Nevėžis, lervos ir daugybė žuvų
Gražus Nevėžis ankstyvą rudenio rytą: gelsva ir rausva medžių lapija atsispindi ramiame vandenyje, virš jo sklaidosi rūko dūmai, kuriuos tuoj, tuoj išsklaidys pirmieji saulės spinduliai. Upės paviršius sustingęs it stiklas, tačiau ta ramybė apgaulinga – dugne verda gyvenimas.
Turbūt visi suprato, kad šitas vaizdas gali būti Nevėžio žemupyje, kur tėkmė labai lėta, nes jau aukščiau Babtų rasime rėvų, o ten vanduo srovena greitai. Atkarpoje nuo Nemuno iki minėtos vietos tėkmė tokia lėta, kad kol neužmetei meškerės, nė nesuprasi upė čia ar koks ištįsęs tvenkinys. Tačiau svarbiausia – šiose vietose labai gilu, o minkštas, dumblėtas dugnas bei gelmės privilioja net Nemuno žuvis, kurios Nevėžio vagoje bei duobėse praleis ne tik rudenį, bet ir visą žiemą.
Kur žuvys – ten ir žvejai. Meškerės brolių ant Nevėžio pakrančių netrūksta. O jei dar savaitgalis ir oras geras, kas būdinga bobų vasarai, vyrai kai kuriose upės ruožuose stovi petys petin. Žūklauja įvairiai: vieni meškeriotojai plūdinėmis vilioja kuojas, kurių čia gausiausiai, kiti – dugninėmis gundo tas pačias rausvaakes arba tikisi karšių, šapalų, treti – spiningais bando ešerių, lydekų ir savo nervus...
Veikiausiai galėčiau rašyti apie visus žvejybos būdus tokiu metų laikų Nevėžyje, tačiau apsiribosiu dugnine. Ar ji našiausia? Kaip kada, kaip kurioje vietoje, žiūrint į kokias žuvis „nusitaikei“ ir kuo jas viliosi, nes būdavo, kad meškeriodamas plūdine pagaudavau gerokai daugiau ir stambesnių žvynuotųjų nei tie, kurie sėdėdavo spoksodami į jautrias meškerykočių viršūnėles.
Ne veltui užsiminiau apie bobų vasarą. Dabar giedra taip, jog saulė neužkliūva nė už jokio debesėlio. Todėl žuvys vaiskiu oru vėstančiame ir skaidrėjančiame vandenyje vengia arčiau krantų plaukioti – nesijaučia saugios, nes gali kokiai aštriadantei ar stambesniam ešeriui į nasrus pakliūti. Kibimas, deja, tikrai ne pats geriausias. Nors kaip kam – mes metam dugnines ir taikom masalą nusviesti į pačią vagą, iš kur traukiam vieną stambią kuoja po kitos, svarius ešerius, šapalus...
- Palauk, palauk, o kur jaukas? Ne nuo to galo pradėjai, - sako skaitytojas, kuris nuolat mirko savo meškeres toje upėje.
Ir jis būtų veikiausiai teisus, jei aš dabar gaudyčiau kukurūzais, perlinėmis kruopomis, manų tešla, netgi sliekais, musės arba uodo trūklio lervomis. Taip, tada būtinai jaukinčiau ir netgi gausiai. Ir dugninė mano būtų visai kitokia – su šėryklėle, didesnio užmetimo svorio. Žodžiu, klasikinis feeder variantas.
Bet visus šiuos masalus atidėkime dar vėlesniam rudeniui, juolab, kad vietinės žuvys jų jau prisiragavusios ir tik piršto dydžio kuojytės dar susigundo tokiu meniu. Ne visada – būna dienų, kai ant šių vilioklių puikiai kimba ir tų kuojyčių „mamos“, šapalai, karšiai, plakiai, o jei masalas iš gyvūninių masalų kategorijos – net ir visai padorūs ešeriai.
Šioje upėje galima ir batonu vilioti plačiaburnius. Beje, dugnine, nebūtinai plūdine, čia irgi yra Nevėžio specifika – juk tėkmė lėta, tad ir tas prastai ant kabliuko besilaikantis vilioklis taip žuvaujant tinka. Kaip ir minėta manų tešla. Ji šiuose vandenyse labai populiari, šio masalo galima įsigyti netgi Kauno žūklės prekių parduotuvėse. Ir kartu su švirkštais, kurie reikalingi manų masę ant kabliuko „užspausti“. Geriau, suprantama pasigaminti pačiam, bet apie tai gal kitame rašinyje, nes jau nukrypau nuo temos...
Taigi, mano dugninė iki 40–50 g užmetimo svorio, gali būti net ir lengvesnė. Ilgis didelės reikšmės nevaidina. Tiesą sakant, jautrumas – irgi, tad tiks ir gerokai „grubesnė“ įranga, nes žuvys masalą griebs godžiai. Tačiau su tokia įranga žvejoti smagiau.
Sistemėlė paprasta kaip du centai. Tas tipinis paternoster, kuomet gale pagrindinio valo tvirtinamas apie 20–30 g svarelis. Maždaug pusantro sprindžio aukščiau gramzdo – apie 0,7–1,0 m ilgio pavadėlis. Kaip tą pavadėlį rišite – neturi reikšmės: galima su trišakiu suktuku, galima „kilpa į kilpą“, galima tik su vienu suktuku... Galbūt valo storis turės didesnę reikšmę, šiuo atveju labai „nusiploninti“ nereikėtų, bet ir „virvė“ netiks – geriausiai apie 0,15–0,17 mm diametro fluorokarboninis arba monofilamentinis pavadėlis. Tokio diametro gija atlaikys ir stambaus šapalo smūgius, ir skaidriame vandenyje bus pakankamai plona, kad negąsdintų žuvų...
- Gal galima trumpiau, kuo tu ten žvejoji, juk sakei, kad nekimba, bet tau kimba? - ir vėl nerimsta tas žvejys.
O aš pasakoju nuosekliai, „vyšnią ant torto“ vėliau uždėsiu. Juolab, po to iškyla klausimų, nors atsakymus, jei įdėmiai skaitai, galima rasti pačiame tekste. Kantrybės.
Taigi, dar kabliukas. Jis reikalingas gana didelis – Nr. 5–7, nes masalas, kuriuo meškeriosime bus irgi nemenkas. Todėl ir rašau, kad traukiame tai stambią kuoją, tai svarų ešerį, tai šapalą, kuris tikrai priklauso „legaliųjų“ kategorijai.
Kažkada tų masalų esu matęs pirkti, bet kažkaip pastaruoju metu žūklės parduotuvėse nerandu. Todėl prisirinksime patys. Nesunkiai, jei žinome, kur ieškoti. O ieškosime mažuose upeliuose, netgi po lietaus susidariusiuose laikinuose upeliūkščiuose. Bet būtina sąlyga – dugne turi būti prinešta nukritusių medžių lapų. Nesvarbu kokių, svarbu, kad pusiau apvytusių arba visai nurudusių. Tas masalas – ilgakojo uodo lervos, kurias dzūkai praminė „pindarakais“ arba „pindrakais“. Lervos stambios – maždaug normalaus makarono dydžio, nors rudens pradžioje dar buvo gerokai mažesnės – kaip du ar trys „dzikai“. Dabar jau paaugo. Jos yra pilkai rudos spalvos, atspalvis varijuoja. Savo išvaizda primena musės lervas – tokie kirminai be galvų ir uodegų, pamatysite nuotraukoje.
Šitas vilioklis yra universalus. Faktiškai kimba visos karpinės žuvys, netgi ūsoriai, bet labai „pindrakus“ mėgsta ir ešeriai. Pasakysiu, kaip dryžuotųjų pagauti. Net tame pačiame Nevėžyje.
Jei spiningaujate mikroguminukais, tačiau visai, visai nekimba, pavaikščiokite upės pakrantėmis ir susiieškokite „pindrakų“. Maukite ant galvakablio. Ešerys garantuotai tokį vilioklį čiups. Ir ne bet kokio dydžio dryžuotasis, tokius tik Kauno arba Kuršių mariose pagauna. Aišku, tikras spiningautojas taip nesielgs, bet pabandykite dėl įdomumo. Netgi gaudant dugnine, jei kibimas aprimsta, lėtai vilkite sistemėlę dugnu. Geriau su pauzėmis. Ešerys būtinai pačiups – prieš šitą masalą jis tokiu metų laiku yra bejėgis, neatsispiria pagundai.
Kada meškerioji jau aprašyta dugnine ir veri ant kabliuko „pindraką“ arba net du, galima ir tris, stambios kuojos, ešeriai, šapalai, karšiai kimba net tada, kai niekas nieko aplinkui nepagauna. Ir jaukinti nebūtina. Aišku, jei pilsite prievilo – blogiau nebus, tačiau nematau prasmės. Juolab geriau jau išlaikyti lengvesnį svarelį ir masalą pačioje vagoje, nei leisti, kad šėryklėlę vanduo nustumtų į vagos pakraštį. Ten – pačioje gelmėje – tupi didžiausios žuvys, jų daug, nes žvynuotosios susikoncentravusios į pulkus.
Kažkodėl nekantrus žvejys nurimo. Ai, nuėjo „pindrakų“ rinkti... Vis tiek iki pabaigos neišklausė. Nežinos, kaip reikia šį masalą namuose laikyti. Jo problemos.
O laikyti ilgakojo uodo lervas nesudėtinga: sudedi į plastikinę dėžutę, kurios dangtelis praleidžia orą, primeti ten drėgnų lapų ir įstatai į šaldytuvą ant apatinės lentynos. Nors galima rūsyje, svarbu, kad ne itin šilta būtų, tačiau nesušaldykite minusinėje temperatūroje. Nukritusių lapų tiesiog kieme prisirenki. Geriausi yra liepos. „Pindrakai“ tuos lapus griauš ir jausis kuo puikiausiai, net ir žiemos sulauks.
Romualdas Žilinskas
