Masalas, kuris suvirpina žuvies širdį
Nors Konstantiną Gemskį dauguma žvejų žino kaip puikų meškerykočių ir ričių taisymo specialistą, tačiau jis yra ir puikus, turintis labai didelį žvejybos stažą spiningautojas. Žuvauja pačiais įvairiausiais dirbtiniais masalais, kai kuriuos pasigamina pats. Esu rašęs apie cikadas ne vieną straipsnį, tačiau žūklėje šiais masalais tikrai neprilygčiau Konstantinui. Todėl siūlau paskaityti, ką apie cikadas pasakoja gaudymo jomis profesionalas.
Nors cikados seniai žinomos mūsų spiningautojams, tačiau jos nėra itin populiarūs masalai. Keista, nes tai labai neblogi viliokliai visoms plėšriosioms žuvims, nors, kaip ir bet kurį kitą masalą, cikados taip pat visapusiška nepavadinsi. Tačiau cikada turi savo nepakartojamą žaidimo braižą, ir, kas svarbiausia, ją galima panaudoti tokiomis žūklės sąlygomis, kur kitais spininginiais viliokliais paprasčiausiai neįmanoma žvejoti.
Internetinėje erdvėje apie šiuos masalus mažoka informacijos, gal todėl žvejai jais ne itin domisi. Kita vertus, nesant paklausos, nėra ir pasiūlos, tad parduotuvėse nusipirkti cikadų retai kur gausi.
Pabandysiu kiek galima sumažinti šią informacijos spragą, nes cikadomis spiningauju jau labai seniai, kartais net labai sėkmingai, o kadangi prekybininkai nepasiūlo itin plataus jų asortimento, tokius masalus gaminuosi pats.
Reikėtų pažymėti, kad nepaisant solidaus gaudymo šiais viliokliais stažo, žuvauju jais tik nuo kranto. Taip pat apsiriboju ne didesnėmis nei 6 cm cikadomis, nors, kaip žinote, jos gali būti ir gerokai didesnės.
Iš pažiūros šie masalai atrodo lyg plokščios skardelės, kurias traukiant, pasipriešinimas neturėtų būti didelis. Bet tai tik optinė apgaulė, nes net ir maža cikada turi tokį pasipriešinimą vandenyje, jog kažin, ar bet kokia sukriukė galėtų jai prilygti.
Todėl spiningaujant didelėmis cikadomis reikėtų ir labai standaus, didelio užmetimo svorio meškerykočio. Mažesnėms, suprantama, geriausi bus menkesnio testo kotai, bet irgi fast akcijos.
Cikados tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nejudrūs masalai. Bet užtenka tokį vilioklį lengvai truktelėti ir jis ima virpėti labai tankia amplitude. O tas jų virpėjimas kartais labai smarkiai suvirpina ir žuvies širdį.
Mažose cikadėlėse kartais būna išgręžta tik viena skylutė tvirtinti valui, bet dažniausiai šių masalų nugarėlėse yra po dvi ar tris skyles, nors kartais pasitaiko ir penkios. Kadangi cikadas neretai gaminuosi pats, tai ir skylutes dažnokai gręžiu „mokslinio baksnojimo metodu“ – apytiksliai, kol nenustatau geriausias valo tvirtinimo vietas. Tad ir manieji masalai kartais būna su keturiomis ar net penkiomis skylutėmis.
Tačiau tai netrukdo jų darbui. Cikadas išbandau vonioje – baltame jos dugne matosi net nuo vibruojančio masalo sukeltų vandens bangelių šešėliai. Taip pat puikiai regiu, kokios masės svarelis joms yra reikalingas. Pradžioje tvirtinu kiek sunkesnį nei būtinas, o po to peiliu tiesiog nudrožiu nereikalingą šviną, švitriniu popieriumi palyginu aštrius kampus.
Cikadų gamybai labai gerai tinka paprasčiausi ištęsto lašo formos svareliai (žinote, tokie su kembrikėliais viduje), kurių pilna kiekvienoje žūklės prekių parduotuvėje. Jie būna įvairaus svorio, todėl galima nusipirkti pritaikomų didesnėms ar mažesnėms cikadoms. Išilgai tokio svarelio peiliu padarau griovelį iki jo ertmės, praskečiu, įpilu truputėlį epoksidinės dervos ir suspaudžiu. Laiko puikiausiai.
Reikėtų pasakyti, kad kažkada mūsiškė Aisė bandė pramoniniu būdu gaminti cikadas. Dar prieš kokius septynerius metus jų buvo galima surasti užsilikusių rajonų žūklės prekių parduotuvėse. Tos cikados išėjo gana vykusios, bet gamintojai padarė vieną klaidą – masalams parinko per mažus svorius. Jei rasite šių vilioklių nusipirkti, galite įsigyti ir pritvirtinti papildomą kiekį švino – dirbs tikrai puikiai.
Europoje cikadų gamyboje bene toliausiai pažengę lenkai. Jie yra daug eksperimentavę su šių masalų forma, svoriu, dydžiu ir panašiai. Lenkų darbais aš daug domėjausi, aišku, ir pats eksperimentavau. Standartinis ir, tikriausiai, geriausias santykis tarp cikados ilgio bei pločio (plačiausioje vietoje) – 3:1.
Jei pastebėjote, cikados yra šiek tiek gaubtos į vieną šoną – tai leidžia šiems viliokliams agresyviai virpėti. Žaistų jie ir visiškai plokščios formos, bet tai jau būtų kiti masalai, taip vadinamieji „invaderiai“. Apačioje esančio svarelio forma yra mažiau reikšminga, svarbu kad gramzdas būtų kažkiek ištęstas cikados papilvėje ir pritvirtintas tinkamoje vietoje.
Anksčiau cikados būdavo parduodamos praktiškai vien su dvišakiais kabliukais. Aš savo vilioklius apginkluoju nedideliais trišakiukais. Jų darbas dėl to nenukenčia, o žuvį pakirsti su tokiais kabliukais yra paprasčiau.
Kita vertus, cikados turi vieną labai nemalonią ydą – jos dažniau nei bet kurie masalai užsikabina už valo. Ką bedariau, kaip besistengiau, vis tiek jų kabliukas maždaug kas trečią-ketvirtą kartą vis užsimesdavo už gijos. Ar tai bus trišakis, ar dvišakis, ar net paprastas kabliukas – jokio skirtumo, nes tokia jau to masalo aerodinamika.
Tačiau cikados, nepaisant šio minuso, yra vieni geriausiai užmetamų masalų. Net pats mažiausias tokio tipo vilioklis sviedžiamas skrenda lyg kulka. Tai yra didelis privalumas, ypač man, nes pastaruoju metu įpratau spiningauti pintu valu. Turiu omenyje, kada žvejoju nedidelėmis cikadomis, o jos jau būtų ultralight kategorijos masalai. Pintas valas šiurkštesnis nei vienagyslis, tolimiems užmetimams labiau tinka pastarasis, nebent naudotum labai ploną pintą giją.
Savo virpesių intensyvumu cikados prilygsta sukriukėms, kaip ir minėjau, veikiausiai pastarąsias netgi pranoksta. Tačiau lyginant su besisukančiomis blizgutėmis, irgi turi vieną privalumą – puikiausiai dirba skęsdamos. Grimzdama žemyn reta sukriukė sugeba sukti savo lapelį, nebent prieš ją pritvirtinta sunki galvutė ar ant valo yra papildomas svoris.
Cikadai to nereikia – pakanka užmetus įtempti valą, leisti šiam masalui skęsti ir jis puikiai dirbs. Todėl spiningauti su cikadomis galima dviem pagrindiniais būdais: paprasčiausiai traukti arba sukti ritę su pauzėmis tartum džigaujant. Aišku, galima susigalvoti šių dviejų vedimo būdų derinių, tačiau iš principo tai bus irgi tas pats džigavimas.
Dar kartą primenu – valas, nustojus sukti ritės rankenėlę, turi būti įtemptas. Ar tikrai tinkamai žaidžia cikada, galima jausti ranka arba matyti žiūrint į spiningo viršūnėlę, kuri lengvai virpčioja atkartodama masalo judesius. Greičiau traukiama cikada tankiau virpa, todėl pačiam spiningautojui galima reguliuoti jos virpesių intensyvumą.
Šio vilioklio žaidimas labai priklauso ir nuo vietos, kur tvirtinamas valas prie masalo. Dėl šios priežasties cikadų nugarėlėse ir yra gręžiama po keletą skylučių. Kuo arčiau nosies bus pririšta cikada, tuo menkesne amplitude ji virpės. Kuomet svorio centras nusvyra žemyn (skylutė arčiau uodegos), vilioklis žaidžia jau kitaip: juda didesne amplitude, agresyviau. Tai akivaizdu – spiningo viršūnėlė dreba išraiškingiau.
Dar viena nemaloni, būdinga tik cikadoms detalė. Tokie masalai pagaminti iš plonos skardos ir pragręžtų joje skylučių kraštai kartais būna aštrūs. Kada valą riši tiesiog prie cikados, jis gana greitai paprasčiausiai nusipjauna. Reikia į skylutes tuomet verti žiedelius. Tačiau tokių plonų ir smulkių žiedelių sunku gauti, be to ir vargas juos nuolat mauti vis į kitą skylutę ar cikadą.
Reikalą išsprendžiau labai paprastai – masalą kabinu ant karabino. Bet reikėtų atkreipti dėmesį, jog ne visi segtukai tam yra tinkami. Jie būtinai turi būti pusiau apvalūs, smulkūs ir plonos vielos. Tokie netrukdo cikados žaidimui.
Bandžiau kažkada cikadoms prie kabliukų pritaisyti plunksnų šluoteles, guminukų uodegėles, įvairius blizgučius. Nepasiteisino. Cikada – aktyvus masalas ir visokie priedai tik trukdo jo vibracijai. Kas kita yra labai didelės cikados, tokių masalų judesiai taip smarkiai išreikšti, jog kokios nors plunksnelės ant kabliuko žaidimui didelės įtakos neturi.
Apie cikadomis gaudomas žuvis ir šių masalų pravedimo techniką sužinosite kitame straipsnyje.
Konstantinas Gemskis
Užrašė Romualdas Žilinskas
