Kaip „reanimuoti“ guminukus
Visada mėgau eksperimentuoti. Arba kažkaip savaip „pagerinti“ masalus. Nesakau, kad visi tokie „gerinimai“ būdavo vykę, nesyk esu ir sugadinęs brangius vilioklius. Tačiau gyveni ir mokaisi. O tomis pamokomis norėčiau pasidalyti su skaitytojais.
Nepasakosiu apie dažymą. Ta tema esu parašęs bent septynis ar aštuonis straipsnius. Tačiau yra ir kitų būdų voblerius, blizges ar guminukus padaryti kibesniais. Šįsyk rašysiu apie pastaruosius vilioklius.
Tiesa, reikėtų pabrėžti, jog kartais esi tiesiog priverstas taip elgtis arba plėšrūnių sužalotą masalą teks išmesti į šiukšlių dėžę. Guminukai nėra brangūs, tačiau jei kokie nors modeliai kibūs, o jų turite labai ribotą skaičių, žvejybinėse parduotuvėse šitokių vilioklių atsargos irgi išseko (kad geras daiktas, ne jūs vienas pamatėte), tenka kažkokiu būdu pažeistą masalą „reanimuoti“. Bet pradėsiu nuo pradžių...
Kodėl kietėja ir blunka silikoniniai masalai
Atsitinka ši bėda todėl, kad žvejai guminukus laiko netinkamai, o juk silikonas ilgainiui praranda savo lankstumą, minkštumą. Gali būti, kad to iš karto net nepastebėsime.
Pabandykite palyginti riperį arba tvisterį, kuris ilgai gulėjo pas jus masalinėje su identišku, bet ką tik nupirktu ir ištrauktu iš pakuotės viliokliu. Apžiūrėkite, pačiupinėkite, palankstykite ir skirtumą pajusite nesunkiai – pirmasis masalas bus veikiausiai išblukęs, ne toks plastiškas, kietesnis.
Aš jau nekalbu apie tai, kad gali būti apdraskytas plėšrūnių, turiu omenyje tokį guminuką, kuris buvo pas jus metus, tačiau nė karto net vandens nematė. Beje, ilgai žūklės parduotuvių vitrinose gulėję pavyzdžiai nesiskirs nuo jūsiškio, todėl pardavėjai guminukus stengiasi laikyti tų masalų firminėse pakuotėse, blogiausiu atveju – sandariuose plastikiniuose maišeliuose.
O taip yra dėl to, kad jie gautų kuo mažiau oro, kuris laikui bėgant keičia silikono struktūrą molekuliniame lygyje. Firminės pakuotės, jei pastebėjote, visada yra irgi sandarios, be to jose būna tartum pripilta kažkokių riebalų, lipnaus skysčio, kuris tepa rankas, o kitąsyk ir dvokia. Todėl perkant reikėtų stengtis įsigyti ir tas firmines pakuotes.
Beje, iškvėpintų ir pagardintų netinkamai laikomų guminukų medžiaga galbūt tarsi ir nepakis, bent jau to nesijaus juos pačiupinėjus, tačiau jie gali netekti savo kvapo bei skonio. Ne visi, ne po vienodo laiko tarpo, nes kitu atveju taip nutiktų jau bežuvaujant, bet su mažiau žinomų firmų gaminiais taip gali nutikti.
Yra viena problema, su kuria susiduria žvejai pirkdami šiuos masalus – vienoje pakuotėje, priklausomai nuo masalo dydžio, gali būti ir 10, 20, 25... vienodos rūšies ir spalvos guminukai. Pirkti visą pakuotę visada yra pigiau, nei rinktis po kelis vienetus, tačiau kur tiek dėsi vienodų vilioklių?
Aš dalį jų perdažau ir pasidarau iš vienos pakuotės bent trijų ar keturių rūšių skirtingų spalvų guminukus. Bet tai aš, nemanau, kad kiti meškeriotojai būtent taip ir elgsis.
Ateina žiema, o jūsų silikoniniai masalai veikiausiai taip ir guli sudėlioti į dėžutes. Nors nebūtinai žiema, galbūt kurį laiką spiningavę šiais masalais, po to pradėjote kur kas sėkmingiau gaudyti žuvis vobleriais ar blizgėmis, tad guminukai ramiai sau „ilsisi“ masalinėse. Taigi guli, guli, kol nutinka tai, apie ką aš dabar ir pasakoju.
Todėl žiemą arba tuomet, kai ilgesni laiką, tarkim, tris ar keturis mėnesius, nesiruošiate silikoniniais viliokliais žuvauti, išimkite juos iš masalinių ir sudėkite į turimas senas pakuotes arba į sandarius plastikinius maišelius. Yra tokie „užspaudžiami“, jie tikrai nepraleidžia oro.
Bet atsargiai – žiūrėkite, kokios spalvos guminukai yra buvę firminiuose pakeliuose, nes kiti „pritrauks“ svetimą spalvą, o „valgomi“ ir kvapnūs – prisigers ne to skonio bei kvapo ir gausis nei velnias, nei gegutė...
Dėl jau minėtos priežasties senų pakuočių stengiuosi neišmesti. Tiesa, naujausios kartos guminukai gerokai atsparesni kietėjimui, jie gerokai ilgiau išlaiko kvapą, skonį, žodžiu, naujausios technologijos akivaizdžiai pagerina masalų kokybę.
Ar dabar rašinyje kalbu veikiau apie pigesnius, taip pat „tautinius“ Relaks, Mann’s ir panašiai. Nors vėlgi, net ir minėtos firmos nemiega „ant laurų“ ir savo gaminius tobulina.
Pastaruoju metu dažniausiai žuvauju su Lucky John guminukais ir problemų praktiškai neturiu – jie arba labai ilgai išlaiko savo gerąsias savybes, arba juos nutraukiu bežuvaudamas šiekštynuose, dalis lieka plėšrūnių gerklėse. Tačiau su prieš tai minėtais nesklandumais kol kas tikrai nesusidūriau.
Jei kalbėčiau nekonkretizuodamas firmų, o bendrine prasme, pasakyčiau, kad prisodrinti kvapų, skonio silikoniniai masalai yra patys kokybiškiausi, t. y. ilgiausiai nekeičia savo plastiškumo bei spalvų. Deja, dalis jų kartais prasčiau laikosi ant kabliuko, noriu pasakyti, kad įdūrimo vietoje gana greitai atsiranda nepadoriai didelės skylės. Tai veikiausiai lemia specifinės tos rūšies silikono savybės.
Tačiau ir vėl – kiti panašūs guminukai puikiai ištveria nuolatinius nuiminėjimus nuo kabliuko. Išvada – skiriasi netgi tos rūšies silikonas, jo kokybė priklauso nuo firmos gamintojos.
Yra silikoninių masalų, kurie suyra po kurio laiko patys. Jie pagaminti pagal specialias technologijas, kad neterštų aplinkos, tai taip vadinami „organiniai“, bet neišsiplėsiu...
Kaip nekibius masalus paversti kibiais
Kadangi kalbu apie masalų „gaivinimą“, tai reikia paminėti dar vieną dalyką. Dažnai susiduriame su problema – tik nupirktas arba ilgai masalinėje išgulėjęs guminukas būna kreivas, t. y. jo uodega ar uodeginis pelekas persikreipęs taip, jog traukiant vilioklis juda nebūdinga sau maniera. Ir, kiek pastebėjau, taip gali nutikti net su pačiais brangiausiais guminukais, nesvarbu jie japonų ar amerikiečių brendų, faktiškai išimčių nebūna.
Iš didmeninių prekybviečių į žūklės parduotuves vežami silikoniniai masalai būna įpakuoti į plastikinius paketėlius, po to į dėžes, jie kraunami vienas ant kito, suspaudžiami ir ilgainiui deformuojasi. Bet turėkite omenyje, kad dar iki tol šie masalai galbūt plaukė laivais ar skrido lėktuvais, tarkim, iš Kinijos ar Japonijos, todėl „presavosi“ labai ilgą laiką.
Masalinėje nutinka irgi panašiai – vieta visuomet taupoma, ir masalai dedami vienas ant kito. Kartais pakanka savaitės, kad guminukas „persikreiptų“. Išvada kokia? Netaupykite vietos, o įsigykite daugiau dėžučių ir patogų krepšį joms nešiotis.
Tiek „ilgą“, tiek ir „greitą“ deformaciją visiškai nesunku ištaisyti. Užvirinkite vandenį kokiame nors inde ir jam verdant panardinkite guminuką arba jo deformuotą dalį (paprastai tai būna uodega) jame palaikykite minutę ar dvi. Po to, padėję ant kieto pagrindo, palikite džiūti. Guminukas vėl atgaus savo tikrąją formą.
Taip paveiktas silikoninis masalas bus minkštesnis už kitus, o tokia savybė kartais yra net labai gerai. Aš kitąsyk specialiai kai kuriuos guminukus kišu į karštą vandenį prieš žūklę. Kaip ir sakiau, seni guminukai ne tik išblunka, bet dar ir sukietėja, tad karšta „vonia“ jiems grąžina buvusį minkštumą.
Beje, taip pakaitinti galima ir visiškai naujus silikoninius masalus, jie galbūt, o tai priklausys nuo silikono rūšies, irgi taps minkštesni. Žinoma, jei reikalingi būtent tokie guminukai, gal kaip tik žvejosite kur nors tėkmėje, kur žuvims labiau patinka standesnio masalo tanki vibracija ir minkšti viliokliai netiks.
Kai kurie iš pirmo žvilgsnio neblogai atrodantys guminukai nepateisina vilčių, nes jų uodegos atsilenkimo amplitudė pasirodo pernelyg menka. Priežastys dažniausiai būna dvi – per kieta medžiaga arba nevykusiai parinkta forma – mažu kampu atlenktas uodeginis pelekas, storas uodegos strampas.
Viskas gali būti pataisoma. Imame žirkles ir apkarpome masalą, nuplonindami jam uodegos galą iki pat peleko. Kartais aš karpau riperius dar ir todėl, kad jie man pasirodo per plataus kūno – pašalinu dalį pilvelio.
Pagerinti guminuko uodegos atsilenkimo amplitudę galima padarant uodegėlėje įpjovas arba suspaudus ją pakaitintomis plokščiareplėmis. Ši procedūra yra rizikinga, nes pernelyg įkaitęs metalas tiesiog nugnybs masalo uodegą. Taip nutiks, jei ir pernelyg smarkiai suspausite replėmis. Bet, ką jau ne kartą minėjau, silikonas silikonui nelygu.
Uodeginį peleką galima nukirpti ir priklijuoti didesniu ar mažesniu kampu. Klijuojama Moment klijais arba tiesiog pakaitinus abi klijuojamas dalis ant ugnies, taip, kad medžiaga, iš kurios pagaminti masalai, sudūrimo vietose lydytųsi. Tada suduri, prispaudęs palaikai minutę ir abi dalys sulimpa. Tačiau vėl tenka kartotis – tiek klijai, tiek ir lydymas sulipina ne visus guminukus, daug kas priklauso nuo jų medžiagos.
Kitas variantas, jei norisi pakeisti uodegos atsilenkimo amplitudę, – tereikia įkirpti uodegos strampą ties uodeginiu peleku (iškerpame ploną trikampį „mėsos“, tačiau uodegos visai nenukerpame) ir klijuojame.
Tokiu atveju pakis uodeginio peleko atsilenkimo kampas, lyginant su masalo kūno išilgine ašimi. Jei iškirpta apatinė dalis, pelekas palinks didesniu kampu ir tokio guminuko uodegos mostai taps platesni. Jei iškarpysime viršutinę strampo dalį, pelekas atsilenks į priešinga pusę, taps nuožulnesnis ir riperis virpins uodegą ne taip smarkiai, bus labiau tėkmėje tinkamas žuvauti masalo modelis.
Žodžiu, turėkite noro, o laiko tokiems darbams visada atrasite. Dar kartą priminsiu – „pagerinti“ masalai visada būna kibiausi.
Žūklėje apkandžiotus lydekų silikoninius masalus pakaitinkite žiebtuvėliu ir „užgydykite žaizdas“, nes kitu atveju jie visiškai suplyš. Šitaip galima elgtis ir su masalais, kurie nuolat maunami ant galvakablio ir vėliau jų kūneliuose atsiranda per didelės ertmės, jie tiesiog smunka ant kabliuko bežūklaujant, tai jau minėjau.
Ir nereikia galvoti, jog vien lydekos sudarko guminukus. Sterko iltys irgi tam puikiausiai tinka. O ešeriai labai mėgsta nukąsti silikoninių vilioklių uodegėles. Kaip jie būdami bedančiai tai sugeba – man paslaptis.
Beje, jei jau pradėjau kalbą apie „pagerintus“ guminukus, tai norėčiau pabaigoje įterpti dar keletą sakinių.
Kažkada, kai buvau itin susidomėjęs ultralight spiningavimu, iš tvisterių darydavau riperius ir atvirkščiai. Tai reiškia, kad kirpdavau juos per pusę ir klijuodavau skirtingų rūšių guminukų priekines dalis su užpakalinėmis – gaudavosi hibridiniai viliokliai.
Itin geri būdavo masalai su riperių kūneliais ir tvisterių uodegėlėmis. Taip pasidarydavau ir dvispalvius guminukus jų nedažydamas, jų analogų nerastum niekur. Šitie, jei pataikydavau atrinkti gerus spalvinius variantus, būdavo tikra „bomba“ ešeriams ir lydekoms. Su normalaus dydžio guminukais irgi galima daryti tą patį.
Romualdas Žilinskas
