Kodėl voblerio kabliukas kabinasi už valo

Vis dėlto dažniau kabliukas „persimeta“ būtent tuo metu, kai masalą užmetame. Kol vobleris skrieja oru, jau galima matyti, kad taip ir atsitiks, nes vilioklis vartosi, lekia į tolį ne atsukęs uodegą į priekį, o šonu. Tačiau gerai subalansuotas masalas netgi paleistas prieš vėją bent jau teoriškai turėtų skrieti taisyklingai. Prieš gerą dešimtmetį gamintojai didesnį dėmesį skirdavo voblerio balansui, kada tokio tipo vilioklis yra vandenyje, o užmetimo momentas dažniau atsidurdavo antroje vietoje. Dabar daugelis voblerių turi specialias balanso sistemėles, kurios pagerina ne tik masalo darbą vandenyje, barška, kas suteikia papildomus vandenyje persiduodančius virpesius ir ką labai mėgsta akcentuoti šiais viliokliais prekiaujančios firmos, tačiau leidžia toliau ir tiksliau užmesti voblerius net ir vėjuotu oru.

Prieš tęsdamas straipsnį šia tema, galbūt supažindinsiu su kai kuriomis šiuolaikinėmis balansuojančiomis sistemėlėmis (jų yra gerokai daugiau, paminėsiu populiariausias), nes esantis voblerio viduje „barškutis“ dar nieko nesako, kadangi gali būti įmontuotas apgauti žvejį, o ne žuvį.

Magnetic Cast System (MCS) – magnetinė sistema, kurią sudaro stabiliai įtaisyti ir judantys magnetukai. Būtent ši sistema ir yra sukurta tam, kad vobleris skrietų oru nesivartydamas ir jo kabliukai neužsikabintų už valo. Bet ji turi ir daugiau privalumų. MCS leidžia geriau valdyti masalą, vobleris nepraranda stabilumo vandenyje naudojant bet kokį spiningavimo būdą, tokiu viliokliu galima itin aktyviai (agresyviai) tvičinguoti.

Outside Stabilizer System (OSS) – sistemėlė, kurią sudaro vienas volframinis šratelis, esantis specialioje kameroje ir įtaisytas voblerio galvos srityje. OSS pasunkina masalą, suteikia jam specifinius judesius, priduoda papildomos vibracijos.

Super Balanced System (SBC) – masalo balansavimo sistema, kai jis būna vandenyje. SBC stabilizuoja voblerio padėtį, suteikia papildomus triukšmo efektus.

Visos šios trys sistemėlės vienaip ar kitaip padidina masalo užmetimo nuotolį, pagerina jo balistines savybes, bet taisyklingai jam skrieti iki numatyto taikinio labiausiai padeda pirmoji – Magnetic Cast System (MCS).

Rečiausiai kabliukas už valo užsikabina klasikiniams minnow arba crank tipo modeliams ir gerokai dažniau shad. Tai sąlygoja masalų forma, nes shad modeliai neretai būna įvairiai išlankstyti, jų svorio centras kartais smarkiai pasislinkęs į priekį. Toks balansas ir netaisyklingos formos masalo žaidimui vandenyje neretai suteikia kokių nors nepakartojamų niuansų, tačiau aerodinaminių savybių tikrai neprideda. Tuo tarpu ilgi ištęsti minnow ir burbulo pavidalo crank skrieja oru kur kas geriau.

Voblerių kilpelė, prie kurios tvirtinamas valas, visada sutampa su jų kūno išilgine ašimi. Kada masalo liežuvėlis trumpas, kilpelė būna ant voblerio nosies, rečiau – liežuvėlio sudūrimo vietoje ir labai retai – ant paties liežuvėlio. Tai beveik neturi jokios reikšmės užmetant, kadangi liežuvėlis, kaip minėjau, yra trumpas, mažas ir skriejant masalui ore nesudaro didesnio pasipriešinimo.

Ilgaliežuvių voblerių kilpelės valui vieta ne tik lemia masalo darbą vandenyje, jo panirimo greitį ir gylį, bet turi didelę įtaką užmetant vilioklį. Jei kilpa bus įtaisyta prie voblerio nosies, toks modelis užsimes prasčiau, skris vartydamasis, nei toks pats masalas, kurio kilpelė pritvirtinta arčiau liežuvėlio galo. Suprantama, kad pirmojo voblerio kabliukai turės daugiau galimybių užkliūti už valo.

Minkšti valai (nepainiokite su tąsiais) mažiau įtakoja voblerio darbą, o tai reiškia, kad būtent su tokiais masalas žaidžia optimaliu režimu, o kieti tarsi viela – varžo vilioklio žaidimą. Taip yra ir užmetant voblerius – su minkštu, „plastišku“ valu šis masalas skries toliau, tiksliau, mažesnę įtaką jam turės vėjas. Taip pat didelės reikšmės vilioklio žaidimui turi ir valo svoris (taip, taip – gijos gali sverti daugiau arba mažiau) bei plūdrumas. Vidutiniškai plūdrus ir lengvas valas labiausiai tiks spiningauti, o dažniausiai kabliukai kabinsis už labai plonos pintos gijos.

Tačiau čia susiduriame su tam tikru paradoksu – už stangrios ir sunkios gijos voblerio kabliukai užsikabina rečiausiai, ypač tvičinguojant, nes minkštas, plūdrus valas tam tikrame vilioklio žaidimo etape gali susiraityti vandenyje ir masalas jį gali užgriebti savo trišakiu.

Kitas dalykas yra metalinis pavadėlis, nors juos dabar retai kas naudoja. Jis – priešingai – gali būti priežastis, dėl kurios nedidelio ir lengvo voblerio trišakiai nuolat užsikabina metimo metu. Beje, storas stangrus fluorokarbonas irgi turi panašias savybes, kaip metaliniai pavadėliai. Nuėmus pavadėlį toks diskomfortas išnyksta.

Plaukiančių voblerių kabliukai dažniau nei skęstančių ar neutralaus plūdrumo šio tipo masalų užsikabina už valo. Apskritai – kuo lengvesnis modelis, tuo dažniau taip atsitinka jį užmetant. Tačiau plaukiantiems vobleriams trišakiai gali užkliūti ir juos plukdant, kai nekontroliuojame valo įtempimo ir gija ant vandens paviršiaus tempiasi lanku ir aplenkia netgi masalą.

Jei kalbėsime apie kabliukų užsikabinimą už valo masalo traukimo metu, devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto taip atsitinka juos trūkčiojant (tai daroma nebūtinai tvičinguojant). Kuo stipriau, staigiau ir toliau masalas šoktelės iš vietos patraukimo momentu, tuo didesnė galimybė, kad jo trišakiai „pasigaus“ valą arba pavadėlį. Tvičinguojant pasroviui taip nutiks dažniau, nei trūkčiojant voblerį prieš srovę. Kuo sunkesnis bus masalas, kuo mažesnį pasipriešinimą jis turės vandeniui, tuo sunkiau bus išvengti jo kabliukų užsikabinimo. Nedidukai ir labai sunkūs minnow tipo modeliai šiuo atveju priskirtini, jei taip galima išsireikšti, didžiausiai rizikos grupei. Ir vėl savotiškas paradoksas – būtent tokius masalus ir tenka trūkčioti, kadangi kitaip jie paprasčiausiai nedirba. Mažinant kabliukų užsikabinimo tikimybę, tenka naudoti storą ir stangrų pintą valą, geriau ne itin lankstų metalinį arba fluorokarboninį pavadėlį.