Kur, kaip ir kuo gaudome lašišas bei šlakius. II dalis

Neaišku kuo tos vietos yra ypatingos. Mano manymu, čia veikiausiai vanduo labiau prisodrintas deguonies, švaresnis nei kitur, nes paprastai tos laikinos stovyklavietės būna sraunumose.

Kita vertus, nebūtinai stipriai išreikštose ir gerai plika akimi matomose rėvose. Tai gali būti tiesiog sraunūs žvyruoto ar akmenuoto dugno plotai, kur gylis varijuoja nuo vidutinio iki pakankamai didelio.

„Turgus“, draudimai ir slaptos žūklavietės

Nemune ar Neryje plačios rėvos ir akmenynai su nepastoviu dugno reljefu, kur srovė gana stipri ar stipresnė už vidutinę bei nevienalytė, jau gali būti potenciali lašišų ir šlakių sustojimo vieta. Nuolat jose žvejojant galima pataikyti momentą, kada čia kuriam laikui bus sustojęs karališkų žuvų tuntas, galbūt tik būrelis iš kelių didesnių lašišų.

Prognozuoti kiek ilgai žuvys ilsėsis sunku, praktiškai neįmanoma. Galbūt jos šioje vietoje praleis tik naktį ir anksti ryte vėl leisis į kelionę, o gal užtruks ir keletą parų.

„Topines“ lašišų bei šlakių žūklavietes žino ne tik artimiausių miestų, miestelių ir gyvenviečių lašišautojai, bet praktiškai kone visi Lietuvos žvejai. Gerai tai ar blogai, nesiimu spręsti, juolab, kad aš ten beveik niekada nežuvauju – man nepatinka turgaviečių tipo žūklavietės, nors laimikis ir būtų garantuotas. Tačiau jis nėra toks, nes šios žuvys jokia išimtis – jos, kaip ir bet kurios kitos, irgi kitąsyk sėkmingai „nugaudomos“. Bent jau tada, kai stabteli pailsėti.

Rastume ir daugiau gerų žūklei vietų, kur retai sutiksi kolegų spiningautojų ar muselininkų, o galbūt jų ir apskritai nebus. Ir tokios žūklavietės neretai tarsi iškrenta iš bendro konteksto, nes yra netipinės. Bet kodėl ten dažniau nei kitur aptiksime karališkų žuvų – niekas veikiausiai neatsakytų. Kaip ir neatsakytų į priešingą klausimą – kodėl vienose rėvose lašišų ir šlakių daug, o kitose – nė kvapo.

Oro sąlygos šių žuvų migracijai nėra tokios svarbios, kaip vandens lygis. Suprantama, kad ilgai užsitęsus šiltiems orams, vandens temperatūra irgi bus aukšta, upės nusekusios, o tai dažniausiai lemia sausa, saulėta antra vasaros pusė ir rudens pradžia. Todėl galima sakyti, jog visi šie veiksniai tarpusavyje tampriai susiję. Niekas nežino, kaip šiltėjantis klimatas paveiks lašišų ir šlakių populiacijas, norisi tikėti, kad šios žuvys sugebės prisitaikyti prie joms nepalankių sąlygų.

Trumpalaikiai Kauno HE sukelti Nemuno vandens svyravimai vargu ar veikia lašišų migraciją plačiąja prasme. Visgi tuo metu pradėjus staiga sekti upei, migruojančios žuvys joms tinkamoje vietoje neretai stabteli ir kurį laiką ten sukinėjasi. Kad jų yra išvysime švintant, dar dažniau – vakarėjant, kai laikinuose poilsiavietėse lašišažuvės „atsižymi“ šuoliais iš vandens. Aišku, tokie „išėjimai“ geriau regimi tykiu saulėtu oru. Tačiau nereiškia, kad šios žuvys to nedarys lyjant lietui ar pučiant smarkesniam vėjui – paprasčiausiai bus sunkiau jų šuolius pamatyti arba išgirsti.

Patyrę žvejai žino tokį lašišažuvių būdo bruožą, tad nuolatos stebi upę. O įskaitant faktą, jog pastoviai lašišines žuvis gaudantys žvejai yra „iššifravę“ šių žvynuotųjų sustojimo vietas, jie anksčiau ar vėliau pataiko numesti masalą lašišai ar šlakiui po nosimi.

Štai kodėl vieni meškeriotojai šių žuvų pagauna palyginti daug ir dažnai, kitiems niekaip nesiseka suvilioti bent vieną. Dėl tos pačios priežasties lašišautojai nelabai linkę dalytis su kolegomis ir juo labiau naujokais spiningautojais savo pastebėjimais. Šia prasme lašišų ir šlakių žūklė gana daug bendro turi su upėtakių gaudymu.

Kaip potenciali lašišažuvių „poilsiavietė“ gali būti didesnės upės sandūra su intaku, kuriame jos ruošiasi neršti. Nors netgi nebūtinai, kadangi ties Nevėžiu, kuriame niekada neneršė karališkosios žuvys, jų irgi susirenka dideli būriai. O štai Neries santaką jos praplaukia net nesustodamos, kadangi šią upę identifikuoja tarsi savotišką Nemuno tąsą – nesiveržia tolyn Nemunu ir nebaksnoja nosimis Kauno HE užtvankos.

Galimai viena kita lašiša ir nuklysta į tą kelių kilometrų Nemuno atkarpą – galbūt „prašauna“ pro Neries santaką, gal dėl kokių nors kitų priežasčių. Aš šių žuvų ten nesu sugavęs. Manding, veikiausiai lašišas žvejai painioja su šlakiais, kurių išties kartais pasitaiko arčiau Kauno HE. Visgi dažniausiai taip nutinka grįžtant šlakiams iš nerštaviečių, o kuo jie skiriasi nuo lašišų aš rašiau pirmoje šio straipsnio dalyje. Tačiau net ir šlakių „paklydimai“ yra labiau atsitiktiniai, tačiau ne masinis reiškinys.

Pagal Mėgėjų žūklės taisykles bent kiek didesnių upių sandūrose bet kokia žvejyba lašišažuvių migracijos metu yra draudžiama, tikiuosi, kad nesumąstysite ten žuvauti. Nors aš dabar į tai net nesigilinsiu, tegul žvejai patys išsistudijuoja taisykles, kurios kasmet vis keičiamos. Nenustebčiau, jog, kol publikuosiu šį straipsnį, bus „pataisytos“ dar sykį.

Pasakysiu viena – šių žuvų žūklės techniniai pagrindai, masalai lieka tokie patys, suprantama, ilgainiui tobulėja, o dėl nuolatinių (kasmetinių) Mėgėjų žūklės taisyklių keitimų aš turiu savo nuomonę, beje, irgi nekintamą...

Tiesa ar ne visai

Pasak mokslininkų, lašišos bei šlakiai turi gebėjimą atrasti savo gimtus upelius pagal vandens chemines savybes, šios žvynuotosios tartum šunys uodžia vandenį. Todėl dalis migruojančių neršti lašišažuvių nesustodamos pasuka į tuos intakus, kuriuose gimė, bet kažkiek praeivių žuvų parai ar kelioms sustoja ties žiotimis.

Sunku pasakyti kodėl – galbūt jos dar nėra įsitikinusios, kad atkeliavo ten, kur reikia, gal kažkokie vandens savybes įtakojantys procesai (per daug lietaus vandens ir dėl to pakito jo cheminė sudėtis, vanduo drumstas, pernelyg žemas upės lygis ar pan.) šias žuvis blaško. O gal jos nerš ne pačiame intako aukštupyje, bet kažkiek žemiau, todėl ir neskuba.

Nereikia manyti, kad ties intakais šlakių su lašišomis rasime nuolatos ir daug. Turiu omenyje tik tuos intakus, kuriuose gali šios žuvys neršti. Galbūt kažkurią dieną tokiose vietose ar netoli jų sukinėsis viena ar dvi žuvys, gal būrelis, o gali būti, kad visą savaitę ar ilgiau nerasime nė vienos lašišažuvės. Tokie dalykai nenuspėjami.

Tačiau faktas lieka faktu – kai kurios lašišažuvės tokiose vietose kuriam laikui stabteli. Ir vėl – pasikartosiu jau kelintą sykį – šios žvynuotosios migracijos metu būna agresyvios. Beje, apie lašišų ir šlakių agresyvumą kitos upių gyventojos puikiai žino, net nesvarbu ar karališkos žuvys sustoja poilsiui ar plaukia nesustodamos – salačiai, lydekos, jau nekalbant apie smulkesnes taikias žuvis, traukiasi joms iš kelio.

Yra dėl ko, kadangi ginanti savo teritoriją stambesnė lašiša neva vienu grybštelėjimu sulaužo stuburą trijų kilogramų lydekai. Na, bent jau taip kalba žvejai, nors ichtiologai panašiais faktais abejoja. Aš irgi, kadangi tokiu atveju stabtelėjus kur nors didesniam lašišų būriui, priekrantėse rastume ne vieną smarkiai sužalotą ar net paskutinį kvapą išleidusią žuvį.

Bet ir vėl... Savo akimis nesu regėjęs, tačiau gerai pažįstami žvejai pasakojo, kad ne sykį matę besiglaustančias visai prie pat kranto mažame gylyje stambias lydekas, kas rudenį aštriadantėms tose vietose yra visai nebūdinga. Ir jos atplaukė į upės pakraščius ne varliauti – kaip tik tuo metu vyko intensyvi lašišų migracija.

Šitoks nestandartinis kitų tuo metu aktyviai besimaitinančių plėšrūnių elgesys gali būti savotiškas ženklas spiningautojui, jog kažkurioje upės vietoje verta bandyti vilioti lašišas arba šlakius. Arba, tarkim, jei kur nors Neryje puikiai kibę salačiai staiga nei iš šio, nei iš to dingo, nors kitame upės ruože jie ir toliau intensyviai griebia masalus, galimas dalykas, jog čia plauko migruojantis lašišinių žuvų būrys.

Šiek tiek apie įrangą

Lašišų bei šlakių spiningavime tenka atsižvelgti į kiekvieną smulkmeną, t. y. sujungiamuosius blizgių žiedelius, suktukus, karabinus, trišakius. Tik tvirti ir kokybiški leis įveikti stambią ir stiprią žuvį. Kiek girdėta istorijų, kuomet traukiama lašiša sugebėjo atlenkti kabliukus, sulaužyti suktukus, ištiesinti žiedelius ir panašiai.

Todėl žinau ne vieną patyrusį lašišautoją, kuris „dėl visa ko“ pasikeičia visų savo pirktų masalų furnitūrą. Teisingas požiūris, kadangi dauguma blizgių ir nemaža dalis voblerių (taip, net ir brangių japoniškų) būna su pernelyg silpnais toms žuvims kabliukais, kai kurių masalų silpni ir žiedeliai.

Pamenu, kažkada seniai juokiausi iš jonaviškių salatininkų. Jie anksčiau salačius gaudydavo monofilamentiniais arba plonais pintais valais. Kuomet keletas žvejų netyčia įkirto po stambią lašišą, kurių dėl pernelyg silpnų įrankių nesugebėjo ištraukti, po to beveik visi apsidraudė ir pradėjo žvejoti gerokai storesniais pintukais.

Kita vertus, nėra čia ko juoktis, nes specializuodamiesi lašišų gaudyme žvejai vynioja po 150–200 m ar net daugiau ne plonesnio nei 0,18 mm diametro pinto valo, spiningus bei rites irgi naudoja atitinkančius tokią žūklę. Tačiau tuomet neretai kyla problemų toliau nusviesti lengvesnius voblerius. Spiningaujant vartiklėmis stora pinta gija mažiau riboja užmetimo nuotolį. Bet geriau jau taip, nei paleisti užkibusį gyvenimo laimikį.

Kita vertus, šių žuvų gaudytojai pinigų dažniausiai netaupo, tad artėjant lašišų ir šlakių gaudymo sezonui iš žūklės prekių parduotuvių lentynų tirpte tirpsta patys kokybiškiausi bei brangiausi valai. Suprantama, jie būna ir tvirčiausi bei slidžiausi, tad spiningautojai turi galimybę toliau svaidyti pakankamai lengvus vilioklius.

Vienu metu lašišautojai nusprendė, kad geriausias pasirinkimas tokiai žūklei yra paprastas monofilamentinis maždaug 0,25–0,30 mm valas. Tačiau jis turėtų būti labai kokybiškas ir tvirtas, suprantama, ant ritės vyniojama ne mažiau 150 m tokios gijos.

Tai buvo tarsi kokia mada porą sezonų, kadangi lašišų ir šlakių gaudymo „ištakose“ žvejai naudojo pintukus. Po to dalis spiningautojų taip ir liko prie nuomonės, kad paprastas valas yra geriau, nes tampresnis, kiti vėl ėmė žuvauti pintomis gijomis. Dabar dauguma lašišautojų renkasi būtent pintą valą.

Atskira kalba būtų apie spiningus. Žinant šių žuvų kovingumą ir tai, jog gali „įsegti“ neeilinių gabaritų laimikį, regis, reikėtų itin galingų kotų. Bet tada kyla ta pati problema, kaip ir renkantis labai storą valą – toli neužmesi masalo. Paprastai trumpesni nei 2,70 m ilgio spiningai lašišauti Nemune ar Neryje nelabai tinka, bet mažesnėse upėse – kodėl gi ne. Nors žvejai ir vėl ieško aukso vidurio, kas smarkiai įtakoja įrankio kainą.

Todėl spiningas gali būti ir iki maždaug 35 g užmetimo svorio, ir iki 15 g testo, trumpesnis ar ilgesnis, nelygu kokiems masalams – sunkioms vartiklėms ar palyginti nedideliems vobleriams (apie masalus dar daug kalbėsiu kitame rašinyje) atiduodamas žvejo prioritetas, kokiose upėse jis dažniausiai žuvauja ir panašiai. Visgi bet kokius tinkamus lašišauti spiningus vienija dvi savybės – tvirtumas ir galimybė kiek galima toliau sviesti masalus.

Tiesą sakant, koto tvirtumas gana neapibrėžta sąvoka, lašišų gaudytojui ji asocijuojasi su tuo, kad spiningas nelūš traukiant net ir pačią stambiausią žuvį, gerai ją laikys ant masalo kabliuko, normaliai pakirs (lašišos patino žabtai itin kieti), leis deramai varginti laimikį. Vėlgi turiu omenyje, kad lašišos varginimas – ne bėgimas pusę kilometro krantu paskui žuvį. Nors galbūt nutiks ir taip, to neatmetu. Visgi geras kotas turi daugiau galimybių kiek įmanoma labiau valdyti laimikį, daryti tai, ką nori žvejys, o ne žuvis.

Todėl lašišiniai kotai nėra nei labai kieti, standūs, nei labai minkšti, kažkas tokio vidutinio. Kaip jau sakiau, jie ir ritės paprastai būna iš brangiausių kategorijos. Tačiau, mano nuomone, kartais brendo reikšmė pervertinama, nes galima už gerokai mažesnę kainą nusipirkti visai padorų šiai žūklei spiningą.

Kotų, valų, ričių aš nė nevardysiu, skaitydami šiuos straipsnius jūs turite galimybę pamatyti ir mano siūlomą įrangą ar jos komponentus, ir visa tai nekainuoja „kosminių“ pinigų.

Bus tęsinys

Romualdas Žilinskas