Kur, kaip ir kuo gaudome lašišas bei šlakius. I dalis

Visgi tai, kas čia parašyta, niekur nedings, kadangi, reikia tikėtis, kitais metais žvejai vėl ir vėl trauks prie upių, kad įgyvendintų savo svajonę – ištrauktų rekordinio dydžio lašišą ar šlakį. Norinčių gaudyti šias žvynuotąsias meškeriotojų skaičius kiekvieną sezoną vos ne dvigubėja, susidomėjimas šiomis žuvimis kyla lyg ant mielių.

Be abejonės svarbiausi klausimai, į kuriuos pradedantieji nori atsakymo – kuo gaudyti lašišas ir šlakius, kur jų ieškoti, kaip priversti griebti masalą?

Kodėl lašišažuvės čiumpa masalą?

Pasistengsiu šiek tiek kitokiu rakursu pakalbėti apie lašišažuvių įpročius ir joms tinkamus masalus. Turėkite omenyje tai, kad iš jūros migruojančios lašišos bei šlakiai į mūsų upes atplaukia ne maitintis, nes maisto joms apsčiai yra jūroje, gėluosiuose vandenyse antroje rudens pusėje lašišinės žuvys ims neršti.

Tiesa, šlakiai gali būti išimtis, kadangi pastarosios žuvys visgi nepraleidžia progos kartais papildyti savo skrandžio turinį, bet taip nutinka tik tada, kai koks nors tinkamas užkandis pasitaiko jų panosėje. Kita vertus, dalis šlakių gali ir neišplaukti į jūrą, tad nieko stebėtino, jei užkimba ir, regis, netinkamu jiems laiku.

Šioje vietoje įterpsiu visai „šviežias“ mintis, nes rašydamas straipsnį konsultavausi su ichtiologais. Remiantis naujausiais duomenimis, šlakiai faktiškai yra tie patys mūsiškiai margieji upėtakiai, kurie savotiškai adaptavosi, t. y. migravo į jūrą, kur daugiau kaloringesnio maisto, kas leido šios rūšies žuviai pasiekti gerokai didesnius gabaritus.

Žinoma, taip neįvyko staiga, bet karta po kartos, kol išsivystė „jūriniai upėtakiai“ arba šlakiai. Kita vertus, jų tarpe atsiranda dar viena kita žuvis, kuri dėl neaiškių priežasčių (veikiausiai „viršų paima“ senieji genai) ilgiau užtrunka upėse, neskuba plaukti į sūrius vandenis arba net apskritai pasilieka iki sekančio neršto upėse. Pastarųjų yra itin mažai, bet visgi pasitaiko. Tiesą sakant, šlakio biologija dar ne visai ištirta, mokslininkai neturi tvirtos nuomonės apie jų elgseną.

Tačiau faktas, jog bent jau mūsiškiai šlakiai nerštavietėse atsiranda anksčiau nei lašišos. Ir taip nutinka nežiūrint, koks vandens lygis upėse, kokia vandens temperatūra, oras ir panašiai. Mano duomenimis, šįmet lašišų pagaunama, ką jau sakiau, itin mažai, jei pakliūva – dažniausiai šlakiai. Tad bandykit rasti logine sąsają su ką tik išsakytomis mintimis...

Bet kokiu atveju lašišos bei šlakiai migruoja į tas vietas, kur kažkada išsirito iš ikrų. Jau pačioje tos ilgos kelionės pradžioje šios žuvys yra nusiteikusios agresyviai – taip užkoduota jų genuose, nes kažkur ten – upių aukštupiuose lašišažuvės valys dugno gruntą, kur bus jų lizdai, nerš ir akylai saugos ikrus nuo bet kokių įsibrovėlių. Tad nėra jokio skirtumo kur randasi migruojanti lašiša ar šlakis – Nemuno žemupyje ar Žeimenos aukštupyje – žuvys instinktyviai puola jų akiratyje pasitaikančius potencialius „ikrų rijikus“.

Tik nereikia manyti, jog kylančios upėmis lašišažuvės pačios ieško aukų, anaiptol, ta „auka“ turi jas suerzinti ar kitaip atkreipti dėmesį. Nors gal veikiau priešų, ir tai labiau liečia lašišas nei šlakius.

Tačiau yra vienas labai svarbus niuansas – kuomet karališkos žuvys plaukia, jos praktiškai nekreipia dėmesio į nieką ir tada joms masalo neįsiūlysi. Galima matyti lašišas, stovėti ant kranto drebančiomis rankomis ir kojomis bežiūrint į įspūdingo dydžio žuvų būrį, svaidyti be perstojo pačius patikimiausius masalus, tačiau jų nepagausi. Na, gal tik brakonieriams tai yra puiki proga „pakabliauti“, bet tos temos neplėtosiu.

Panašūs, bet ne visai tokie pat masalai

Ir tik tada, kai žuvys sustos pailsėti, kur nors rėvoje ar srovės skalaujamoje duobėje, bus galima bandyti savo laimę. Tokiu momentu šios žuvys jau ima rodyti, kas upėje yra šeimininkas ir išvaiko visas aplink esančias kitų rūšių žvynuotąsias. Todėl pagrindinė žvejo užduotis – parinkti tokį masalą, kuris atkreiptų į save lašišažuvių dėmesį.

Dar viena esminė gero lašišinio vilioklio savybė – jis turi toli skrieti. Bėda ta, jog šios žuvys net ir migruodamos yra gana baikščios (ar veikiau akylos?), arti neprisileidžia spiningautojo, todėl natūralu, jog toli skriejantis masalas bus labiau vertinamas meškeriotojų. Beje, su toli užmestu viliokliu patikrinamas ir didesnis vandens plotas, pasiekiamos net ir viduryje didelės upės gerokai nuo kranto nutolusios žuvys.

Lašiša ir šlakis tarpusavyje skiriasi išvaizda ir dydžiu. Tiesa, tas skirtumas nėra jau toks ryškus, bet visgi... Tad ir masalai jų gaudymui yra šiek tiek kitokie. Nesakau, jog lašiša negriebs šlakiui taikomo vilioklio ar atvirkščiai, ypač prieš pat nerštą.

Visgi šlakiams geriau parinkti mažesnius voblerius. Tai turėtų būti maždaug iki 9 cm dydžio masalai, lašišos dažnai be ceremonijų atakuoja ir iki 12 cm dydžio tokio tipo vilioklius. Voblerių minimalus dydis praktiškai neribojamas, nes tiek viena, tiek kita žuvis gali čiupti net mažesnį nei 4 cm modelį. Universalus abiem rūšims labiausiai tinkamas vobleris, sakyčiau, yra 7–9 cm dydžio.

Spalvinės voblerių variacijos abiem žuvų rūšims beveik nesiskiria, o, štai, forma gali būti kiek kitokia. Lašišoms geriau tinka ištęsti, t. y. minnow ar shad tipo vobleriai, o šlakiai neatsisako ir crank. Žinoma, tai nėra geležinė taisyklė, visgi, kiek rodo mano praktika, tokių niuansų tikrai esama.

Bet kokio tipo masalas, kurį siūlome migruojančioms lašišoms ar šlakiams, turėtų judėti maždaug ties „vandens viduriu“ arba vos žemiau. Tą faktą pradedantiems žvejams reikėtų įsidėmėti, nes paviršiumi traukiamą net ir labai agresyvų vilioklį šios žuvys gali ignoruoti.

Vėlgi, nereikia manyti, kad lašiša arba šlakis niekada nečiups paviršiniuose sluoksniuose arba dar nespėjusio panerti tik užmesto masalo. Pasitaiko ir taip, todėl šių žuvų žūklėje kartais „iššauna“ netgi sukriukės.

Visa tai priklauso nuo metų laiko ir vandens lygio, konkrečiose upėse vyraujančių gylių, tad kitąsyk lašišažuvės sėkmingiau kimba gaudomos palei dugną. Mano nuomone, ypač šaltesniame vandenyje, kuomet visiškai nematome tų žuvų „išėjimų“. Todėl tada ir vobleriai naudojami su ilgesniais liežuvėliais (vadinamieji „dypai“) – jie giliau neria, agresyviau virpa.

O universaliausi modeliai lašišų ir šlakių žūklėje, kurių panirimas apsiriboja 1,2–1,5 m. Žinant mūsų upių, ir netgi didesniųjų, dominuojančius gylius, įvertinant faktą, kad lašišos ir šlakiai visgi labiau mėgsta sraunias vietas, kur gelmė dažniausiai būna ne itin didelė, tokie masalai ir plaukia tinkamiausiame lašišažuvėms gylyje.

Kol kas apie masalus kalbu gana abstrakčiai, bendrais bruožais, miniu praktiškai vien voblerius, konkrečiau apie vilioklius lašišažuvėms papasakosiu kituose rašiniuose.

Lašišų ir šlakių gaudymo ypatumai

Įskaitant licencijų kainas, pinigus išleistus kokybiškiems pintiems valams, tvirtiems spiningams ir patikimoms ritėms, tikslinė lašišų bei šlakių žūklė – brangus malonumas. Jokiu būdu neatkalbinėju nuo to, paprasčiausiai perspėju, kadangi žvejų azartas yra beribis ir kai kas neįvertina savo finansinių galimybių pasiryžęs žūtbūt gaudyti šias žuvis.

Jau vien išlaidos už kurą gali gerokai pratuštinti kišenes. Juk labai dažni atvejai, kuomet ieškantys tokio laimikio žvejai nesulaukia nė vieno kibimo dešimt, dvidešimt ir daugiau žūklių iš eilės, nors trenkiasi kažin kur nuo namų į tikrai „patikimus“ upių ruožus.

Čia reikia ir begalinės kantrybės, nes ne visi gali iškęsti tokį ilgą kibimo štilių. Kita vertus, vienintelė per metus pagauta stambi lašiša ir malonumas ją traukiant yra neįkainuojama vertybė bet kuriam žvejui.

Kadangi lašišažuvės dažniausiai masalus atakuoja ne dėl maisto, o susierzinusios, jų žūklėje, jei lyginčiau su kitų žuvų gaudymu, Fortūna vaidina bene didžiausią vaidmenį. Kaip ir sakiau – šiuo atžvilgiu šlakiai kartais būna išimtis. Todėl žvejys naujokas gali netgi pirmoje žūklėje „įsegti“ lašišą (ar ištrauks – čia jau kitas klausimas), kai tuo tarpu šilto ir šalto matęs lašišautojas tą dieną liks be nieko. Tai gana viliojanti perspektyva, dėl ko taip sparčiai auga šių žvynuotųjų gaudytojų gretos.

Bet nepervertinkime šio fakto, nes išties seniai gaudantys lašišas bei šlakius spiningautojai bendrame kontekste visada sumeškerios daugiau žuvų. Netgi, sakyčiau, kad gerokai daugiau, kadangi lašišavime, kaip ir bet kurių žuvų gaudyme, patirtis atsirenkant tinkamus masalus, žvejybos technikos įsisavinimas, tinkamų žūklei vietų žinojimas, žuvų biologijos supratimas duoda savo vaisius. O be to, mano pateiktas pavyzdys dažniausiai arba beveik visada įmanomas tik tuo atveju, kai lašišažuvės kyla upėmis masiškai, dideliais būriais. Tam, kaip supratote, turi susidaryti atitinkamos sąlygos.

Lašišažuvės negali be poilsio keliauti iš jūros, tarkim, į Žeimenos aukštupį. Jos pakyla Nerimi ir dar toliau, kai kurios pasiekia jau Baltarusijos teritorijoje esančius šios upės intakus.

Beje, pirmosios pradeda migruoti tos lašišos, kurios neršia toliausiai nuo Baltijos. Jei vasara yra normali, o ne tokia kaip šįmet, paprastai pirmąsias lašišas žvejai pagauna Neryje jau liepos mėnesį. Tai būna tos migrantės, kurios pasiruošusios neršti Baltarusijoje esančiuose Neries intakuose.

Dar anksčiau šios žuvys ima kibti Nemune. Todėl pajūrio ir Vakarų Lietuvos žvejai yra geresnėje padėtyje nei gyvenantys sostinėje ar toliau nuo jūros esančiuose miestuose, kadangi vėlyvosios lašišos pasirenka arčiausiai jūros esančius intakus. Noriu pasakyti, jog Klaipėdos krašto spiningautojai ir museliautojai gali lašišažuves žvejoti ilgesnį laiko tarpą. Tiesa, vėliau jau įsigali draudimas jų žvejybai, bet juk žemaičiai ir pradeda pirmieji migruojančių lašišų žūklę.

Tęsinys kitame rašinyje.

Romualdas Žilinskas