Lydekos, tvičingas ir dideli vobleriai. Techniniai niuansai, žūklavietės

Smarkiau atvėsus vandeniui geriausių rezultatų pasiekiama tvičinguojant neutralaus plūdrumo vobleriais. Kaip žinia, galima šiuo stiliumi spiningauti ir plaukiančiaisiais bei skęstančiaisiais modeliais, visgi suspending tipo vobleriai yra tarsi pritaikyti būtent tokiai žūklei.

Lėtas žaidimas, ilgos pauzės

Šaltame vandenyje nereikalingi stiprūs, staigūs masalų patraukimai, dabar daug reikšmės turi ir ilgesnės pauzės tarp trūktelėjimų. Jos kitąsyk trunka penkias ar net septynias sekundes. Faktas, jog tuo metu vobleris būna visiškoje ramybės būsenoje, bet... lydeka kaip tada masalą ir griebia.

Tvičinguojant mostai spiningu geriau plastiškesni, bet ne staigūs. Tačiau tai yra veikiau sąlyginis patarimas, nes kiekvienas modelis savo geriausias animacines savybes atskleidžia juo žaidžiant tik taip ir ne kitaip, todėl bendro „recepto“ visų voblerių pravedimui tikrai negalima „išrašyti“. Apie atskirus modelius kalbėsiu išsamiai, tačiau tai bus kitame straipsnyje.

Grįžtant prie išsakytos minties, kad plaukiantieji ir skęstantieji vobleriai šiuo metų laiku smarkiai užleidžia pozicijas neutralaus plūdrumo modeliams, šį faktą sieju su tuo, jog būtent „suspendingai“ pauzių metu išlaiko tą patį horizontą – ramybės būsenoje jie nei kyla, nei skęsta. O tai reiškia, kad bendrąja prasme jų žaidimas yra pasyvesnis.

Kad lydekos dabar ilgai neapsisprendžia čiupti masalą ar ne, galima spręsti iš to, kad neretai jos griebia voblerį visai šalia valties arba, jei tvičinguoji upėje, netoli kranto. Ir tai ne todėl, jog nepataikei plėšrūnėms pravesti vilioklį palei nosį ir tik vėliau masalas atsidūrė grobuonių apžvalgos rate – išties lydekos sekė voblerį, ilgai „galvojo“, kol galiausiai visgi į jį sureagavo. Tai gali patvirtinti ir kitas faktas – laimikį tiesiog „išdroži“ ilgai ir nuobodžiai trūkčiodamas tą patį voblerį.

Aišku, galima pagalvoti, kaip jau esu sakęs aname straipsnyje, jog lydekoms, kurių aktyvumas gali trukti vos pusvalandį, tik tuo metu užėjo ūpas medžioti, tad jas galiausiai ir sugundė masalas. Neatmetu ir šio varianto. Visgi labiau linkstu prie to, kad teigiamus rezultatus davė spiningautojo užsispyrimas.

Be abejo, nutinka, kad ilgai vienoje vietoje mėtant tą patį, regis, gerą voblerį (jis buvo kibus kelias dienas iš eilės!), tvičinguojant jau išbandyta maniera, nepagauni nieko. Pakeiti modelį ir jau pirmu ar antru metimu lydeka jį griebia.

Tai gali būti ir atsitiktinumas, bet galbūt pastarasis masalas savo išvaizda, žaidimu tą dieną labiau tiko plėšrūnėms. Visgi tokie atvejai yra iš retesniųjų tarpo, nes paprastai konkrečiuose vandens telkiniuose bent jau vieną sezoną visada atrandame kažkokius „topinius“ voblerius.

Skanu tas, kas natūraliai atrodo

Tą patį pasakyčiau ir apie voblerių spalvas. Rudenį, o ypač antroje jo pusėje, kai vanduo pagaliau visiškai išskaidrėja, labiausiai pasiteisina natūralių, žuvis imituojančių spalvų piešiniai. Smulkūs pamarginimai ant palyginti didelių voblerių didesnės reikšmės neturi, daug svarbiau yra visuma, kurią sudaro masalo nugara, šonai ir pilvas.

O ir apskritai lydekos šiuo atžvilgiu gerokai skiriasi nuo ešerių, šapalų, nors jų rega nėra prasta. Tai juntama ir kitais metų laikais.

Dabar geriausios pilkos, juosvos, rudos voblerių nugaros, plėšrūnės neblogai reaguoja ir į tamsiai žalias. Šonai balti, balti su perlamutro spindesiu, metalo blizgesio, o pilvai geriau tamsiai raudoni nei ryškūs oranžiniai arba salotiniai, vos gelsvi, balti, gali būti ir sidabro spalvos.

Ryškų metalo spindesį aš neretai prigesinu permatomu vos pilkšvu nagų laku. Gal kam pasirodys nereikalingi tokie „pagerinimai“, ypač kada vobleris kainuoja daugiau nei 20 €. Bet turiu savas nuostatas, jos man pasiteisina.

Kaip, beje, ir visiškas kai kurių voblerių perdažymas. Bėda ta, jog yra gerų modelių, tačiau nėra arba pernelyg mažai tinkamų (čia mano akimis) spalvinių variantų. Beje, geriausius kaip taisyklė greitai išperka spiningautojai, jie žūklės prekių parduotuvėse tikrai neužsiguli.

Iš smarkiau išdažytų voblerių, dabar jau kalbu apie originalius piešinius, galima paminėti ešerių imitacijas, tačiau irgi ne itin ryškias. Taip pat geri modeliai, kurių šonai yra išmarginti rudai, pilkai, su melsvai pilku atspalviu.

Daug kas tokiu metų laiku giria ir pusiau permatomus modelius, tačiau aš niekaip prie jų negaliu įprasti. Tai veikiau yra psichologinės problemos, o jei netiki masalu, tad vargu ar pagausi...

Upėse tvičingavimas kitoks

Apie tvičingavimą ežeruose esu rašęs nemažai pernai, rašiau ir šįmet, nematau prasmės kartotis. Upėse spiningauti tokiu stiliumi sudėtingiau jau vien todėl, kad yra tėkmė. Kita vertus, greitai bėgančiame vandenyje dabar lydekų vargu ar rasi. Straipsnis juk apie jas, todėl nenukrypsiu į kitų žuvų gaudymą.

Tiesa, reikėtų pasakyti, kad upėse tvičinguoju beveik vien tik nuo kranto, o tai kartais iš esmės keičia žuvų gaudymo taktiką, vietų pasirinkimą, netgi įtakoja masalų pravedimo techniką. Juk tenka žuvauti su ilgesniais spiningais, nors ir ne visur, ne visada.

Ieškoti šiuo metų laiku lydekų Nemune ar Neryje (didesnėse upėse didesnė tikimybė suvilioti stambesnę plėšrūnę) verta plačiose įlankose, bet su sąlyga, kad ten bus bent porą metrų gylio. Dabar, kai po rudeninių liūčių upės galėjo netgi gerokai patvinti, užutekių šiose upėse atsirado labai daug. Tačiau ne visi jie tinka dėl elementarios priežasties – daugumoje jų pernelyg seklu. Faktiškai renkiesi jau žinomas įlankas, kuriose yra duobės arba prie jų glunda vaga.

Bėda ta, kad čia dažnai būna suneštų apmirusių žolių, kurių vėlai rudenį pagrindinėje tėkmėje jau daug mažiau, nei, tarkim, rugsėjo viduryje. Tačiau užutekiuose atgalinės srovės vis dar suka vandeniu nešamą šlamštą. Tvičinguojant tie augalai smarkiai išderina masalo žaidimą.

Gerų vietų galima rasti ties miestais, kur krantai sutvirtinti betonu. Vietos gal nepatrauklios žvejui, neretai nuo krantinių nepatogu spiningauti, traukti laimikį, bet vis randi kažkokią išeitį. Nors čia tėkmė didesnė nei įlankose, tačiau galima rasti plotų, kur ji tik vidutinio greičio ar dar mažesnė, vienalytė, tad jei toli nemeti masalo, galima nuo kranto visai normaliai tvičinguoti. Ties krantinėmis upė suspausta, tad gylio dažniausiai užtenka.

Ką jau minėjau, tokios žūklavietės gal ir neatrodo labai gundančiai, tačiau tas įspūdis neretai apgaulingas, nes dugnas čia gali būti smarkiai raižytas, akmenuotas ir panašiai, todėl stambios lydekos randa, kur prisiglausti.

Deja, čia dažniausiai galima žuvauti tik esant tik žemesniam vandens lygiui, kas spiningavimą daro dar sudėtingesnį, nes įspraustas į betoninius krantus pakilęs vanduo ima tekėti pernelyg greitai. Tiesa, net ir krantinės ne visur lygios, tad tvinstant upei už posūkių gali susidaryti kaip tik labai tinkami tvičingavimui dideli vandens plotai.

Dar geresnės vietos tvičinguoti bus ties dambomis. Jos patogios tuo, jog galima masalus mėtyti iš įvairių padėčių, tą patį plotą „prašukuoti“ kone priešinga kryptimi. Kartais lydekos nereaguoja į masalą vien todėl, kad vobleris traukiamas plėšrūnėms iš už nugaros. Uždambiuose dažnai būna didelės grįžtamosios srovės, tad galbūt jos stovi atsisukusios visiškai ne galvomis prieš pagrindinę tėkmę, kaip nutiktų, jei plėšrūnės pasirinktų upės vidurį ar tūnotų šalia kranto, kur teka vienalytė srovė.

Paminėjau uždambius, bet nereikėtų pamiršti ir priešais dambas esančių vandens plotų. Vasarą ten paprastai būna seklu ir ganosi tik smulkesnės lydekos. Tačiau vėlai rudenį, kai vanduo pakyla – gelmė padidėja, o vanduo vis tiek išlieka palyginti ramus. Ne visi uždambiai yra seklūs ir šiltuoju metų laiku.

Visgi patarčiau rinktis tuos, kurie yra prie trumpesnių dambų. Nors čia mažiau tykaus vandens, tačiau dažniau arčiau kranto yra vaga, prie kurios šlaito galbūt glaudžiasi būsimas laimikis.

Ties dambomis gana daug duobių, dauguma akmenų virtinių atsirėmusios į vagą, žodžiu, rudenį čia lydekų visada rastume. Kaip, beje, ir jas viliojančių spiningautojų.

Kadangi upėse tvičinguojame ramesniame vandenyje, faktiškai dauguma voblerių, kuriais lydekas gaudome ežeruose ir tvenkiniuose, čia irgi tiks. Nors kai kurie modeliai visgi „atkris“, tačiau rasime kitų, kurie stovinčiame vandenyje galbūt nėra tokie kibūs.

Tvičingavimas upėse turi vieną esminį skirtumą – čia mano minėtos ilgos pauzės vargu ar įmanomos, ta prasme, kad jos paprasčiausiai netenka prasmės. Tad galima visai sėkmingai žuvauti ir plaukiančiaisiais ar skęstančiaisiais modeliais, išgirtieji neutralaus plūdrumo masalai taip smarkiai neišsiskirs savo kibumu.

Ir nors aš šiame straipsnių cikle akcentavau minnow modelius, tačiau tekančiame vandenyje, kas gal ir paradoksalu, kitąsyk labai neprastai plėšrūnes vilioja artimesni shad tipui vobleriai.

Turiu visą eilę mėgstamų voblerių, bet apie juos, kaip žadėjau, papasakosiu jau kitame rašinyje.

Romualdas Žilinskas