Pasiekus tam tikrų teigiamų rezultatų, galima sakyti, kad trečdalis darbo kopiant į profesionalaus spiningautojo aukštumas jau nuveikta.
Kokį pasirinkti spiningą?
Tačiau taiklūs ir tolimi užmetimai lengvomis sukriukėmis įmanomi tik su gerai parinktu įrankiu. Visgi juo nuo pat spiningavimo pradžių neretai meškeriotojas daro vieną ir tą pačią klaidą – žvejodamas nuo kranto renkasi kiek galima ilgesnį spiningą.
Taip, tiesa, ilgesniu kotu galime vilioklį nusviesti toliau nei trumpesniu. Bet tie keli papildomi nuotolio metrai dažniausiai nekompensuoja užmetimo taiklumo. Patyrusiam spiningautojui taip pat prireikia kažkiek laiko, kol jis susivokia kokia jėga ir kaip reikia sviesti masalą nauju spiningu, kad jis taip pat toli arba dar toliau bei taikliai skristų, kaip ir žvejojant su tuo įrankiu, prie kurio buvo įpratęs.
Sunkiau priprantama prie ilgo koto, kadangi čia prireikia itin preciziškai apskaičiuoti kokiu momentu teks paleisti masalą, kad jis skristų reikiama kryptimi ir jam būtų perduota optimali rankos mosto bei blanko atsilenkimo jėga. Tiek rankos judesys, tiek ir koto viršūnėlės atsilenkimo momentas turi sutapti, nes tik tada galima bus taikliai ir toli sviesti vilioklį.
Ypač sunku tai atlikti su parabolinio linkio ilgais spiningais. Todėl pradedančiajam geriau imti 2,20–2,50 m ilgio meškerykotį, kuris būtų bent pusiau parabolinis (medium akcija), nes pernelyg kietas, t. y. greitos fast akcijos irgi turi savų kaprizų, juolab tai nėra geriausias pasirinkimas žūklei sukriukėmis. Na, bent jau tada, kai tik mokomasi spiningauti. Žvejojant nedideliame vandens telkinyje galima naudoti netgi trumpesnį 2,10 m ilgio spiningą.
Neretai pradedantiesiems žvejams kyla problemų renkantis spiningą ir jam tinkamus masalus. Kalbu apie tai, kad vilioklio svoris turėtų atitikti meškerykočio užmetimo svorį.
Problema iškyla tuomet, kai žvejys pradeda svaidyti, tarkim, 7 g masalą su spiningu, ant kurio blanko yra užrašas, kad šis įrankis tinkamas mėtyti nuo 5 iki 25 gramų masalams. Teoriškai viskas lyg ir teisinga – naudojamas vilioklis telpa į nurodytas ribas, tačiau realybėje viskas yra kitaip.
Tokios masės voblerį ar guminuką mes veikiausiai nusviesime pakankamai toli, bet panašaus svorio plačialapę sukriukę užmetame gerokai arčiau. Be abejonės tą nuotolį įtakoja ir valo storis (naujokai mėgsta „apsidrausti“ ir gijas renkasi tikrai ne pačias ploniausias) bei kitos jo savybės, bet didžiausią įtaką turi meškerykočio ir masalo tarpusavio suderinamumas.
Iš tiesų geriausiai atskaitos tašką, renkantis įrankį ir masalą, apskaičiuoti pagal labai paprastą formulę – sudedame minimalią bei maksimalią užmetimo svorio ribas ir padaliname sumą iš 2. Tai yra idealus variantas.
Taigi, mūsų atveju ta užmetimo masė būtų 15 g. Kaip matote, 7 g svoris daugiau nei du kartus mažesnis už optimalų. To jau tikrai pernelyg daug, kadangi tokio testo meškerykočiui galimos paklaidos yra maždaug 3 g. Tad išeitų, jog be didesnių problemų spiningauti galime 12–18 g masalais.
Reikėtų pabrėžti, kad kuo platesnė riba yra tarp mažiausios bei didžiausios užmetimo svorio ribų, tuo didesnė paklaida galima masalų svoriui. Taip pat ši riba koreguojasi priklausomai ir nuo spiningo lankstumo, t. y. jo akcijos. Gaudant minkštu kotu galima rinktis šiek tiek lengvesnius vilioklius negu 12 g, o jei spiningas yra labai kietas – sunkesnius negu 18 g.
Kita vertus, spiningas spiningui nelygus, čia aš vertinu ne akciją, ne ilgį ar kitus meškerykočio parametrus, tačiau firmą gamintoją. Ir tai labai akivaizdu, kuomet perskaitai ant spiningo blanko rekomenduojamus naudoti užmetimo svorius – tikrai gerų firmų spininguose užmetimo masės ribos būna mažesnės (siauresnės).
Kadangi minėtas spiningo pavyzdys buvo veikiau abstraktus, kad padėtų pradedančiajam spiningautojui suvokti kai kurių parametrų niuansus, reikėtų parekomenduoti konkretesnį įrankį. Kaip sakiau, spininginio blanko medium akcija žūklei sukriukėmis yra bene pati tinkamiausia, aptartas ilgis irgi tinkamas, bet meškerykočio užmetimo svorio maksimumas tikrai bus ne tie „pavyzdiniai“ 25 g. Pilnai pakanka iki 15 g užmetimo masės (testo) spiningo. Netgi, sakyčiau, tai yra geriausias variantas, jei, suprantama, negaudoma Nr. 3 ir didesnėmis sukriukėmis, juolab, kai aš kalbu apie lengvas sukriukes...
Štai toks, kaip Lucky John Black Sense Faraon Cast 14 2,21 arba Lucky John Progress Spin 14 išbandyti ir puikiai tinka žūklei sukriukėmis. Taip pat ir Daiwa Legalis UL Spin, kuris tiesiog „prilimpa“ prie rankos. Nors iš visų šių trijų modelių, kaip tipinį skirtą gaudymui lengvomis sukriukėmis įvardyčiau Lucky John Progress Spin, kurio kaina tiesiog juokinga ir pradedančiajam spiningautojui labai tiks.
Norėčiau įterpti vieną pastabą, kuri liečia konkrečiai sukriukes ir jų užmetimo nuotolį. Blizgutės su plačiais lapeliai skrieja daug prasčiau nei siauralapės. Neigiamos įtakos šių masalų aerodinaminėms savybėms turi ir jų forma apskritai.
Kodėl geriausiai pradėti žvejoti sukriuke?
Kuomet sukriukės ašelė yra ilga, toks masalas geriau skries, nes ne taip smarkiai vartysis ore. Be abejonės, geriausiai užsimeta blizgutės, kurios turi sunkų kūnelį ir palyginti su juo trumpą bei siaurą lapelį. Šiuo metu populiarios sukriukės su varpo formos kūneliais nuskrieja gerokai toliau, nei tos, ant kurių pagrindinės ašies yra pritvirtinta keletas ne itin sunkių rutuliukų. Bet tai natūralu, kadangi didesnioji dalis masalo svorio yra sukoncentruota vienoje vietoje.
Trumpesnis spiningas turi ir kitą neabejotiną privalumą – juo geriau jaučiame kontaktą su viliokliu. Sukriukes rekomendavau neatsitiktinai, kadangi jų lapelių sukimasis apie ašį gerai persiduoda spiningo blankui, tokių masalų virpesius puikiai jaučiame ranka. Net jei kotas yra pernelyg minkštas ir žvejys ranka nejaučia būdingų sukriukei ritmingų stuksenimų, tai jis gali matyti žiūrėdamas į spiningo viršūnėlę, kuri šiuos judesius perduoda lengvai linkčiodama.
Kimbančią žuvį jausime ranka arba pamatysime pagal staiga linktelėjusią spiningo viršūnėlę. Tą patį galiu pasakyti ir kada sukriukė ims kabinti dugną ar virš jo pakilusias žoles. Jei ant jos kabliuko užsikabino koks nors šapas ar augalo stiebas, kuris išderina masalo darbą, irgi galėsime jausti ranka arba pamatyti pagal spiningo viršūnėlės vibravimą. Lengviausiai tai matoma žvejojant būtent sukriuke, kuri praranda tik jai būdingą judesių ritmą.
Taip išmoksime valdyti masalą, nes pernelyg lėtai traukiama blizgutė ims gremžti dugną ar kabintis už jame augančių žolių. Labai greitai traukiant sukriukę, ji ims plaukti pačiu vandens paviršiumi keldama purslus arba net iššoks iš vandens.
Spiningaudami upėje pradėsime greičiau suvokti, kaip srovė įtakoja masalo darbą, kadangi traukiama prieš tėkmę sukriukė dirbs itin išraiškingai, o traukiant ją pasroviui šio vilioklio darbas pasikeis labai juntamai. Abiem atvejais blizgutę teks vesti nevienodu greičiu, jei norėsime, kad ji žaistų reikiamame gylyje.
Sukriukės panirimo gylį galime reguliuoti ne vien sukdami ritės rankenėlę. Spiningo viršūnėlės padėtis telkinio vandens paviršiui taip pat kažkiek lemia kokiame vandens sluoksnyje plauks sukriukė.
Tuo pat greičiu traukiama blizgė bus giliau, jei spiningą palenksime žemyn, bet kada iškelsime jo viršūnę aukštai virš galvos, ji irgi pakils į aukštesnius vandens sluoksnius. Tokiu pat principu galime keisti ir sukriukės plaukimo kryptį iš dešinės į kairę ir atvirkščiai.
Įvairiai manipuliuodami spiningu galėsime išmokti teisingai praplukdyti masalą pro dugno pakilimus, pravesti jį giliau ar apeiti virš vandens iškilusias kliūtis. Žodžiu, tai bus išties plati „dirva“ pradžiamoksliui...
Sukriukė išskirtinė ir tuo, kad yra matoma iš pakankamai toli. Jei vandens telkinys seklus ir vanduo jame skaidrus, nelabai toli nusviesto tokio tipo vilioklio darbą įmanoma stebėti nuo pat užmetimo momento. Ypač tai būdinga lengvoms plačialapėms sukriukėms, kurios net ir lėtai traukiamos plaukia nedideliame gylyje.
Pradedančiajam spiningautojui galimybė akivaizdžiai matyti, kaip žaidžia masalas padeda perprasti šios žūklės subtilybes. Juolab, jei jis gali dar ir regėti plėšrūnės ataką. Tai ne tik užtvindo kraują papildomu adrenalino kiekiu, tačiau ir padeda susikoncentruoti renkantis tinkamą momentą pakirtimui.
Tiesą sakant, aš dorai taip ir nepaaiškinau, kas tai yra lengva sukriukė. Faktas, kad mažesnė, tarkim, Nr. 0, Nr. 1 to paties modelio sukriukė bus lengvesnė už Nr. 2 ar Nr. 3. Taip pat lengvos sukriukės paprastai yra tos, o tai jau minėjau, ant kurių pagrindinės ašies yra užmauti keli šrateliai (jei jie ne volframiniai), vienas nedidelis, taip pat būna sukriukių be jokio papildomo svorio, t. y. be kūnelio.
Tačiau pastarosios jau pernelyg lengvos, pasirinkite anksčiau vardytas, bet nedidelio numerio. Su tokiomis galima pagauti ir smulkų ešeriuką ir svarų šapalą. Pradedančiam spiningautojui laimikis yra labai svarbus veiksnys, kuris pakels ūpą tęsti spiningavimo pamokas. Konkrečių sukriukių modelių nevardysiu, pasirinkite, tarkim, Lucky John firmos asortimentą ir tikrai rasite tinkamų masalų.
Dauguma sukriukių turi trišakius kabliukus. Tačiau nepaisant tokio apginklavimo, gaudant šiais masalais neišvengiame tuščių pakirtimų. Dar dažniau pasitaiko atvejų, kuomet traukiama žuvis sugeba iškratyti iš savo gerklės masalą. Kaip taisyklė šių atvejų padvigubėja ar patrigubėja spiningaujant mažomis sukriukėmis – regis, lydeka jau yra ranka pasiekiama, bet paskutiniu momentu blizgutė iššauna plėšrūnei iš gerklės ir lekia tiesiai meškeriotojui į kaktą.
Tokie žuvų „nusipurtymai“ suprantami – mažas masalas, todėl prie jo pritvirtintas ir smulkus trišakis, kuris nelabai tvirtai įsisega į laimikio gerklę. Gal pasirodys keista, tačiau geresnių rezultatų tokiu atveju kartais duoda ne trišakis, bet įprastas vienšakis kabliukas. Jį galima naudoti keliais numeriais didesnį, nei trišakį, o tai jau yra šioks toks pliusas.
Kita vertus, pakirtimo metu į masalą perduodama žvejo rankos jėga nepasiskirsto į tris kabliuko gylius, bet būna sukoncentruota tik į vieną – žuvis užkabinama tvirčiau. Paprastas kabliukas mažiau „renka“ visokias šiukšles, ne taip greitai užgriebia minkštą dugną.
Bet lazda turi du galus – vienšakis kabliukas gali būti tokioje padėtyje, jog pakirtimo metu jo smaigalys bus nukreiptas nuo plėšrūnės gerklės. Jei grobuonė sukriukę atakavo iš netinkamo kampo arba nelabai užtikrintai – vėlgi teliks liūdnai konstatuoti faktą: pakirtome tuščiai...
Romualdas Žilinskas
