Šapalai ir vobleriai. Apie „šapalinius“ modelius
Yra tokia lietuviška patarlė, kuri sako, kad mokaisi, mokaisi, o galiausiai kvailas numiršti. Matau šiokias tokias sąsajas su žūkle, nes kiek bežuvautum, tačiau žvejybinės technologijos žengia į priekį ir tu negali nuo jų atsilikti. Todėl ir mokaisi, mokaisi...
Nežinau, ar čia gera įžanga straipsnių ciklui apie šapalų spiningavimą vobleriais, ar ne, bet tokią parašiau todėl, kad šioms žuvims spiningautojai skiria ypatingą dėmesį. Tam yra kelios priežastys.
Viena jų – šapalai spiningu gaudomi ištisus metus, nes jie kimba praktiškai be pertraukų. Suprantama, jei moki gaudyti, beje, šių plėšrūnų žūklės neriboja priešnerštiniai draudimai, yra tik nustatytas minimalus jų dydis. Šapalų turime pakankamai, yra ir labai stambių. Tad šiame kontekste šapalus galima lyginti nebent su ešeriais, nors pirmieji užauga gerokai stambesni.
Antroji priežastis veikiausiai būtų ta, kad šapalai dažniausiai gaudomi paviršiniuose, rečiau vidutiniuose ir labai retai pačiuose žemiausiuose, tačiau bet kokiu atveju devyniasdešimt devyniais procentais iš šimto – tekančio vandens sluoksniuose. Jų žūklę galima sutapatinti nebent su salačių gaudymu, bet iš esmės smarkiai skirsis abiejų rūšių plėšrūnams siūlomi masalai.
Tiesą sakant, šapalai dažnai žvejojami ir sužvejojami dar ir todėl, kad praktiškai nėra tokių dirbtinių vilioklių, kuriais nebūtų galima jų pagauti. Tai irgi priežastis, kodėl šapalai yra populiarus spiningavimo objektas.
Kita vertus, nepaisant didelio masalų pasirinkimo, yra šapalų spiningavime savita specifika – šios žuvys, jei lyginsime su kitomis plėšrūnėmis, itin mėgsta smulkius vilioklius. Kadangi nežadu labai plėstis – kalbėsiu tik apie voblerius. Vėlgi galima būtų galbūt tapatinti šapalus su ešeriais, bet atsižvelgiant į minimalius šapalų dydžius, taip pat turint omenyje šios rūšies žuvų maksimalius gabaritus, pamatytume, kad masalai šapalams siūlomi smulkesni nei ešeriams. Ne visada, bet neužbėgsiu už akių...
Prioritetai metams bėgant kinta
Kažkada, kai mokiausi vobleriais gaudyti šapalus, negalėjau įsivaizduoti, kad pailgesni (labiau ištęsti) nei shad tipo vobleriai tiks jų žūklei. Mano nuostata tuo metu buvo viena ir nesugriaunama – geriausi yra crank mažyliai, o išskirtiniais atvejais galima naudoto shad arba dar neblogai plačiaburnius plėšrūnus vilioja šių dviejų tipų tarpiniai variantai.
Tiesa, tuomet buvau linkęs galvoti, jog didesni nei 5 cm dydžio vobleriai žymiai menkiau masina šapalus, nei mažesni. O pagaunu ant tų didesniųjų masalų šių žuvų tik todėl, kad tokie vobleriai giliau nyra (didesnis tokio pat tipo modelis visada giliau ners nei mažesnis), kas būna aktualu šaltesniame vandenyje, jie stabiliau laikosi tėkmėje. Tačiau iš principo, jei tai galima būtų padaryti su mažesniu masalu – kibimas taptų dar geresnis.
Bet dabar manau, jog tokia teorija yra ginčytina, nes didesnį masalą bet kokiu atveju dažniau čiumpa būtent didesni šapalai. Tai ne ešerių žūklė, kuomet stambius guminukus atakuoja jų pačių dydžio dryžuotieji plėšrūnai, o smulkučius mikromasalus arba net paskui „normalų“ vilioklį ant atskiro pavadėlio tempiamą dirbtinį trūkliuką, muselę griebia solidūs ešeriai.
Toli ieškoti nereikia – šią žiemą, kuri „atsižymėjo“ kaip ypatingai šilta ir upių nesukaustė ledas, daug stambių šapalų pagavo lašišautojai ant jų mėgstamoms žuvims skirtų voblerių. Kaip žinote, tipinis „lašišinis“ modelis paprastai yra 7–9 cm dydžio. Ir tai bus tikrai ne tas išpūstais šonais kone burbulo formos crank vobleris.
Todėl mano šapalams skirtų masalų asortimentas jau kadaise žymiai išsiplėtė, jei turėsiu omenyje jų dydžius, gerokai daugiau masalų dėžutėje atsirado shad ir minnow voblerių. Galiu pasakyti, kad vienas geresnių pavasarinio spiningavimo variantų – šapalų gaudymas tvičingavimo stiliumi naudojant iki 4–5 cm dydžio minnow voblerius.
Įvairesnių masalų panaudojimas reikalauja ir įvairesnės spiningavimo technikos. Kita vertus, tai praplečia galimybes pagauti žuvį ten, kur anksčiau jos nepagaudavai arba pasiūlyti šapalui tai, prieš ką jis net būdamas pasyvus neatsilaikytų.
Grįžtant prie ankstesnės patirties reikėtų paminėti, kad pirmenybę gaudydamas šapalus beveik visada teikdavau plaukiantiesiems vobleriams. Ir tai, jog spiningaudavau su skęstančiaisiais arba neutralaus plūdrumo masalais, lėmė dažniausiai tokie faktoriai, kaip geresnis jų užmetimas, nes plaukiantis visada bus lengvesnis už tokį pat skęstantį. Arba paprasčiausiai tai buvo geri modeliai, kurių žaidimas patikdavo šapalams, bet jie neturėjo plaukiančių analogų.
Dabar vėlgi, panašiai kaip ir su modelių formų tipais, daug dažniau ir, reikėtų akcentuoti, kaskart sėkmingiau žvejoju skęstančiaisiais ar neutralaus plūdrumo modeliais. Logiškai mąstant taip neturėjo nutikti, kadangi pastaraisiais metais voblerių pasiūla pas mus smarkiai išaugo ir dabar be vargo galima įsigyti plaukiančiųjų voblerių, kurie bus sunkūs ir pakankamai toli užmetami. Kol kas apsieisiu be modelių konkretizavimo, tai paliksiu tęstiniams rašiniams apie šapalų spiningavimą.
Kam vobleriui liežuvis?
Nemažą dėmesį renkantis šapalams (ir ne tik jiems) skirtus voblerius siūlyčiau skirti atsižvelgiant į tų masalų liežuvėlius. Tikriausiai nenukrypsiu nuo temos, jei paaiškinsiu kai kuriuos su voblerių liežuvėliais susijusius niuansus.
Tiesa ta, kad didesnis (ilgesnis) liežuvėlis privers tokį masalą giliau nerti. Tačiau tai labai priklausys nuo liežuvėlio atsilenkimo kampo, kažkiek net ir nuo formos. Todėl vobleris, kurio liežuvėlis yra mažesnis, tačiau siauras ir atlenktas, tarkim, 30° kampu, gali nerti netgi giliau, nei tas, kuris turės platų ir ilgesnį liežuvėlį, bet jo atsilenkimo kampas bus jau didesnis nei 45°. Pastarasis dirbs agresyviau. Beje, kalbu turėdamas mintyje to paties plūdrumo masalus.
Liežuvėlio atsilenkimo kampas taip pat turi didelę įtaką modelio panirimo staigumui, tai kartais yra svarbu, nes tam tikromis sąlygomis reikia masalo, kuris labai greitai nunirtų į tam tikrą gylį, nes tikėtinas žuvies buvimo plotas yra labai ribotas.
Taip pat nereikia galvoti, jog platus ir smarkiai atlenktas liežuvėlis būtinai suteiks vobleriui stabilumo traukiant jį prieš srovę. Taip gali būti, tačiau šis faktas priklausys ir nuo konkretaus modelio, kadangi kiekvieną jų animaciją, o taip pat ir minėtą stabilumą įtakos kūno forma, plūdrumas, dydis, svoris, liežuvėlio forma ir panašiai.
Neišbandžius konkretaus masalo kartais labai sunku pasakyti, kaip jis iš tiesų dirba, kaip neria ir ar nevirsta ant šono smarkesnėje tėkmėje. Visos teorijos gali nueiti šuniui ant uodegos, kada išbandai masalą žvejodamas. Lyg yla iš maišo išlenda faktas, kad koks nors žvejys, rekomendavęs tą voblerį savo publikacijoje internetinėje erdvėje, iš tiesų jo net nebuvo pamerkęs į vandenį, o aprašydamas masalą vadovavosi nurodytais ant pakuotės parametrais, kataloguose pateiktais (na, kas rašys apie savo siūlomą masalą, kad jis blogas?) duomenimis ir galbūt nuojauta, kuri, deja, kartais apgauna.
Plastikas ir medis – lygiosios...
Didelis voblerių pasirinkimas suteikia meškeriotojui neribotas galimybes gaudant šapalus šiais masalais. Bet žvejai labai dažnai voblerių tinkamumą vertina pagal jo kainą. Reikia sutikti su tuo, jog apskritai paėmus brangūs vobleriai bus geresni už pigius. Tačiau ne visada, nes ir tarp pigiųjų yra labai gerų masalų, kurie nurungia kelis sykius daugiau kainuojančius tokio tipo vilioklius.
Neminėsiu firmų ir konkrečių voblerių, nes kažkam tai būtų puiki reklama, kažkam – antireklama, bet kartais kinai kopijuodami kokios nors žymios firmos masalus pasiekia neįtikėtinų rezultatų, nors, garantuoju, jie apie tai patys nenutuokia, nes kopijos būna pranašesnės už pradinį modelį. Kalbu iš praktikos ir, beje, turiu galvoje būtent voblerius su kuriais gaudau šapalus.
Taip pat „šapalinių“, nors tai subjektyvus pavadinimas, bet, tebūnie, toks ir lieka, voblerių daug ir gerų pagamina lenkai. Siūlyčiau neignoruoti kokių nors vienetinių modelių, kuriuos padarė tos arba mūsų šalies meistras-auksarankis. Gal tie masalai nėra tokie išvaizdūs, gal masalo piešinys pažvelgus į abu jo šonus pasirodys ne visai vienodas, pats darbas atliktas kiek grubokai, vilioklis nebrangus, tačiau tai nėra priežastis, dėl kurios vobleris prastai vilios šapalus.
Turėjau tokių masalų ne vieną, ne visi jie dirbo gerai, bet buvo tikrai nepakartojamų vilioklių, kuriuos nutraukus, deja, jau nebuvo kur nusipirkti. Netgi urmu gaminančios voblerius lenkų ar latvių firmos turi puikių modelių šapalams. Tuo nereikėtų stebėtis, nes kaimyninių šalių spiningautojai gaudo šapalus panašiomis į mūsų sąlygomis, jie konsultuoja gamintojus, o kinai bei korėjiečiai vargu ar šias žuvis pažįsta. Aišku, jie gamina pagal Vakarų Europos, Japonijos bei JAV firmų užsakymus, ten irgi ne liurbiai sėdi ir savo darbą išmano, todėl kasmet vis sulaukiame tikrų „bombų“ šapalų žūklei.
Kažkada patys geriausi šapalams skirti masalai, kuriuos naudojau, buvo pagaminti beveik vien iš balzos. Na, gal iš kokio kitokio medžio, žodžiu, iš natūralaus organinės kilmės produkto. Bet taip tik todėl, kad tokia žaliava ypač tiko plaukiančiųjų voblerių gamybai, tada ji dar nebuvo brangi.
Tačiau balzos kaštai augo, o plastikinių voblerių gamyba yra paprastesnė, ir dabar jau didžioji dauguma voblerių daromi iš įvairių rūšių kieto plastiko. Visgi nedidelės lenkų, latvių (beje, ir mūsų šalies) firmos, vietiniai meistrai ir šiuo metu „drožia“ nemažai masalų iš medžio.
Menu tą pereinamąjį laikotarpį, kuomet masiškai pradėjo rodytis plastikiniai vobleriai. Didesnieji jau iš karto beveik atitiko jiems keltus reikalavimus, bet „šapaliniai“ modeliukai dar kurį laiką smarkiai „šlubavo“. Tačiau tai truko labai neilgai – gal porą metų.
Dabar jau sunku lyginti medinius ir plastikinius modelius šapalams, nes daugeliu atveju antrieji veikiausiai pranoks pirmuosius. Tačiau plaukiančiųjų kategorijoje pirmenybę atiduočiau gamintiems iš medžio ar bent jau skelbčiau lygiąsias.
Veikiausiai lygiąsias, kadangi plastikiniai vobleriai taikliau ir toliau užsimeta, kas šapalų žūklėje yra labai aktualu. Kalbu apie brangesnius modelius, kuriuose įmontuotos specialios šratelių pripildytos kapsulės ir visi kiti šiuolaikiniai technologiniai patobulinimai, kurie gerina užmetimo nuotolį.
Jei kalbėčiau apie „barškėjimą“, kuris neva (o gal ir iš tiesų) pritraukia plėšrūnų dėmesį, tai šapalams, mano nuomone, jis yra bereikšmis. Šapalas į vilioklius reaguoja labiau akimis, bet ne šonine linija, tai aktualiau gaudant giliau medžiojančias plėšrias žuvis.
Kodėl šapalai taip noriai (arba geriau) čiumpa iš balzos ir kito medžio pagamintus voblerius, man sunku atsakyti. Gal priežasčių reikėtų ieškoti minėtoje „organikoje“, gal tame, kad šie masalai dažniau būna nestandartiniai, neserijiniai...
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
