Kaip žvejui sutaupyti pinigų ir nesušalti rankų
Žvejyba vėlų rudenį ir žiemą palaidyne meškere yra nedėkinga tuo atžvilgiu, kad sudėtingiau šiuo metų laiku surasti žuvų susitelkimo vietas. O ir plūdine meškere gaudomos karpinės žvynuotosios dabar labai apatiškos, jų maitinimosi ciklas sutrikęs, būna dienų, jog žuvys apskritai nieko nenori ėsti.
Žinoma, kalbu apie vis dar šiek tiek aktyviau besimaitinančias karpines – kuojas, žiobrius, meknes, aukšles, karšius, plakius, šapalus, nes karosai, lynai, karpiai žemoje vandens temperatūroje yra labiau mieguisti, nors kitąsyk irgi masalų neatsisako.
Masalai apsnūdusioms žuvims
Mažuose stovinčio vandens telkiniuose, kur menkesnė žvynuotųjų įvairovė ir neretai vienintelis vis dar meškeriotojus džiuginantis laimikis yra kuojos, tokiu metų laiku retai kas žvejoja. Dideliuose ežeruose irgi savos problemos – žuvys pasitraukusios į gilias duobes, kurios yra toli nuo kranto, tad pasiekti jas galima nebent iš valties.
Gal kiek lengviau tvenkiniuose, kadangi didesnioji jų dalis yra palyginti siauri, čia giliausios vietos, t. y. buvusio upelio vaga, gali būti ne taip jau ir toli, kad meškerės nuo kranto neužmestum. Taip pat nemažai žuvų susirenka ties pačia užtvanka, kur paprastai būna didesnė gelmė.
Bene perspektyviausia žūklė bus upėse, kur smarkiai kritus tekančio vandens temperatūrai žuvų taip pat reikėtų ieškoti gilesnėse nei įprasta šiltesniu metų laikų. Tačiau gerai žinant vandens telkinį tokios paieškos problemų žvejui neturėtų sudaryti.
Nors upės nuolat keičiasi po pavasarinių polaidžių, liūčių, visgi didesniosiose iš jų giliausios duobės ir vagos išlieka beveik nepakitusios ilgą laiką. Žuvys įpranta prieš žiemos šalčius būriuotis metai iš metų tose pačiose upių atkarpose, todėl jas radę meškeriotojai dažniausiai negaišta laiko naujoms paieškoms. Negaišinsiu ir jūsų teoriniais nukrypimais, kuriuos veikiausiai žinote, bet iš karto griebsiu jautį už ragų ir pasakosiu tik apie masalus.
Nors mes sakome, kad sliekas nepraranda savo populiarumo visą atviro vandens sezoną, šįsyk suabejočiau tokia nuostata. Taip, sliekas ir Afrikoje sliekas, to neneigsiu, visgi mūsų platumose šiuo metų laiku yra ir geresnių vilioklių.
Tačiau masalo pasirinkimas priklausys nuo to, kokias žuvis gaudysime ir kaip – dugnine ar palaidyne. Antruoju atveju meškeriojimas daug subtilesnis ir neretai našesnis, naudojami gerokai smulkesni kabliukai, todėl įmanoma žvynuotosioms pateikti mažesnius vilioklius. Tokiu metų laiku žuvys gyvena jau praktiškai žiemos režimu, jos daug mieliau ragauja smulkesnį maistą, o labiausiai – žiemą bei ankstyvą pavasarį niekad nenuviliančias uodo trūklio lervas.
Musių lervos jau ne tokios patrauklios, kaip prieš gerą mėnesį, bet pasiūlius žuvims „sumuštinius“ su trūkliukais gali padėti geriau privilioti laimikį. Paprastai meškeriotojai ir apsiriboja šiais dviem masalais, kartais juos pakeisdami mažais sliekais.
Grįžtant prie sliekų, reikėtų pasakyti, kad ir dabar naktiniai bei taip vadinamieji „juodagalviai“ bus geras masalas vėgėlėms, stambiems šapalams, ešeriams, dideliems karšiams. Tačiau šias žvynuotąsias žvejosime dugnine ir šitoks masalų „sustambėjimas“ atvėsus vandeniui bus veikiau išimtis iš bendro konteksto, juolab vėgėlės ir ešeriai – ne karpinės žuvys.
Kodėl vėžys suėdė slieką?
Žūklė lapkritį ir gruodį, galbūt net ir sausį, jei upės neužšalusios, turi vieną nemalonų aspektą – meškeriotojams nuolat grumba rankos. Tą patį pasakyčiau ir apie gaudymą nuo ledo, kuomet žvejojame avižėlėmis. Nuo šalčio sustingusiais pirštais sunku užmauti ant kabliuko smulkias trūklių lervutes, be to jas nuolat reikia saugoti nuo šalčio, drėgmės, kadangi tie lepūs sutvėrimai nusigaluoja net ir bežūklaujant.
Šiuo atveju galima rinktis dirbtinius trūkliukus, t. y. jų imitacijas, kurios vizualiai nuo tikrų lervų beveik niekuo nesiskiria. Tačiau taikiosioms žuvims rega dažnai tėra tik papildomas jutiminis organas, jų taip lengvai neapgausi, kaip spiningaudamas įvairiais dirbtiniais masalais plėšrūnes. Todėl kažkada mūsų prekyboje pasirodžiusios plastikinės trūkliukų imitacijos labai didelio populiarumo nesulaukė. Bet laikas nestovi vietoje ir gamintojai įniko tobulinti tokio tipo vilioklius.
Pirmieji, kurie man paliko tikrai gerą įspūdį ir kuriuos aš naudojau gana ilgą laiką, buvo Barkley firmos uodo trūklio ir musės lervų imitacijos. Ta bendrovė siūlė netgi dirbtinius sliekus ir šiaip visokius gyvius, bet pastarieji ne itin patiko.
Bet tai man, o ne žuvims. Įdomiausia, kad pirmuosius tokio tipo masalų bandymus atlikau akvariume. Beje, ten plaukiojo ne egzotinės žuvys, tačiau karosai, kuojos ir netgi dugne ropojo vėžys.
Tuo metu žūklė gyvomis žuvelėmis buvo dar gana populiari, todėl kai kuriose žūklės prekių parduotuvėse stovėjo akvariumai, į kuriuos prekybininkai suleisdavo gyvas „prekes“. Taigi, į akvariumą įmečiau keletą dirbtinių uodo trūklio ir musės lervų...
Mano dideliam nustebimui karosai bei kuojos net nedvejodami surijo masalų imitacijas. Išbandžiau ir didelį dirbtinį slieką. Kąsnis smulkioms žuvims pasirodė per stambus, jos tik baksnojo nosimis, bet negalėjo praryti. Tačiau darbo ėmėsi vėžys, kuris žnyplėmis sukarpė slieką ir pradėjo jį ėsti. Nuo dirbtinio masalo atskilusius gabalėlius sušlamštė karosai ir kuojos...
Vėžį paminėjau ne šiaip sau. Jei įdėmiai išnagrinėsite šio gyvio biologiją, suprasite, kad jam visiškai nesvarbu, kokios formos arba spalvos bus maistas, vėžys vadovaujasi uosle, skoniu. Dabar darykite išvadas patys.
Kuo jie ypatingos tokio tipo natūralių masalų imitacijos? Tuo, kad pagamintos pagal visiškai naujas technologijas, kurias panaudojus buvo įmanoma gauti organines arba joms labai panašias medžiagas, o vėliau iš tų medžiagų padaryti vilioklių imitacijos. Suprantama, kad dirbtiniai trūkliukai, musių lervos, sliekai turi ne tik identišką gyvų organizmų išvaizdą, tačiau ir kvapą bei skonį.
Pirmieji dirbtiniai masalai buvo gana brangūs. Tačiau net ir tokiu atveju juos pirkti apsimokėjo, nes vienu viliokliu galima pagauti keletą žuvų. Be to tai – ilgalaikis produktas ir jis tikrai nesuges, kaip atsitinka su gyvais viliokliais. Juk jei žuvys nekibo, gana daug galimybių, kad uodo trūklio lervų gyvų net neišlaikysite iki sekančios žūklės.
Kalbėjau būtuoju laiku. O dabar grįžkime į šią dieną.
Jei reikėtų rinktis
Esu matęs ir išbandęs daug įvairių natūralių masalų pakaitalų. Kai kurie nuvylė, nes buvo pagaminti tik imituojant lervų arba sliekų išvaizdą, kiti prastai laikydavosi ant kabliuko, treti viliokliai vos užsimaudavo, kadangi buvo pernelyg standūs.
Bene geriausius šiuo metu siūlo firma Lucky John. Jei atkreipėte dėmesį, nes minėjau, kad kažkada tokie viliokliai buvo labai brangūs. O Lucky John trūklių ir musės lervų imitacijos ne ką brangesnės už gyvus masalus.
Kokybė? Nenoriu liaupsinti, bet negaliu ir nutylėti – ji be priekaištų. Turiu omenyje apskritai viską: išvaizdą, kvapą, skonį (ne aš ragavau – žuvys), tą faktą, kad ant kabliuko laikosi puikiai, o jų struktūra labai artima natūraliam tos rūšies gyviui.
Uodo trūklio lervos Lucky John Extra Blood Worm yra tarsi sulipintos tarpusavyje po kelias, tad galima atsignybti norimo ilgio masalą. Lervutės imitacijos dydis, storis identiški natūraliam „matiliui“, tačiau ant kabliuko galima kabinti ir ilgesnį, tarsi iš kelių lervučių sujungtą masalą, kuris galbūt labiau gundys žuvis, nes laisviau plevėsuos ant kabliuko.
Jei naudosite po vieną dirbtinį „matilį“ – turėsite 200 lervučių, nes tiek jų yra indelyje. Kadangi vienu masalu gali pagauti keletą žuvų, manau, rečiau žuvaujantiems Lucky John Extra Blood Worm imitacijų dar liks ir iki pavasario. Nors tai būtų tarsi antireklama, man derėtų sakyti, kad žuvys galvotrūkščiais puls juos ryti ir per vieną žūklę suės visus. Na, jei aptiksite žvynuotųjų tuntą ir jos iš tiesų kibs beatodairiškai, kas žino – gal būtent taip ir nutiks.
Dirbtinių musės lervų Lucky John Maggot ilgis 1,2 cm. Pagal standartą – pats populiariausias ir natūraliausias dydis, ne „pinkas“, bet ir ne išpampęs „dzikas“. Kaip ir sakiau, privalumas tas, kad į kokonus tikrai nepavirs, nesušals ir nenutrokš saulėje, nebūtina lervų laikyti ir šaldytuve bei gąsdinti žmoną.
Tačiau man dar įdomesnės yra Lucky John Maggot Fluo musės lervų imitacijos. Kaip matote iš pavadinimo, jos – florescuojančios. Turi kvapą, skonį, kuris būdingas natūralioms musių lervoms, tuo nesiskiria nuo minėtų Lucky John Maggot, bet tamsoje šviečia. Gal kam pasirodys, kad čia kažkoks žvejus viliojantis triukas. Tikrai ne – švytinčios lervos turi racijos.
Žvejodamas žiobrius nesyk stebėjau vieną tendenciją, kuri labiausiai juntama apniukusią dieną. Kuomet šios žuvys nebenorėdavo ragauti masalo, ant kabliuko maudavau florescuojantį rutuliuką. Ir reikalai pasitaisydavo.
Dabar kalbu jau apie dugninę, nes galbūt kažkas pagalvos, kad minimi masalai yra išskirtinai skirti plūdininkams. Tikrai ne – jokio skirtumo, kokią įrangą pasirinksite, esu bandęs su jais net spiningauti, tačiau tai ir vėl kita tema.
Kita vertus, po ledu, o jei dar gilu, visada bus tamsu. Florescuojantis ir kartu praktiškai niekuo nesiskiriantis nuo natūralaus vilioklio Lucky John Maggot Fluo neabejotinai sudomins ir kuojas, ir karšius, ir visada smalsius ešerius. Bet apie poledinę žūklę su šiais masalais dar rašysiu atskirą išsamesnį straipsnį. Lucky John Maggot Fluo galima nusipirkti dviejų dydžių: 1,2 ir 1,4 mm.
Visus minėtus dirbtinius masalus naudoju vienus arba juos derinu su natūraliais. Pastaruoju atveju galimi keli variantai: gyvos uodo trūklio lervos ir jų imitacijos, musės lervos ir uodo trūklio lervų imitacijos, trūklių lervų imitacijų ir gyvų musės lervų derinys, šių trijų arba net keturių masalų kombinacija.
Žvejai sakys: kam tada apskritai ant kabliuko neriami dirbtiniai viliokliai? Esmė tame, kad gyvus masalus gana greitai nučiulpia žuvys nespėjus nė pakirsti. Kuomet šalia gyvų vilioklių ant kabliuko yra vilioklių imitacijos, toks derinys nepraranda savo patrauklumo, bet ne taip greitai apkramtomas smulkmės. Taip aš žvejodavau rudenį, taip gaudydavau ir žiemą, taip pat ankstyvą pavasarį.
Ne aš vienintelis, suprantama, kadangi ant dirbtinių lervučių ir minėtų „sumuštinių“ labai sėkmingai žuvis gaudo kai kurie Nemuno žvejai. Ypač sėkmingai meškerioja žiobrius tiek rudenį, tiek ir pavasarį, taip pat – kuojas, plakius, užkimba karšių, šiuos vilioklius ragauja meknės ir šapalai.
Romualdas Žilinskas
