Naktį nuo ledo – karšius ir kuojas

Nepaminėjau dar vėgėlių ir sterkų. Tačiau tai – plėšrūnės, kurios ir šiaip jau prieblandoje, tamsoje yra net aktyvesnės nei prašvitus. Na, bent jau vėgėlės – tikrai. Ak, taip – pūgžliai, kurių nenoriu nė vardyti, nes gaudantys naktimis juos išvadina ne pačiais gražiausiais žodžiais.

Kaip matote, visos čia surašytos žuvys būna aktyvios tamsoje ir šiltuoju metų periodu, todėl žiema ar vasara – skirtumo nėra, ir taip pat sėkmingai, o kai kada netgi sėkmingiau, jas galite meškerioti naktimis iš po ledo.

Beje, įdomus faktas – vasarą tamsoje užkibęs ešerys yra daugiau atsitiktinumas, retas atvejis, o žiemą taip nutinka neretai. Tiesa, tai bus ne ešerys, o veikiau ešeriukas, bet kitąsyk naktimis masalus smulkūs dryžuočiai čiups su pūgžliams būdingu įniršiu.

Ar išties nuobodi naktinė žvejyba?

Nerašysiu apie visas naktimis žiemą kimbančias žuvis, nes praktiškai kiekvienos rūšies žvynuotųjų žūklė turės savų niuansų. O turint omenyje, kur jas gaudysime, rašinių reikėtų bent kelių, kadangi tikrai ne tas pats vilioti, tarkim, karšį Kuršmarėse ar ežere.

Kad jau paminėjau Kuršių marias, pabėdosiu, kad visą eilę sezonų ant jų ledo negalima užlipti arba įmanoma tik kai kur, žodžiu, Lietuvos poledinės žūklės entuziastų Meka tampa nepasiekiama dėl šiltėjančio klimato. Tokiu atveju naktį bandykime laimę bandyti nuo Kauno marių (jei jos irgi bus užšalusios) arba ežero ledo ir apsiribokime tuo įprastu laimikiu – karšiais bei kuojomis. Bent jau orientuokimės į šių žuvų žūklę.

Kadangi, ką ir sakiau, nėra skirtumo kokiu metų laiku naktimis žuvausite, tai reikia turėti omenyje ir tai, kad tamsoje žuvys bus ne tokios judrios. Žiemą jos ir šiaip mažai aktyvios, bet tokiomis sąlygomis – juo labiau. Kita vertus, gal ne aktyvume esmė, o labiau reakcijoje į masalus, nes karpinės žvynuotosios galbūt netgi labai noriai kibs, tačiau nereaguos į judriai virpinamas avižėles. Ir tai beveik garantuoju.

Todėl naktį joms tenka siūlyti ant kabliuko užkabintas uodo trūklio lervas. Dabar žvejyba tampa panaši į meškeriojimą dugnine arba plūdine, juolab, kad netgi taikoma tam sistemėlė mažai kuo skiriasi – gale valo kabliukas, o maždaug 5 cm virš jo prie gijos prispaustas švino šratelis. Čia yra ta tipinė mūsų žvejų naudojama meškeriojant naktį karpines žuvis, ypač karšius, sistemėlė.

Gaudoma stacionariai. Tamsiu paros metu niekas po vandens telkinį nelaksto, o sėdi prie poros ekečių, kuriose pripilta jauko. Nors aš rekomenduočiau visgi gręžti tris, viena bus skirta nuleisti šėryklėlei. Suprantama, kad ji yra viduryje tarp gaudymui skirtų skylių. Jei žuvaujate tvenkinyje, kur juntama tėkmė, ta „jaukinimo“ eketė pageidautina, kad būtų bent metras prieš srovę aukščiau anų dviejų skylių – prievilo debesėlis judės masalo link.

Pati žvejyba gana nuobodi (jei žvejyba apskritai būna nuobodi), nes tiesiog sėdi ir lauki. Aišku, kuomet kimba gerai, tada jokio nuobodulio, nes vyksta darbas: trauki žuvį, vargini, jaukini, leidi masalą į telkinio dugną... Na, taip – karšiai kibs tik dugne, todėl vilioklis kartu su švino šrateliu guli kokių 8–10 m gylyje.

Tik nereikia nurodyto gylio laikyti nekintamu dydžiu. Tokiame žuvaujama dabar, kai rašau šį straipsnį, Kauno mariose. Gali būti, kad pavasarėjant karšiai pasikels į mažesnes gelmes. Kita vertus, kur nors ežere ir šiuo metu jie gali tupėti vos ne perpus sekliau. Bet kokiu atveju karšių net ir žiemą giliau nei 10 m retai užtiksi.

Nors rašiau apie laukimą, bet yra valandų, kada galima ir snustelėti. Čia aš pusiau juokais, pusiau rimtai. Nes karšiai dažniausiai kimba nuo sutemų iki maždaug vidurnakčio, po to jų domėjimasis masalais atsinaujina nuo kokios 3 va. nakties. Tos trys „poilsio“ valandos dažniausiai būna tik pūgžlių nuiminėjimas nuo kabliuko arba visiškas štilius. Nors, aišku, visada pasitaiko išimčių, bet jos labai retos.

Praverčia „stogas“ ir „fosforas“

Kibimas matomas pažiūrėjus į ilgą ir lankstų sargelį. Kas nežuvavo niekada tamsoje ant ledo, nustebs – o ar gerai matosi? Aišku, kad taip, nes nesėdi aklinoje tamsoje, tačiau šalimais esi pasistatęs žibintą. Be to „matilį“ aklai vargu ar kas sugebėtų užnerti ant kabliuko. Kažkada naudodavome žvakes, žibalines lempas, dabar galima nusipirkti specialių stacionarių būtent tokiai žūklei pritaikytų šviestuvų.

Kita vertus, be „stogo“ virš galvos šiais laikais naktimis ant ledo sėdi tik diletantai arba pradedantys žvejai, kurie įdomumo dėlei išbando žieminę naktinę žūklę. Nuolat žuvaujantys tamsoje turi palapines, kuriose gali jaustis visai komfortiškai sningant, lyjant, pučiant vėjui. Panašaus stiliaus žūklėje palapinės praverčia ir dieną.

Tie nuolatiniai mėgėjai žuvauti tamsoje įsigiję ir specialius šildytuvus, atitinkamus žibintus, kurie nesipainioja po ranka nedideliame plote palapinėje, o pakabinami arba pastatomi taip, kad apšviestų eketes, artimiausią aplinką, tačiau nebaidytų žuvų. Nors po ledu ir skaisčią dieną, ypač jei yra daug sniego, o gelmė didelė, vyrauja visiška tamsa, visgi tada žvynuotosios mažiau baikščios iš pragręžtos eketės sklindančiai natūraliai šviesai. Tačiau koncentruotas šviesos srautas gali labai ilgam, gal net visai nakčiai išbaidyti laimikį. Įdomu tai, jog vasarą, rudenį, kuomet meškerioju naktimis, žibintų šviesos žuvys praktiškai nesibijo. Bet žiemą yra kitaip.

Esu matęs fosforu dengtų sargelių. Tiksliau ne fosforu, bet sugeriančiu šviesą laku, kurį reikia kaskart „pamaitinti“ iš žibinto sklindančia šviesa. Nežinau ar toks bus iš tiesų reikalingas, jau geriau įprastas ilgas lavsaninis arba iš plonus plokščios skardos padarytas jautrus sargelis, kuris žibinto šviesoje aiškiai rodys kibimą. Kitas dalykas yra vadinamosios „stintinės“ avižėlės, kurios irgi šviečia tamsoje. Karšiams gal ir nelabai jos pagerina kibimą, čia man kyla abejonės, tačiau taikantis pagauti kuojų ir žiobrių (pastarieji kibs Kauno mariose), tokios avižėlės labai pravers.

Nežinau kokiais jutiminiais organais vadovaujasi taikiosios žuvys ieškodamos maisto naktimis. Spėju, kad karšis, kuris yra tipinis bentofagas, randą ėdesį ragaudamas dugno dumblą, skiria vandens ir grunto cheminę sudėtį. Vargu ar pasikliauja akimis. Kažkur skaičiau, kad jis savo plačiais šonais neva junta povandeninius planktono virpesius, na, ta visiems žinoma šonine linija. Labai suabejočiau, nors gal...

Panašiai elgiasi ir žiobris. Tačiau šios žuvies akys jau visiškai kitokios sandaros, jos labiau panašios į sterko (pašvieskite naktį žiobriui į akis ir įsitikinsite), veikiausiai tikrai tamsoje neprastai mato. Beje, žiobrio akys panašios dar ir į naktimis aktyvaus plakio, bet ne karšio.

Visgi didžiausia mįslė man yra kuoja. Pasak kai kurių mokslininkų, jos akyse esanti raudona dėmė kažkokiu būdu leidžia žuviai gana neprastai matyti prietemoje. Visgi ši žuvis nėra ta tipinė naktinė, o naktimis žiemą ji kimba. Ir net dažniau nei šiltuoju metų laiku, kas gana keista. O kimba, kaip sakiau, visai neprastai ant fluorescuojančių avižėlių. Tačiau reikėtų rinktis smulkias, netgi pačias smulkiausias, kuriose kabliukas neįstatytas į avižėlę, bet tik jo kotelis aplietas tuo žibančiu plastiku.

Kiek žinau, Suomių įlankoje naktimis gaudomos kuojos ant mano siūlomų avižėlių yra toks pats įprastas laimikis, kaip pas mus Kuršmarėse stintos. Ir ten viskas suprantama, kadangi jūrinis arba apysūrių vandenų planktonas gali švytėti. Na, nebūtinai ryškiai, bet pakankamai, kad jį matytų minėta žuvis. Galbūt ir gėlųjų vandenų smulkūs gyviai turi panašią savybę, to jau reikėtų klausti ichtiologų. Veikiausiai kažkas panašaus tikrai yra, nes kuojos ant tų fluorescuojančių avižėlių kitąsyk kimba vos poros metrų gylyje. Reikia manyti, kad jos migruoja paskui zooplanktoną.

Kuojos, kaip supratote, dažniausiai gaudomos sekliau nei karšiai. Jas ir aptikti naktimis sudėtingiau, kadangi karšiai laikosi praktiškai tik dugne, o kuojos gali kilti ir arti ledo. Veikiausiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl sutemus mažai kas bando žvejoti šias žuvis.

Vos pradėjus švisti „stintinės“ avižėlės netenka savo kibumo, kuojos jomis nebesidomi. Bent jau taip nutinka dažniausiai, o visada – jei diena yra giedra. Nežinau, galbūt kiti žvejai pasakytų kitokią nuomonę, bet man būdavo būtent taip, manding, kad daug kas priklauso, kokiame vandens telkinyje žuvausi.

Tokiu atveju naudoju tą paprastą „karšinę“ sistemėlę su kabliuku arba traukiu „balalaiką“ – imuosi aktyvesnės žūklės. Nors dažniausiai po naktinio meškeriojimo renkuosi daiktus ir traukiu namo. Su laimikiu arba be jo – koks skirtumas...

Romualdas Žilinskas