Praėjusį sezoną prisimenant... Pavasaris
Nauji metai – nauji ratai. Gamta motulė jau taip surėdyta, jog tam tikri periodai turi cikliškumus, kurie kas metai ankščiau ar vėliau pasikartoja. Atradus žvejybinius dėsningumus, kurie būdingi vienam ar kitam metų laikui, žūklavimas tampa kur kas malonesnis, nes tuomet pagauni daugiau žuvų.
Šį kartą norėčiau pasidalinti kai kuriomis mintimis apie praėjusį spiningavimo sezoną. Juk dabar, žvelgiant į tamsiai pilką žiemos dangų, prisiminti šiltas ir saulėtas dienas – tikras džiaugsmas ne tik akims, bet ir sielai. Koks tas sezonas, geras ar blogas buvo, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Vieni keiksnojo nualintus mūsų krašto vandens telkinius, kiti šylantį klimatą, treti tiesiog džiūgavo puikiais laimikiais, lankstančiais kotus iki pat žemės. Bet apie viską nuo pradžių.
Keletą sezonų iš eilės, esant neįprastai šiltiems orams, jau sausio pirmomis dienomis galima buvo atidaryt upėtakių gaudymo sezoną. Kiek realiai tokia žvejyba produktyvi – kitas klausimas. Tačiau tradicija yra tradicija. Ritualas, kasmet kviečiantis pažvelgti į naujametinį gražuolį, tviskantį nuostabiomis spalvomis, suteikia nepaprasto paslaptingumo. Juolab, kada žūklavietėse aplink nė gyvos dvasios, tik tyliai plaukianti upės srovė ir jos gelmėse plaukiojanti karališka žuvis.
Visgi toks periodas, mano galva, nėra labai gerai margių populiacijai. Kita vertus, šiltas oras priverčia meškeriotojus atsisakyti minties apie lipimą ant ledo. Kas belieka? Lašišų, šlakių gaudymas upėse ir upeliai...
Suprantu, jog sėdėti laisvą dieną namuose nuodėmė. Tačiau, jei jau prabilau apie upėtakius, kam imti tuos poros pirštų dydžio žuveliokus? Be abejo, meškeriotojų karta keičiasi, pastebiu geros tendencijos užuomazgas, tačiau dar ne viskas taip, kaip norėtųsi. Pernykštis Mėgėjų žvejybos taisyklių pakeitimas, kuris įsigaliojo nuo balandžio 30 d., vargu ar ką iš esmės pakeis, tačiau išvadas daryti dar anksti, tai parodys tik laikas.
Praeitą sezoną nuo pat Naujųjų Metų spustelėjo šioks toks šaltukas. Bet ledas susiformavo akimirksniu, leisdamas upelių gyventojams atsikvėpti. Nieko blogo tame nematau. Reikia upėtakiams duoti pailsėti po tuoktuvių ceremonijų. Be to, meškeriotojų jau laukė poledinės žūklės malonumai.
Kovo viduryje tikri upėtakių gaudymo entuziastai po truputį pradėjo dairytis į šalis. Gal pagaliau vanduo nors kiek praskaidrėjo ir atslūgo? Dabar jau iš tiesų atėjo metas išsitraukti iš kampo dulkes renkančius spiningus.
Pirmiesiems žvejybiniams įspūdžiams pasirinkau, kaip visada, Dzūkiją. Kalnai smėlio lyg koks galingas filtras, polaidžio vandenį paverčia skaidriu pakankamai greitai. Jei, tarkim, Žemaitijoje dar upelių nematyti pro apsemtas krūmų šakas, tai pušynų krašte kuo puikiausiai galima spiningauti. Bėda tik viena – toks ištroškęs pavasarinių įspūdžių esi ne vienas. Sunku atrasti dar nepatikrintą, nenugaudytą ar kitokio žvejybinio „spaudimo“ nepatyrusį upės ruožą.
Nusižengiau savo nuostatai, jog pirmais kartais reikia pradėti žuvauti jau žinomoje upelėje. Priešingai – patraukiau į visai mažučius, tik smulkiame žemėlapyje matytus upeliukus. Gamtos grožis šalia jų tiesiog pritrenkiantis...
Sezoną „atidariau“ pakankamai greitai – nedidelis upėtakis jau po kelių masalo užmetimų keliavo atgalios į gimtąją stichiją. Kitame upokšnyje spiningą palankstė kur kas rimtesnis margai pasipuošęs „mohikanas“. Taip gerą mėnesį ir teko landžioti po gražias Dzūkijos apylinkių girias, ieškant to nepakartojamo žuvies smūgio.
Pasikalbėjus su kitais upėtakininkais, sezono pradžią įvardinčiau tradicine: laimikių upeliai nepagailėjo, bet ir su kaupu nedavė. Gal tik kiek keista, jog maži margiai čiupo masalus dažniau ir kur kas ankščiau nei visada. Būdavo, jog be gegužės mėnesio jų nepagausi. Problemos tame neįžvelgiau – didesni masalai leidžia daryti natūralią atranką.
Balandžio mėnesio pabaigoje, kuomet vėlgi visi strimgalviais lekia upėtakių vilioti, prasideda kur kas įdomesnės klajonės po upelių pakrantes. Žūklaujančių čia jau mažai, vanduo šiltesnis ir žuvys pastebimai suaktyvėja. Sulauki ne vienos ar dviejų upėtakių atakų, o kur kas daugiau. Gal rekordinį egzempliorių suvilioti ir sunkiau, bet vidutiniokai kimba be didesnių problemų. Gera adrenalino dozė būna garantuota.
Visą laiką upėtakių neviliosi – reikia pasižvalgyti ir po platesnius vandenis. Tam reikalui pasirinkau ešerių žūklę. Nors žinojau, kad jų metas ateis kiek vėliau, bet labai norėjosi pasižiūrėti, ką jie veikia šiuo metų laikotarpiu. Nedidelis, tačiau gilus kanalas, drop shot sistemėlė ir... nesuskaičiuojamas kiekis kibimų. Tiesa, laimikio dydis neįspūdingas, bet nuobodžiauti, patikėkite, neteko.
Keista, tačiau kartu gaudę kolegos, naudodami įprastinius galvakablius, mažai ką tepagavo. Jiems susimontavus minėtas sistemėles, rezultatai beregint pagerėjo. Viskas elementaru – ešeriai laikėsi prie pat dugno ir pakilti aukštėliau net nesiruošė. Teko guminuką šokdinti ant grunto. Tuomet kibimai pasipildavo iškart. Taip porą savaičių smaginausi ešeriaudamas. Masalų spalvos buvo klasikinės, tinkamos skaidriam vandeniui: „tepalas“, tamsiai žalia ir panašios.
Gegužės mėnesio viduryje situacija kiek pasikeitė. Ešeriai pastebimai prakuto ir ėmė slampinėti seklumose, netoli pakrantės vandenžolių. Iškart lyderio pozicijas užėmė nedidukai vobleriai. Neutralaus plūdrumo modeliai (beje, minnow tipo) užtikrintai žaidė nedideliuose gyliuose ir ešerius varė iš proto. Ypatingai daug kibimų nesulaukdavau, bet vilioklius čiupdavo praktiškai tik solidūs kupriai. Kadangi pakrantėse plaukiojo ir daug aštrius dantis turinčių lydekėlių, teko masalus gelbėti naudojant ploną voframinį pavadėlį.
Kibimas ir žuvų apetitas sulig kiekviena diena augo kaip ant mielių, tačiau stovinčio vandens telkinius teko palikti ramybėje. Juk neužmesti vilioklio į „gegužinę“ upę tiesiog nuodėmė. Tam ypač tinka vidutinio dydžio upės, pasižyminčios didesne žuvų įvairove.
Tarkim, Šventoji yra be galo nuostabi, žuvinga, bet tuo pačiu ir kaprizinga upė. Arsenalas čia spiningauti iš kelių metų patirties apytiksliai aiškus. Tai būtų 3–4 cm agresyviai žaidžiantys vobleriai ir Nr. 0–1 pailgą lapelį turinčios sukriukės.
Keletą savaičių kibimas buvo išties geras: vanduo aukštokas, pakrantės žolės apsemtos, o netoli arba tarp jų plauko galybė žuvų. Tereikėdavo masalą užmesti išilgai pakrantės ir traukti vidutiniu tempu. Prieš tėkmę ar pasroviui – skonio reikalas. Pagavau abiem atvejais. Galbūt tik srovės stumiamas vobleris suviliodavo kiek stambesnius šapalus. Pastarieji ir sudarė laimikių pagrindą.
Tiesa, standartas nedidelis – retas viršijo puskilogramį, bet keletas egzempliorių gerokai rimčiau papurtė liauną spiningą. Pagavau ir nemažai vidutinio dydžio lydekų, ešerių. Tiesa pasitaikė ir malonių siurprizų: tarp kelių upėtakių įsimaišė ir žiobriai bei... „kilbukas“! Ir viskas sužvejota „legaliu“ būdu.
Nepamiršiu ir tos dienos, kuomet stebėjau keistą anomaliją. Su draugu žvejojome Nemune. Ryte susiformavo tirštas rūkas. Žuvys kibo. Netgi sakyčiau puikiai. Įdienojo išlindo saulė ir pradėjo kaitinti kaip reta kaitriai. Žuvis, užuot ilsėjusi, toliau čiupo masalus. Apie pietus pasijautė tokia tvankuma, jog, regis, troškiniesi savo paties sultyse.
Vienu metu akyliau pasižiūrėjau į vandenį, o ten plaukioja stambus ešerys, stumiasi pelekais pačiame paviršiuje. Aš jam po nosim – voblerį, jis man – špygą. Žodžiu, jokios reakcijos. Kažkoks prikvaitęs, pamaniau. Už dešimties metrų – dar porelė tokių pačių dryžuotų pamišėlių... Ir vienaip, ir kitaip siūlau įvairius masalus, o dygliuotieji, regis, tik šaiposi iš manęs.
Staiga virš galvos nuaidėjo galingas griaustinis. Nereaguoju, spiningauju toliau. Ešeriai, kaip sakiau, nė velnio nesigundo. Nusipjovęs mestelėjau masalą toliau ir išsyk suvilioju porą visai neblogų šapalų. Pasižiūriu į kitą upės pusę ir išsigąstu – įsismarkavęs vėjas greitai gena juodą kaip suodžiai debesį, toji tamsybė jau visai čia pat...
Paskubomis patraukiau mašinos link. Nuojauta neapgavo, nes iš dangaus pasipylė didelių (iki poros centimetrų) ledukų kruša. Atbėgo ir kolega. Atsinešė ne žuvis, o jų nuotraukas – net keturios kilograminės ar daugiau svėrusios lydekos! Šauktuką sakinyje uždėjau todėl, kad visas laimikis pagautas per penkiolika minučių nuo griaustinio pradžios, iš pažiūros neperspektyvioje seklumoje. Neskaičiavome iš dangaus krentančių ledo spirgų, sėdome į mašiną ir pažliugusiu keliuku išlėkėme strimgalviais namo...
Pakeliui, vos už kelių kilometrų tolėliau, švietė kaitri saulė, ten nei lyta, nei snigta, nei krušos būta. Tai nestebina, bet prisiminiau teoriją, kuri teigia, kad neva permainingu oru žuvys visiškai neaktyvios. Tiesą sakant, ešeriai tokie ir buvo, bet gal nereikia apibendrinti.
Laukite tęsinio.
Nerijus Rimkūnas
