Masalų kibumo anomalijos. Guminukai
Pasitaiko, kad ilgą laiką buvęs geras spininginis masalas staiga prarandą savo žavesį plėšrūnėms. Ir tai nutinka ne taip jau retai, bet mes visuomet linkę šias permainas sieti su pasikeitusiu oru, vandens lygiu ar paprasčiausiais žuvų įnoriais. Pasitaiko, kad vilioklis, kuris pernai buvo tikras grobuonių „žudikas“, visą sezoną nerodo gerų rezultatų.
Tai irgi galima paaiškinti, nes, tarkim, kai kurios plėšrūnės, priklausomai nuo sezoninių oro permainų, jei lygintume su pernykštėmis meteorologinėmis sąlygomis, gali labai smarkiai, netgi esminiai keisti savo maitinimosi įpročius konkrečiuose vandens telkiniuose, dažniau tai nutinka upėse. Tokie atvejai yra gana įprastas dalykas.
Vakar, šiandien ir žvejybinės ligos komplikacijos
Tačiau retas kuris žvejys atkreipia dėmesį į pakitusį kažkada perspektyvaus masalo žaidimą, tiksliau sakant jo balansą, kadangi kiekvienas vilioklis paprastai turi tik sau būdingą judesių braižą, kuris traukia (arba ne) vandenų grobuones.
Labiausiai ši masalų savybė matoma renkantis voblerius bei sukriukes. Jau per pirmąją žūklę su nauju viliokliu mes aiškiai matome dirba jis gerai, vidutiniškai arba... visiškai nedirba. Vobleris, kuris traukiamas iššoka iš vandens, velkasi paskui valą lyg pagalys arba daro sunkiai nuspėjamus judesius bus niekam tikęs.
Aišku, yra modelių, kurie labiau pritaikyti tvičingavimui (kalbu apie klasikinius voblerius su liežuvėliais), tad jų gerosios savybės atsiskleidžia tik naudojant tokį spiningavimo būdą. Tačiau gali būti, kad „tvičinginis“ modelis taip žvejojant irgi nepateisins savo pavadinimo. Ir taip atsitinka ne taip ir retai.
Arba sukriukės. Jei jų lapelis ima suktis tik patraukus prieš srovę iš visų jėgų, tai nauda iš tokių masalų menka. Galiu dar pridėti ir tiesiogine ta žodžio prasme „guminius“ guminukus, nesivartančias vartikles ir kitus masalus, kurie neatitinka pateiktų jiems reikalavimų.
Na, gal apie šiuolaikinius silikoninius vilioklius to nereikėtų sakyti, nes dabartiniai guminukai praktiškai visi, net ir nepriklausomai nuo gamintojo, yra „dirbantys“, apie kibumą dabar nekalbu. Bet tokių gaminių, kurie faktiškai neatitiko savo paskirties, tarkim, riperis buvo lyg medinis, pasitaikydavo prieš penkiolika ar dvidešimt metų.
Kita vertus, dabar toji silikoninių vilioklių gausa kartais suklaidina pradedančiuosius spiningautojus ir jie pasirenka masalus ne pagal paskirtį. Po to stebisi, kad su jais neįmanoma išgauti tinkamų, o kitąsyk – jokių judesių, ką jau kalbėti apie savitą masalo žaidimą jį traukiant tolygiai. Skaitykite instrukcijas ant pakuočių, jei nepasidomėjot anksčiau, koks tai guminukas. Labai gali būti, kad jūs pirkote specialų vertikaliam spiningavimui pagamintą „dropšotinį“ vilioklį...
Bet tai jau būtų kita tema, kaip sakiau, dažniausiai įprastinių masalų ydos pasimato jau pirmoje žūklėje ir jie būna padedami į šalį ar kam nors atiduodami. Meškeriotojas, aišku, iškeikia gamintojus, kartais riebiu žodžiu pamini ir reklamuotojus, ir apie savo atradimus paskuba pasidalinti su kolegomis.
Tačiau masalas, kuris buvo geras ir tapo nebe toks kibus ar visiškai netraukia žuvų žvejui tampa sunkiai suvokiama mįslė: kodėl, kaip tai galėjo nutikti, dėl ko? Iš tiesų čia nėra nieko mistiško, nes gali būti, kad šis vilioklis buvo kokiu nors būdu pažeistas, išbalansuotas ir todėl prarado savo judesių patrauklumą.
Trumpalaikis jo ignoravimas paaiškinamas dar paprasčiau. Pavyzdžiui, gaudant lydekas mes kartais naudojame metalinius pavadėlius. Labai gali būti, jog nusipirkę nekokybiškų, t. y. pernelyg standžių, storų ir sunkių pasaitėlių, tokiu būdu išbalansavome jautrius panašiems reikalavimams voblerius ar sukriukes. Netgi lengvesnės vartiklės šiuo atveju praras sau būdingus judesius. Arba susilankstęs, susigarankščiavęs volframinis pavadėlis lygiai taip pat neigiamai įtakos prie jo prikabintų vilioklių žaidimą. Žvejai kartais taupo kelis eurus ir nepagalvoja, jog šitoks pavadėlis yra tinkamas tik išmetimui, o diena praleista prie vandens tebus betikslis krantų mindymas.
Beje, kartais net ir per daug storas, sunkus pagrindinis valas gali trukdyti tinkamai žaisti mažesniems bei lengvesniems viliokliams. Todėl įrangos visapusiškas suderinamumas minimas ne tam, kad žmonės pirktų daugiau įrankių, o tam, jog galėtų žuvauti ne tik pagal galimybes, bet ir norus. Nusipirkai, tarkim, patikusį voblerį, kuris tuo metu yra „ant bangos“ ir tikrai žinai, kad turėsi jam atitinkamą spiningą, tam spiningui – ritę, o tai ritei – reikiamą valą...
Žvejus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes – vieni jų yra įvairiapusiški, tokių suskaičiuotume mažiau, kiti žuvauja, pavyzdžiui, tik spiningais, tik dugninėmis ir plūdinėmis ar tik muselinėmis, karpinėmis meškerėmis. Bet net ir tokiai labiau specializuotai žūklei reikia turėti ne vieną ar du įrankius. Noriu pasakyti, kad jei jau susirgai žvejybine liga, tai ir stenkis gydytis, kad nebūtų komplikacijų. Aišku, tai kainuoja, bet ką šiais laikais kas nors duoda už dyką?
Nukrypsiu, bet jei jau pradėjau... Grupuoti meškeriotojus galima dar ir į gaudančius žuvis atviro vandens sezonu, iš po ledo, „ežerinius“ ir „upinius“, „savaitgalinius“, „atostoginius“, profesionalius, diletantus, žuvaujančius facebook ir vandeny, viliojančius vienos rūšies žuvis, tik taikiąsias ar tik plėšriąsias, tiesiog žvejus ir žvejų „aukštuomenę“. Netgi žinau žuvautojų „kolekcionierių“. Pastarųjų itin mažai, jie niekada nemeškerioja, bet perka brangiausius įrankius, masalus, juos deda į tam skirtas specialias spintas ir per vakarėlius ar draugų susiėjimus demonstruoja savo žvejybinį „turtą“.
Netinkami segtukai, suktukai ar pernelyg storas bei kietas valas irgi paveiks masalo judesius. Į šias smulkmenas kai kas gal ir nelabai kreipia dėmesį, nes, tokio meškeriotojo nuomone, geras masalas turi tinkamai dirbti visada.
Paprasčiausias pavyzdys iš mano praktikos. Gaudydamas šapalus su itin mažais ir lengvais vobleriais naudoju ir plonos vielos labai lengvus segtukus. Kuomet senais laikais vienu metu jų niekur negavau pirkti, įsigijau labai panašių, bet kiek sunkesnių ir, suprantama, padarytų iš storesnės vielos karabinų. Patikėkit, kad tai turėjo labai neigiamos įtakos kai kurių voblerių darbui ir, suprantama, žūklės rezultatams. Deja, tais laikais ir tie plonavieliai segtukai buvo labai minkšti, ne itin patikimi užkibus stambesnei žuviai. Bet geriau jau tokie, negu tvirti, tačiau sunkūs ir išbalansuojantys masalus karabinai.
Na, bet tai – praeitis, dabar rasi žūklės prekių parduotuvėse tvirtų plonų segtukų, jei, suprantama, (aš ir vėl apie tą patį...) tavo prioritetas bus gaminio kokybė, bet ne sutaupyti penkiasdešimt centų.
Tačiau grįžkime prie pagrindinės temos, kur bent keliais sakiniais noriu pakalbėti apie populiariausių pas mus masalų išsibalansavimą, priežastis, kurios tai lemia, ir galbūt patarti, kaip grąžinti jiems buvusį patrauklumą.
Apie pasenusius, deformuotus ir murzinus guminukus
Dažniausios priežastys, kodėl guminukai tampa mažiau kibūs, mano nuomone, yra dvi. Pirmoji – jie paprasčiausiai pasensta ir tampa kieti, mažiau plastiškų judesių. Ilgainiui silikoniniai masalai netgi praranda savo buvusią spalvą, paprasčiausiai išblunka. Kartais toks atspalvio pakitimas turi teigiamos įtakos, bet ne visuomet.
Plastikinėje, net ir specialiai tam skirtoje dėžutėje dėžutėje ilgą laiką laikomas silikoninis masalas sukietėja. Ypač dažnai tai atsitinka po atviro vandens sezono, kada žvejys keliems mėnesiams palieka guminukus masalinėse. Tiesą sakant, daug kas šiuo atveju priklauso nuo silikono kokybės.
Esu sužvejojęs (tiesiogine ta žodžio prasme) per savo gyvenimą ne dešimt ir ne dvidešimt, o daug daugiau šios rūšies masalų. Kai kurie vandenyje išgulėję gal net metus laiko, nes jų kabliukai visiškai surūdiję, guminukai neatpažįstamai išblukę, tačiau pilnai „darbingi“. O kiti – sutrūkinėję ar pavirtę „žele“.
Įvairūs kvapų prisodrinti ir (ar) „valgomi“ guminukai po kurio laiko praranda tas savybes, jei ilgai laikomi plastiko dėžutėse. Jų kvapai ir skoniai „susipjauna“, kuomet skirtingų rūšių tokio tipo masalai ilgiau paguli vienas šalia kito. Faktas, kad dėl to irgi gali nukentėti jų kibumas.
Kad silikoninis masalas ilgiau išlaikytų visapusišką funkcionalumą, pasibaigus sezonui guminukus patalpinu į buvusias jų pakuotes, kuriose lieka masalus minkštinančių savotiškų gleivių. Todėl neišmeskite pakuočių į šiukšlių kibirą, jų dar prireiks, kuomet viliokliai atguls „žiemos miegui“.
Taip pat niekuomet neperku kelių guminukų. Stengiuosi imti visą pakuotę, nes tada liks firminis maišelis, į kurį, kaip sakiau, galėsite vėliau vėl susidėti masalus. Žinoma, pabandymui galiu pirkti ir kelis vienetus. Tačiau jei guminukai išties yra geri, atitinka mano (ir žuvų) reikalavimus, kas iš to, jei nusipirksiu saują, rezultatyviai tą sezoną panaudosiu kelis, o kiti per ilgesnį laiką praras savo plastiškumą, kvapą, skonį, spalvą...
Kita ne mažiau svarbi tokio tipo vilioklių patrauklumo praradimo priežastis yra guminukų mechaninis susidėvėjimas. Kuomet šis masalas ilgai kramtomas lydekų, sterkų, jis, traukiant žuvis, kas kartą vis nusimauna nuo galvakablio, po to jau ima slysti nuo kabliuko kotelio betraukiant ar užmetant. Ne visada taip nutinka, tai priklauso ir nuo silikono, nes šį medžiaga gali būti minkšta arba trapi, iš jos pagaminti masalai prasčiau laikosi ant kabliukų, kai kuriems guminukams nepadeda net kotelyje padaryti specialūs „pastorinimai“ – porąsyk užmovus ir nuėmus jie jau nebesilaiko...
Beje, tie „pastorinimai“, jei padaryti netinkamai, o taip pasitaiko perkant ne firminius, tačiau namudininkų darytus galvakablius, tiesiog išdrasko ir tikrai gerai besilaikančių ant kabliuko guminuko vidų. Ypač, kada silikoninių masalų kūneliai yra ploni, maži, su ranteliais ar kokios nors neįprastos formos.
Bet kokiu atveju ilgainiui dėl to guminuko kūnelyje atsiranda plati ertmė ir masalas tampa nebetinkamas žvejybai. Kabliuko viela masalo nugarėlėje (juk gylį iškišame į išorę) kartais irgi ištampo skylę, tad vėliau jau traukimo metu toks vilioklis taip pat gali smukti nuo galvakablio ir nebetraukti plėšrūnių.
Kita vertus, guminukai nėra tie ypatingai daug kartų naudojami viliokliai, jie sąlyginai „trumpaamžiai“ – dažnai nutraukiami upėse ar ežeruose dėl spiningavimo silikoniniais masalais specifikos, kadangi juos dažniausiai naudojame gaudydami žuvis šalia dugno. Guminuką galima supjaustyti į kriaukles, akmenų briaunas – taip kartais irgi pasitaiko. Lydekos, sterkai silikoninius vilioklius neretai suplėšo, giliai įbrėžia aštriais dantimis. Pažeistas guminukas gali netekti savo žaidimo braižo.
Tokias „žaizdas“ įmanoma „užgydyti“, jei jos nėra labai gilios. Žūklės metu žiebtuvėliu pakaitintas silikonas sulimpa. Namuose yra klijų. Bet ir vėl, pasikartosiu, silikonas silikonui nelygus – vieni guminukai po tokių „operacijų“ dirba kaip dirbę, buvusių pažeidimų net nesimato, bet kiti, deja, nesusiklijuoja.
Guminukas prastai žais, jei jį netinkamai užmausime ant kabliuko kotelio. Šis vilioklis turi išilginę ašį, per kurią pervertas ir demonstruoja visa jam būdingą judesių spektrą. Jei mausime kreivai, silikoninis masalas gali dirbti visiškai ne taip, kaip privalo. Tarkim, neteisingai užvertas ant kabliuko riperis ims vartytis nuo šono ant šono, ne tokia, kokia jam „užkoduota“, amplitude virpinti uodegą ir panašiai.
Galima paminėti ir trečią priežastį. Ilgai firminėje pakuotėje išbuvęs guminukas paprasčiausiai „nuguli“ uodegą ir ji tampa persikreipusi. Arba prispaustas kitų masalų, kai „supresuojamas“ plastikinėje dėžutėje. Tai išties gana dažni atvejai ir faktas, kad tuomet masalas ims animuoti netinkamai.
Žvejys perka keletą silikoninių vilioklių ir tik vėliau apsižiūri, kad pusė jų yra kažkokie persikreipę – uodegų strampai kreivi, „uodeginiai pelekai“ persukti ir panašiai. Jei žūklės parduotuvėje perka visą guminukų pakuotę, tikrai netikrina tų masalų po vieną, Taip neretai nutinka ir išėmus guminukus iš masalinės, kuomet šie viliokliai ilgesnį laiką ten pragulėjo suspausti, sumesti, kaip pakliuvo.
Šitokį deformuotą guminuką reikėtų pabandyti trumpam kyštelėti į verdantį vandenį. Jis suminkštės ir kol atauš, yra daug galimybių, jog atgaus sau tinkamą formą. Beje, taip pat „atgaivinu“ ir ilgai dėžutėje užsigulėjusius bei sukietėjusius guminukus. Po karšto vandens procedūrų jie tampa minkštesni, tačiau buvusi spalva jau nebeatsinaujina.
Beje, tos karštos vonios kitąsyk guminukams į naudą, jei jie, jūsų nuomone, yra pernelyg standūs, dėl ko virpesių amplitudė nepakankamai plati.
Kalbėjau apie ilgainiui išblukusias silikoninių masalų spalvas. Bet jos gali ir susimaišyti, kada guminukai dedami į dėžutes neatsižvelgiant į jų spalvas, nes kai kurie silikoniniai masalai dažo vieni kitus. Beje, tai prastos kokybės ženklas, tikrai kokybiški guminukai to nedaro. Tačiau kai kurie būna kibūs, nors ir dažantys. Tad geriau nerizikuoti – raudonus dėžutėse laikyti su raudonais, o baltus su baltais.
Nusidažę dėmėmis, pasidarę margi guminukai irgi kitąsyk praranda savo buvusį kibumą. Nors būna kardinaliai priešingų atvejų, aš netgi specialiai darau vadinamuosius „murzius“. Bet tai – išskirtiniai atvejai.
Romualdas Žilinskas