Minnow vobleriai ir tvičingas
Kadangi lydekų žūklė ima įgauti pagreitį, o salačių gaudymas jau prasidėjo, norėčiau aptarti vieną iš jų spiningavimo būdų – tvičingą. Jei taip spiningaudami lydekas mes viliojame tiek stovinčiuose, tiek tekančiuose vandenyse, tai salačius – tik upėse.
Bet nekalbėsiu nei apie lydekas, nei apie salačius konkrečiai, nors straipsnis bus labiau orientuotas į tvičingavimą tekančiame vandenyje. Gal kai kam rašinys pasirodys pernelyg sudėtingas, gal kas nors sakys, kad mano nuomonė neatitinka visuotinai priimtinų standartų, tačiau rašau, kaip suprantu tokį gaudymo būdą.
Skirtumai tarp tipinių ir netipinių tvičinginių modelių
Veikiausiai visi bent jau teoriškai žino, kad minnow tipo modeliai yra vieni pagrindinių masalų gaudant tvičingu. Tačiau netgi šioje voblerių grupėje galime pastebėti, kad dauguma modelių turi irgi savitą žaidimo braižą, kas vienaip ar kitaip veikia tvičingavimo galimybes bei priverčia spiningautoją kaskart vis koreguoti jų traukimo techniką.
Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo to, kokius modelius mes apskritai įsivaizduojame kalbėdami apie minnow tipo voblerius. Klausimas skamba gal kiek ir keistokai, nes dauguma bent kiek prakutusių spiningautojų minnow masalus veikiausiai atpažins iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau viskas nėra taip paprasta, kadangi riba, kuri skiria shad ir minnow nepažymėta ir modelis, kuris, žvejo nuomone, jau yra labiau shad tipo, kai kurių firmų kataloguose bus apibūdintas kaip minnow arba atvirkščiai. Mūsų šalyje bent jau anksčiau šiuos standartus buvo įprasta lyginti pagal Rapala klasifikaciją, tačiau netgi šios firmos gaminiai gali būti tarpinių formų, kurios turės ir vienam, ir kitam tipui būdingų savybių, o ir savo išvaizda panašės ir į minnow, ir į shad.
Žinoma, nematau čia nieko blogo, tiesiog noriu pasakyti, kad nors minėti vobleriai, anot gamintojų, priskiriami minnow tipui, visgi jie turi ir agresyvesniems modeliams būdingų požymių. Niekas nesako, jog negalima tvičinguoti su shad ar crank vobleriais, tiesiog tai jau bus kitokio pobūdžio tvičingavimas, kuris irgi turi savų niuansų.
Beje, yra ir beliežuvių voblerių, kurie sukurti specialiai tvičingavimui, apie juos kažkodėl niekas daug nekalba. Galbūt todėl, kad jie mūsų šalyje nepopuliarūs, o tvičingavimas tokiais masalais vėlgi turi nemažai savitumų.
Minnow tipo vobleriai lyginant su kitais modeliais turi mažiausiai išraiškingą judesių amplitudę. Šios grupės masalai yra smarkiai arba bent jau labiausiai ištęsti į ilgį, jei jau lyginsime su shad ar crank, bet yra ir daugiau jų kūnelio detalių, kurios turi įtakos agresyvumui. Tarkim, lygaus tarsi pieštuko minnow voblerio judesių amplitudė bus labai menka, o lenkto tarsi bananas – gali būti gana didelė.
Be abejo, kūno forma yra ne vienintelis veiksnys, kuris lemia tokį vilioklių žaidimą, ir čia ne mažiau svarbų vaidmenį atlieka masalo liežuvėlis.
Nemaža dalis pas mus parduodamų tokio tipo voblerių turi nediduką apie 40–50° kampu atlenktą liežuvėlį, kuris nesuteikia jiems ryškesnių judesių. Kalbu apie vidutinio dydžio ir mažuosius voblerius, su kuriais paprastai spiningaujame nuo kranto. Tačiau kartais voblerio kūno forma tarsi nueina į antrą planą, kai pats masalas būna sunkus, tuomet net ir ilgesnis liežuvis nedaug ką tepadeda.
Todėl masalo svoris yra labai svarbus veiksnys, kuris apsprendžia voblerio judesių amplitudę. Šiuo atveju reikėtų akcentuoti modelio plūdrumą, nes, kaip žinote, plaukiantieji (jie lengvesni) tos pačios serijos vobleriai visada bus agresyvesni už skęstančiuosius. Kažkada tik tokių tipų vobleriai ir tebuvo gaminami, tik vėliau atsirado neutralaus plūdrumo masalai, jie, beje, šiuo metu yra pagrindiniai, kuriais tvičinguojama.
Dar viena svarbi detalė, kurią paprastai pamiršta spiningautojai – masalo dydis. Gamintojai dažnai siūlo kelių dydžių tokius pačius voblerius ir derėtų pabrėžti, kad didesnieji tokių pačių voblerių modeliai beveik visuomet būna judresni, kadangi jie labiau nukrypsta nuo tiesiosios – judesių amplitudė išraiškingesnė.
Tačiau tai galioja tik tolygiai traukiamiems vobleriams, tipiniai tvičingui skirti mažesnieji modeliai kaip tik yra lengviau animuojami jau vien todėl, kad lengvesni. Tad šiuo atveju matau savotišką paradoksą.
Kam aš visa tai apskritai rašau? Galbūt bendram supratimui apie tvičingavimui skirtus voblerius, gal tiesiog stengiuosi nusakyti kai kuriuos niuansus bei skirtumus tarp išoriškai panašių, bet skirtingai dirbančių modelių.
Kadangi žinau, jog paklausite, iš karto pasistengsiu atsakyti kam reikia vien tvičingavimui sukurtų voblerių, jei tokiam spiningavimui puikiausiai tinka ir tie, kurie žaidžia traukiant juos tolygiai. Apie tai daug mąsčiau ir, prisipažinsiu, atsakymą radau ne iš karto. Tačiau pastebėjau vieną bruožą, kuris yra būdinga tik vienos ar kitos grupės vobleriams.
Tie, kuriems judesius suteikiame tik nuolat trūkčiodami spiningo viršūnę, turi jiems vieniems būdingą bendrą žaidimo braižą. Iš tiesų kiekvienas modelis, net jei skiriasi jo dydis, turės kažką savito ir nepakartojimo, bet yra tam tikros tendencijos.
Todėl pastarieji vobleriai išsiskiria tuo, jog jų judesiai labiau tiesmuki, kas pasireiškia horizontalia kampuota trajektorija, kuri, jei meškerykočiu dirbame tolygiai trūkčiodami, beveik nekinta.
Taip pat šiuos voblerius, ypač sunkesnius skęstančiuosius arba neutralaus plūdrumo modelius, beveik neveikia srovės nelygumai, jie išlaiko tą patį žaidimo braižą. Suprantama, jei jo nekeičia pats spiningautojas.
Vobleriai, kurie neprastai dirba juos traukiant tolygiai, tvičinguojant mažiau nuspėjami. Kiekvienas trūktelėjimas spiningu tokiam masalui suteikia galimybę pasireikšti dvejopai – jis dėl staigaus pagreitėjimo gali keisti plaukimo trajektoriją, bet tuo pat metu nepraranda ir sau būdingų judesių arba, jei norit, virpėjimo.
Dažniausiai dėl suteiktos didesnės jėgos (staigiai trūktelėkime spiningu) tie judesiai dar labiau išryškėja, tampa aštresni, vėl rimsta, pasidaro tokie, kaip ir vedant voblerį pastoviu tempu arba netgi nuslopsta. Žodžiu, šių voblerių žaidimas tvičinguojant būna menkiau kontroliuojamas, mažiau nuspėjamas, o kartais net ir vos ne chaotiškas. Vėlgi turėčiau perspėti, kad tai labai priklauso ir nuo tvičingavimo manieros, ir nuo kiekvieno modelio individualiai.
Daug modelių, daug traukimo variantų
Be abejonės bus įdomu, kokius voblerius geriau naudoti vienomis žūklės sąlygomis, o kokius – kitomis. Tai turbūt sunkiausias klausimas, į kurį tiesioginio atsakymo gal ir neturiu. Na, galbūt tik šiokių tokių pasvarstymų, ką aš vis bandau vadinti tendencijomis.
Aišku, galėjau nuo šios temos išsisukti paprasčiausiai apie tai neužsimindamas – tebūnie skaitytojai mano ką tik nori. Bet tai būtų neteisinga jų atžvilgiu, o ir straipsnis tikriausiai atrodytų ne visai išbaigtas. Taigi apie tas tendencijas...
Vobleriai, kurie yra skirti tik tvičingavimui, spiningaujant upėse man dažniau pasiteisino gaudant salačius, ešerius bei sterkus. Tačiau turiu pasakyti, jog daugumą laimikių su jais esu sužvejojęs palyginti sekliose srauniose vietose. Teko girdėti, kad tokie masalai labiau plėšrūnes vilioja šaltesniuoju metų laiku, neva jie neturi didelės vibracijos, kas šaltame vandenyje grobuoniams yra daugiau priimtina.
Tačiau aš esu priešingos nuomonės. Jau vien tai, kad daugiau žuvų pagaudavau negiliame greitai tekančiame vandenyje, man pakiša mintį, jog šie masalai kibesni šiltesniuoju metų periodu. Juk vėlų rudenį arba anksti pavasarį panašių vietų bet kokios plėšrūnės vengia. Netgi salačiai.
Turintys savo žaidimą vobleriai tvičinguojant irgi patikdavo salačiams, bet lyginant su pirmąja masalų grupe, dabar papuldavo gerokai daugiau lydekų. Galbūt tai lėmė, kad su šiais vobleriais aš linkęs žvejoti gilesnėse ir ramesnėse vietose. Nors sraunumose tokie modeliai tvičinguojant suviliodavo ir nemažai šapalų. Ešeriai veikiausiai mažiausiai išrankūs, tad jų irgi pagaudavau nemažai.
Nenorėčiau jūsų klaidinti piršdamas vienokius ar kitokius voblerius vasarai ar rudeniui, seklumoms ar gilesniems upių ruožams. Iš tiesų reikia pabandyti abiejų aprašytų grupių modelius.
Tiesa, vieną taisyklę tikrai galiu patvirtinti. Tam tikrose vietose kibesni būna tipiniai tvičinginiai masalai, kitose – vobleriai, kurie turi savitą žaidimą juos traukiant monotoniškai. Beje, gali būti taip, kad kibus pasirodys tik kažkoks vienas konkretus modelis, net vienintelė jo spalvinė variacija. Tai, matyt, lemia tose vietose plėšrūnių gaudomų žuvelių rūšinė sudėtis, dydis, elgsenos ypatumai ir panašiai.
Todėl jei radote tinkamą voblerį kokiam nors konkrečiam upės ruožui, žinote kaip jį traukti, kad grobuonės kibtų, įsidėmėkite. Daug galimybių, jog ir kitą sykį šis masalas bei toks traukimo būdas čia pasiteisins.
Traukdami voblerį paprastai, mes galime greitinti traukimo tempą, jį lėtinti, meškerykočio pagalba apeiti kelyje pasitaikiusias kliūtis – t. y. keisti plaukimo kryptį. Bet tai praktiškai visi manevrai, jei turime omenyje tolygų masalo vedimą. Nors net ir dabar aš sakyčiau, kad šitai nėra visai įprastas tolygus traukimas, kadangi tokį veikiau galima vadinti tada, kai tiesiog monotoniškai sukame ritės rankenėlę ir visą voblerio darbą paliekame jam pačiam.
Tvičinguojant tenka gerokai daugiau improvizuoti. Vien tik patrūkčiojimai spiningu turi aibę variantų, kadangi tai galima daryti stipriau ir silpniau, patempimo mostas gali būti ilgesnis bei trumpesnis, plastiškesnis ir staigesnis, pauzės tarp trūktelėjimų ilgos arba visai trumpos. Ir kiekvienu atveju vobleris, nepriklausomai yra tipinis tvičinginis ar universalesnis, po vandeniu plauks vis kitaip.
Turėkite omenyje dar ir savo įrankio galimybes, nes su trumpesniu spiningu toks pats patraukimo stilius kitaip veiks masalą nei su ilgesniu, su kietesniu bus perduodama didesnė jėga nei su minkštesniu, greita blanko akcija turės kitokį poveikį masalui nei lėtesnė. Net valo storis ir tamprumas turės reikšmę.
Tad variantų begalė ir išbandyti juos visus vargu ar galima. Bet stengtis reikia, antraip nerasite to tikrojo masalo žaidimo, kuris iš proto išves bet kokią vandenų plėšrūnę.
Romualdas Žilinskas
