Pasvarstymai apie žiemines blizges
Anksčiau daug kas buvo paprasčiau. Tarkim, kad ir poledinė žūklė blizgutėmis. Prieš kokius tris dešimtmečius Lietuvoje švytuoklėmis praktiškai niekas nežvejojo ir netgi apie šį masalą daugelis meškeriotojų nė nebuvo girdėję. Gaudėme paprasčiausiomis, dažniausiai savadarbėmis, vertikaliosiomis blizgutėmis ir laimikiu nesiskundėme.
Tiesa, tuomet žuvų daugiau plaukiojo, o žvejų mažiau ant ledo ropinėjo. Įdomiausia, kad ir tų pačių poledinių blizgių modelių pasirinkimą ne kažin kokį turėjome. Žvejo dėžutėje galima buvo rasti iki dešimties skirtingų blizgučių, tikro aso – gal dvidešimt ar trisdešimt. Spalvų gama – irgi negausi. Praktiškai visada tai būdavo paprasčiausias metalas, iš kurio pagamintas tas masalas, galbūt dviejų metalų kombinacija (dvi tvirtai sulipdytos išilginės plokštelės). Kai meškeriotojai kurie įsigudrindavo blizgutes sidabruoti, nikeliuoti ar dengti variu. Berods, tai beveik viskas, ką galima buvo „išspausti“ iš šių poledinių masalų.
Pamiršau paminėti, kad norėdami paįvairinti modelius ar ieškodami geresnių blizgučių variantų, kai kurioms iš jų ant žiedelių meškeriotojai prikabindavo laisvai kabančius vienšakius, dvišakius ar trišakius kabliukus, kitoms – paprastą arba dvišakį kabliuką įlituodavo stacionariai.
Gaudydami itin stambius ešerius, sterkus ar lydekas, kai kurie žvejai naudodavo netgi mažesnes vartikles. Veikiausiai todėl, kad žieminių blizgių pasirinkimas parduotuvėse buvo pernelyg skurdus, o patys pasidaryti šiuos masalus ne visi sugebėdavo ar tiesiog neturėjo tam laiko.
Blizgučių kibumas ir žvejo placebo
Tačiau gerai pasvarsčius, žvejys atsinešęs ant ledo pusšimtį skirtingų masalų, nesvarbu – blizgių ar avižėlių, vargu ar išbando jų daugiau nei dešimt. Diena per trumpa nuosekliam kiekvieno vilioklio testavimui, o be to visada yra kažkurie prioritetiniai viliokliai, kuriais meškeriotojas daugiausiai pasitiki ir jais ilgiausiai bei dažniausiai žuvauja.
Aš ir pats turiu įsigijęs blizgučių, kurios vandens dar taip ir nepamatė, nors yra pirktos prieš keletą metų. Ir netgi ne šiaip sau, kuomet užėjus į žūklės prekių parduotuvę kyla noras pirkti kokį nors masalą tiesiog instinktyviai ar dėl smalsumo, o pagal kitų meškeriotojų rekomendacijas. Tačiau tos blizgutės nors ir keliauja kartu su manimi po įvairius vandens telkinius, bet ramiai guli masalų dėžutėje ir vis laukia savo eilės. Gal kada ir sulauks, jei kokiam nors draugui nepadovanosiu.
Grįžtant į praeitį, man kartais sunkoka suvokti vieną dalyką – kodėl tie nedaugelis masalų per ilgus metus neatsibodo žuvims, nes pagal dabar plačiai paplitusią teoriją, žvynuotosios ilgainiui pripranta prie dažnai naudojamų dirbtinių vilioklių ir jų ima vengti? Juk dar reikia turėti omenyje, kad ir tarp to palyginti nedidelio kiekio blizgių, buvo kibių, kuriomis žvejodavo dažnai, daug kur ir daug kas, bei ne tokių populiarių. O tai dar labiau mažino pasirinkimo galimybes arba bent jau norą eksperimentams.
Kita vertus, būtent kibiąsias blizgutes žuvys per begalę laiko galėjo „išsistudijuoti“ taip, jog vos pamačiusios vandenyje tuos masalus, neštų kudašių už kilometro. Kalbu atsižvelgdamas į jau išsakytą teoriją. Tačiau taip nenutiko, ir kai kurie seni geri viliokliai išliko iki šių dienų kibūs, kartais netgi vieninteliai tie, kuriuos „kanda“ pasyvūs ešeriai. Arba pagal tas blizges pagaminti nauji modeliai, kuriuos įvairios firmos „pakrikštija“ įmantriais vardais. O iš tiesų – tai tie patys saldainiai, tik kitokiuose popieriukuose.
Dar visai neseniai, daugelis žvejų buvo šventai įsitikinę, kad žuvims geriausios blizgės yra tos, kurios spindi natūraliu metalu. Netgi teko girdėti teoriją, kuri man labiau panašu į reklaminį triuką, nors nesu mokslininkas chemikas ar fizikas, nesiginčysiu. Toji teorija teigia, jog dviejų metalų lydinys, iš kurio pagaminta blizgė, sąveikaujant šiems skirtingiems metalams išskiria kažkokias elektromagnetines bangas ir jos papildomai traukia žuvų dėmesį. Regis, apie tai net straipsnį esu rašęs.
Manding, kad tikėjimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, kodėl meškeriotojas kažkokiu masalu pagauna daugiau žuvų, ir, jei tai padeda žūklėje, – tebūnie. Kita vertus, jei ilgai gaudai tuo pačiu masalu, galiausiai vis tiek jį kam nors įsiūlai – šita taisyklė žūklėje galioja šimtmečius.
Tačiau aš labiausiai linkęs pasikliauti tokių blizgių vizualiniu efektu. Kad dvispalvės blizgutės dažnai kibesnės nei tviskančios tik kuria nors viena metalo spalva – tikra tiesa. Ne visur, ne visada, tačiau iš patirties žinau, kad tai yra neginčytinas faktas.
Pritarčiau ir nuomonei, kad natūralus metalo blizgesys yra artimas povandeniniam pasauliui. Juk ne iš piršto laužti lietuvių liaudies palyginimai: „Žuvies žvynai tviska sidabru“, „Žuvis blykstelėjo metalu“ ir pan. Todėl ir varinės, žalvarinės, sidabrinės, alavinės bei kitais metalais blizgančios blizgės yra geras pasirinkimas gundant žvynuotąsias. Du skirtingi metalai (dažniausiai viena masalo pusė būna šviesi, kita – tamsi) dar labiau sustiprina tą natūralumo įspūdį, kadangi žuvies nugara ir pilvas visada daugiau ar mažiau kontrastingi.
Kur kokiais masalais žvejoti
Neretai pasitaikantis fenomenas – konkrečiame vandens telkinyje, nepaisant jokių oro sąlygų ar dienos meto, kibi būna tik vienos kurios nors spalvos blizgė. Paprastai tokiais atvejais dominuoja varis ar sidabras, kiek rečiau geltono metalo masalai. Paaiškinti šį reiškinį galima tuo, jog telkinyje gyvenančių plėšrūnių aukos (beje, plėšrūnės – taip pat) turi tam tikrą atspalvį, kuris priklauso nuo aplinkos sąlygų. Viskas labai paprasta.
Uždurpėjusiuose telkiniuose vanduo dažnai yra gelsvo, net rusvo atspalvio, čia gyvenančios žuvys irgi gelsvesnės, tamsesnės. Joms įprastesnės bus varinės, žalvarinės blizgutės. Molėto dugno telkiniuose vanduo neretai būna drumstas, vietinės žvynuotosios neryškių atspalvių – tartum išbalusios, todėl čia ir geriausiai jos griebia baltu metalu spindinčius vilioklius. Kur yra daug žolių, dugnas dumblėtas, tinkamiausi gali būti geltoni masalai. Akmenuotame dugne įprastesni atrodys pilko metalo masalai.
Tai nebus geležinė taisyklė, bet tik bendra tendencija. Žodžiu, tinkamiausias žūklei blizgių spalvas ir kibių masalų pastovumą įtakoja ilgą metų laikotarpį mažai kintanti ar visuomet pastovi aplinka, kurioje būna žuvys. Turiu omenyje telkinio vandens spalvą ir skaidrumą, dugno pobūdį, galiausiai netgi jame esančias žoles, kadangi ne visi vandens augalai žiemą apmiršta. Todėl kažkokiame ežere daugiausiai žuvų bus pagaunama, tarkim, tamsia varine blizge, o kitame – spindinčia baltu metalu, nors oro sąlygos tas žūklės dienas buvo vienodos.
Aišku, oro sąlygos, dėl ko kinta apšvietimas, t. y. bus saulėta ar apniukę, gali koreguoti masalų pasirinkimą. Tačiau iš principo, kai kuriuose telkiniuose tai neturi didelės reikšmės nei dugno spalvai, nei vandens atspalviui, skaidrumui. Ypač giliuose arba (ir) aukštais medžiais apaugusiuose mažuose ežerėliuose. Žiemą – juo labiau, nes stora sniego danga labai menkai praleidžia šviesą.
Upėse padėtis labai skiriasi, tekančiame vandenyje aplinka kinta staigiai, dažnai, čia galima rasti daug vietų, ištisų atkarpų su visai kitokiu dugnu, labai skiriasi gylis, netgi vandens sudėtis per visą upės ilgį gali gerokai keistis. Todėl ir sakoma, kad kažkokioje „baloje“ veiksmingos yra tik tokios ir ne kitokios blizgutės. Jeigu panagrinėtume šį faktą labai įdėmiai, beveik garantuoju, jog konkrečių spalvų ar tonų masalai bus kibūs ne tik viename ežere, bet netgi tam tikruose šalies ežerynuose ar net regionuose. Manau, čia irgi galima būtų rasti bendrų tendencijų, nes tai, kas būdinga, tarkim, Dzūkijos vandenims, nelabai tiks Aukštaitijos ar atvirkščiai.
Tačiau čia tik prielaidos, kurioms reikėtų labai išsamių tyrimų ar bent jau gausios bei patikimos ten dažnai žuvaujančių žvejų informacijos. Bet sprendžiant iš žvejų pokalbių ir ginčų internetinėje erdvėje, toks dalykas iš tiesų egzistuoja.
Holograma – pasiteisinusi naujovė
Tobulėjant gamybos technologijoms ir mažėjant gamybos kaštams, prasidėjo staigi pačių įvairiausių masalų invazija iš Azijos. Dabar blizgutes imta daryti iš pigių metalų ar jų lydinių, spalvas masalams suteikiant cheminiu būdu – t. y. paprasčiausiai bet kokią blizgę padengiant norimu metaliniu blizgesiu. Panašiai, beje, darydavo kai kurie žvejai anksčiau ir namų sąlygomis, tai jau minėjau, bet dabar viskas vyksta pramoniniu būdu. Tačiau blogiausiai, kad pradėta orientuotis ne tiek į masalų kokybę, bet dažnai tiesiog į patį žvejį, ko anksčiau tikrai nebūdavo. Pavadinčiau tai „Kalėdų eglutei skirtų žaisliukų efektu“.
Taip pat labai paplito ir įvairiai padažytos, pamargintos, išraižytos ar kitaip daugiau meškeriotojo, o ne žuvies akį traukiančios blizgutės. Žodžiu, buvo pridaryta nemažai įvairaus šlamšto, kurio, laimei, mūsų žvejai jau „atsikando“.
Kita vertus – atsirado ir visai neblogų naujų blizgių variantų. Pavyzdžiui, holograminės (holografinės) poledinės blizgutės. Anksčiau išgauti perlamutrinio spindesio masalams nemokėjo niekas, o tai – juk labai natūrali spalva. Teisingai pagaminta holograma suteikia masalui žuvies žvynų blizgesį, kuris, beje, esant skirtingam apšvietimui, saulės spindulių kritimo kampui, priklausomai nuo gylio ar dugno pobūdžio, gali kisti. Tos pačios žuvies žvynai, esant kitokioms sąlygoms, gali atsispindėti ne tik baltu ar gelsvu metalu, bet žalsvai, melsvai, net violetine spalva.
Taip sakydamas neprieštarauju pačiam sau, kadangi turiu omenyje ne tuos „mažai kintamus“ vandens telkinius, bet priešingus. Galiausiai, net ir pirmuosiuose kai kurių spalvų holograma gali būti labai pageidaujama vietinių plėšrūnių. Be to atsirado galimybė daug daugiau eksperimentuoti su netradicinių tonų blizgėmis.
Viena pirmųjų, kurias galima buvo nusipirkti mūsų parduotuvėse buvo Salmo Guppi – lengva, nedidelė asimetriška blizgutė, su kuria meškeriotojai sėkmingai viliojo ešerius sekliuose vandenyse pirmledžiu arba pavasarėjant. Mažai yra blizgiautojų, kurie nebūtų išbandę šio masalo mūsų vandenyse.
Kalbant plačiąja prasme, man pasiteisino žalia ir raudona hologramos. Jei pastarąja spalva žvejai anksčiau dar kartais padažydavo savo blizges, tai žaliai spalvintų tikrai nebuvau matęs. O, pasirodo, kai kuriuose vandens telkiniuose žalia holograma blyksintis masalas labai patinka ešeriams. Tuo įsitikinau ne kartą.
Puiki yra ir gelsvai žalsva, sakyčiau, tokia nei salotinė, nei geltona holograma. Identiška tai, kurią galima rasti, kaip vieną iš spalvinių variantų, pas Salmo Oldtime blizgutes. Gal veikiau – žiemines blizges, nes kalbu apie 6,7 cm dydžio ir 14,6 g modelį.
Tai jau bus gelmei ir stambiems ešeriams, sterkams, lydekoms pritaikyti masalai, kurių forma yra tradicinė, sakyčiau, sena tipinė ir užsirekomendavusi, kaip tikrai neprasta. Kitaip nei anksčiau minėta Salmo Guppi, ši blizgė mažai nukrypsta nuo vertikalės, žuvaujant ja reikalingi gana smarkūs ir akcentuoti rankų mostai.
Įdomias hologramas savo blizgėms pritaikiusi Lucky John firma. Šiaip jau mes įpratę, kad blizgutėse naudojamos hologramos būna tarsi koks korys ar kažkas panašaus – turiu omenyje holografinį piešinį. Lucky John Peip blizgutėse holograma kažkokia išsklaidyta, nes nėra simetrijos tarp šviesą laužiančių briaunų (linijų).
Man sunku pasakyti, kokio tipo holograma geresnė. Faktas, kad šios blizgutės yra kibios, tad veikiausiai žuvims patinka ir toks hologramos tipas. Juolab negaliu lyginti su kitais panašiais masalais, kadangi blizgių modeliai yra skirtingi. Ir čia turiu omenyje viską: formą, svorį, dydį. Juolab spalvą, nes Lucky John Peip blizgutės labai neįprastos ir savo holografinėmis spalvomis, jas net sunku apibūdinti, kadangi vieno tono spindesyje galima rasti visai kitokių spalvų atšvaitus.
Spalvos parenkamos ne iš „lemputės“
Atskira kalba būtų apie įvairių spalvų dažais ar laku dengtas žiemines blizgutes. Įdomiausia, jog ištisai kokia nors viena spalva arba nudažytų taip, kad abi masalo pusės padengtos dviem skirtingomis (ne metalo blizgesio) spalvomis blizgučių pas mus būna labai retai. Tai švytuoklės dažniausiai išmargintos įvairiomis, net egzotiškomis spalvomis ir daug mažiau jų rasite vien metalinio spindesio. Kodėl į panašius masalus yra visiškai skirtingas gamintojų požiūris?
Faktas, kad vertikaliosios ir horizontaliosios blizgutės dirba visiškai kitaip, tačiau kuo čia dėtos spalvos? Kažkoks paradoksas, nes įprastinės vertikaliosios blizgutės dažniausiai tik truputį pamarginamos (raudonai, mėlynai, baltai ar juodai, kartais dar nupiešiamos akutės). Švytuoklės su savo egzotiškais piešiniais kartais tiesiog „iš proto varo“ ešerius. Įdomu, kad vieni panašių tonų spalviniai variantai gali būti visiškai ignoruojami, o kitas išmargintas arba ryškiai dažytas švytuokles šie plėšrūnai puola net jų nejudinant.
Ešeriui spalva turi didelę reikšmę, nes kitąsyk net ir paprastą blizgutę su raudonai ar geltonai papuoštu kabliuku ar padažyta apačia jie griebia, tačiau tik metalinę – ne. Nežinau ką jie ten mato: smulkios žuvelės pelekus ar kažkokį maistą nutvėrusį konkurentą. Gal tiesiog raudona spalva jiems sukelia agresijos priepuolius ar asocijuojasi su maistu?
Beje, dabar gaminamos (tai irgi naujovė) metalinės blizgutės su savotiškomis akutėmis iš skaidraus plastiko. Paprastai raudonomis. Tos „akutės“ yra įspaudžiamos į žieminės blizgutės apatinę kūno dalį arčiau kabliuko. Nežinau ar tai yra žuvies akies imitacija, ar tai mano minėtas „taikinys“, tačiau bet kokiu atveju ešeriai rečiau „prašauna“ pro šalį – galima tuo įsitikinti žuvaujant. Turiu omenyje, kad geriau kimba nei ant tokių pat, bet be karoliukų masalų. Kalbu apie Lucky John Fin blizgutes. Kaip jos atrodo – matysite iš pavyzdžio, o kibumą teks pasitikrinti patiems. Žinoma, jei kils toks noras.
Nemažai eksperimentavau su spalvotomis blizgutėmis. Vienas pirkau, kitas pats nusidažiau spalvotu laku. Turiu pasakyti, kad kai kuriais atvejais jos būna lygiavertės blizgančioms metalu, o kartais net jas ir pranoksta. Visgi „iš lemputės“ parinktos spalvos nepasiteisino ir užtrukau nemažai laiko kol supratau, kaip reikia derinti spalvas.
Geriausia, kuomet vienas blizgutės šonas paliekamas natūralaus metalo, kitas būna nudažytas. Čia pravertė žvejams žinoma teorija apie šiltas ir šaltas spalvas.
Todėl varinei ar geltono metalo blizgei reikėtų parinkti žalią, rusvą, tamsiai geltoną spalvą. Pilko ar balto metalo – mėlyną, violetinę, pilką. Raudona spalva tinka bet kuriuo atveju, nors geriausiai, kuomet ja paspalvini tik blizgutės apačią. Tai – jau minėtas „taikinys“ ešeriui. Na, o kur ir kada geriausia spalvotas blizgutes naudoti, suprasite iš šio straipsnio pradžios.
Romualdas Žilinskas
