Kaip prisivilioti „nuosavą“ karšį. Paruoškime žūklavietę
Nežvejojančių supratimu, kuo toliau užmesi meškerę, tuo didesnę pagausi žuvį. Ir jie visada nustebs, kuomet pasakysi, kad tas gausus laimikis, kurį sumeškeriojai, buvo pagautas visai šalia namų, tarkim, Vilniaus, Kauno ar kito miesto ribose.
Nors taip mąsto ir nemažai žvejų. Bet kitaip galvojantiems tai tik į naudą – juk krante vietos ne visada visiems užtenka, kadangi gerų žūklaviečių skaičius prie vandens telkinio gana ribotas.
Tai, jog savaitgaliais daug žvejų vyksta į tolimesnius vandens telkinius, galima paaiškinti dar ir tuo, kad meškeriotojams paprasčiausiai pabosta tos pačios upės, ežerai, jiems norisi susirasti kitų žūklaviečių. Nesu jokia išimtis iš bendros meškeriotojų masės, nes iš tiesų kartais iki gyvo kaulo įkyri tas pats vanduo, tie patys aplinkiniai vaizdai, kartais, regis, masalus ragauja netgi tos pačios žuvys, kurias tu vakar paleidai atgal į gimtąją stichiją.
Kita vertus, meškeriojimas žinomose vietose yra gana didelis privalumas, nes išsyk matai, jog neverta gaišti laiko ir apskritai vynioti meškerių, vos pažiūrėjęs pro langą, supranti, kad tądien geriau į žūklę apskritai nesiruošti. O jei oras, vandens lygis, kitos žūklę įtakojančios sąlygos tinkamos – puikiausiai orientuojiesi, koks masalas tuo metu šalimais esančiame vandens telkinyje bus geriausias ir esi garantuotas, kad tikrai pagausi vienokių arba kitokių žuvų.
Bet veikiausiai pats didžiausias privalumas, jei netoli namų slenksčio teka upė arba telkšo ežeras, jog galima prisijaukinti žvynuotąsias tik tau vienam žinomu jauku taip, kad jos geriausiai kibtų tam tikromis valandomis ir, suprantama, tik ant tau vienam žinomo masalo.
Klystate, mielieji...
Turbūt galvojate, kad nusifantazavau, perdedu. Galvokite, ką tik norite, bet rašau ne iš „lemputės“, o remdamasis daugiamete patirtimi. Nors galbūt šiuo rašiniu ir užsitrauksiu kai kurių pažįstamų meškeriotojų rūstybę, nes jie juk elgiasi taip pat, kaip ir aš, o paslapčių išdavimas žvejyboje dažniausiai netoleruojamas.
Bet gal nieko baisaus, nes juk žūklavietes žvejai susiranda kiek įmanoma mažiau pastebimas, jaukus naudoja rečiau naudojamus, o masalai irgi būna tik jiems vieniems težinomi. Nors, aišku, čia dviračio neišrasi, kadangi karšiui (straipsnis juk apie šią žuvį) prasidėjus vasarai ant kabliuko kabinsi ką nors, ką kabintų ir kiti meškeriotojai. Tačiau variantų yra gana daug, tad vargu ar išsyk pataikysi tinkamą „svetimoje“ vietoje. Bet užteks „vaikščioti ratais“, einame prie reikalo...
Šalia tekanti ir mano straipsniuose nuolat minima Neris Kauno mieto ribose pakankamai žuvinga. Netgi dabar, kai rašau šį rašinį, pasigailėjau vakar važiavęs pusšimtį kilometrų į tikėtinai (mano akimis) gerą vietą Nemune, kur, atvirai pasakius, tik veltui gaišau laiką su plūdine meškere tikėdamasis karšių.
Prie namų veikiausiai būčiau suviliojęs bent porą tegul ir ne visai didelių, bet ir ne visai smulkių. Čia mano pagautas didžiausias karšis svėrė 3,2 kg, nors pastaruosius ketverius ar penkerius metus stambesnių kaip 2 kg pakliūva vis rečiau.
Tiesa, kai kuriems meškeriotojams Neris apskritai neatrodo ta upė, kurioje galėtų būti bent kiek daugiau ir juolab stambesnių šios rūšies žuvų. Labai klystate, mielieji. Nors, aišku, karšių čia nėra tiek, kiek Nemune, jie rečiau pasitaiko tokie dideli, visgi radus gerą vietą praktiškai visą vasaros sezoną ir rugsėjį galima labai sėkmingai meškerioti šias žuvis – du ar trys normalių gabaritų karšiai per pusdienį kai kurių vietinių žvejų nenustebins.
Beje, karšių Neryje žvejai dažnai nepagauna dar dėl to, kad jų specialiai net negaudo. Kaip minėjau, daugelio meškeriotojų nuomone, čia ne tokia upė, tad kam veltui stengtis.
Pirmas karšių (didelių!) gaudymo etapas Neryje būna anksti pavasarį, kuomet dar niekas nė nebando vilioti migruojančių žiobrių. Tačiau apie jį jau rašiau, jis praėjo, o ir pagal straipsnio temą netinkamas, nes mums reikia pastovios žūklavietės ilgesniam laikui.
Pastovi gali būti tik tuomet, kai vanduo jau yra beveik arba visai nukritęs. Aišku, vasarai įpusėjus upė gali kisti, čia nebus nieko stebėtino, nes sausra ar lietūs koreguos vandens lygį. Tačiau ne taip smarkiai, kaip tai nutinka pavasarį, kada upė senka tiesiog akyse.
Todėl tas laikas, kada ieškoma tinkama žūklavietė yra gegužės pabaiga-birželis. Čia galimi du variantai. Išsyk pasakysiu, kad abu juos sieja ir du dalykai – karšiai Neryje meškeriojami visai arti kranto, jie nesudaro labai gausių būrių.
Neris – greita upė, jos nepalyginsi su Nemunu, juo labiau su Nevėžiu, kur šios žuvys gali lindėti labai dideliame gylyje ir toli nuo krantų. Neryje upės vidurys paprastai akmenuotas, smėlėtas ar žvirgždėtas, čia tėkmė tokia greita, jog plačiašonėms žuvims plaukioti neįmanoma, todėl jos slankioja upės pakraščiais.
Nors karšiai mėgsta rinkti į skaitlingus tuntus, bet Neryje jie plauko nedideliais būreliais. Spėju, kad dėl tos pačios priežasties – sraunioje upėje priekrantės zonoje nėra plačių plotų maitintis, todėl tikslingiau yra migruoti pakraščiais po kelis ir tada bus galimybė sočiau užkąsti vienoje vietoje.
Pirmasis variantas, kada renkiesi žūklavietę, jos ieškoti didesnėse upės įlankose. Žvejybos vietos apimtis yra gana sąlyginis dalykas, nes Neries didelė įlanka nė iš tolo neprilygs Nemuno didelei įlankai, net Nevėžio žemupyje ji bus didesnė. Na, bet Neryje nuolat žuvaujantiems meškeriotojams 30 m pločio puslankio „išpjova“ krante jau yra normalaus ploto ar net didelis užutėkis.
Tačiau bėda ta, jog tokių įlankų irgi nėra daug, jos visos žinomos aplinkiniams žvejams. Kita vertus, įlankos susidaro lėkštame krante, tad kiekvienas praeinantis iš tolo pastebės prie užutėkio sėdintį žvejį. Ir jei jis lups žuvį po žuvies pamatys garantuotai. Kas atsitiks po to jau sekančią dieną turbūt nepasakosiu...
Neries dambų specifika
Todėl renkamės antrąjį variantą. Antrasis yra, kaip nekeista, statūs Neries krantai, pageidautina bent kažkiek apaugę krūmais ar medžiais, kas, kaip supratote, bus šiokia tokia maskuotė nuo atsitiktinių praeivių, suteks šešėlį žvejui ir žuviai.
Beje, apie šešėlį. Kiek pamenu save kaip žvejį, tiek žinau vieną niekada nekintančią taisyklę – dešiniajame Neries krante (žiūrint pasroviui) žuvys visada geriau kimba vakarais, o kairiajame – rytais. Aišku, ankstyvas rytas ir vėlus vakaras šiuo atveju nesiskaito, nors irgi geriau vadovautis panašiu principu. Bet vėlyvą rytą ir popietę, kai saulėtas dangus, tai pasiteisina šimtu procentų.
Kita vertus, jei krante yra status, aukštas šlaitas, dar ir medžių, krūmų, kibimas prasideda anksčiau o baigiasi vėliau, nes žuvys vasarą paprastai ieško šešėlių.
Sakiau „kaip nekeista“ apie stačius krantus, nes paprastai Neryje ties skardžiais teka gana greita tėkmė. Bet yra dar ir kitas geras dalykas – bent jau šiokia tokia gelmė, nes paprastai arti skardžių būna ir vaga, kai kur ji net glunda prie kranto. Vėlgi pageidautina, kad tekėtų ne pati smarkiausia srovė, nors galbūt nieko tokio, jei tėkmė bus gana stipri. Čia mes pastatysime kažką, kas tą srovę bent truputį sulaikytų.
Kadangi medžių, o dar ir miesto ribose, kirsti negalima, tada kalsime į dugną kelis medinius kuolus, kuriuos išpinsime karklo, gluosnio šakomis. Aišku, tinka ir bet kokios kitos medžiagos pynimui, tai gali būti nors ir plastikas ar viela, tačiau gal neterškime upės. Kaip ir kuolų nekalkime metalinių, o medis suirs vandenyje gana greitai.
Toks statinys paprastai vadinamas „damba“, nors išties su tikra damba jis neturi nieko bendro. Ta damba nebus didelė, jau vien todėl, kad kuo didesnė, tuo labiau kris į akis kitiems žvejams. O ir nėra prasmės ręsti didžiulę užtvarą, nes vienam meškeriotojui, kuris žuvaus viena meškere, na, tegul dviem, pakanka kokių trijų, keturių kuoliukų ir panašiai tiek glėbių šakų.
Tiesą sakant, bet kur statyti dambos irgi nevertėtų. Reikia atitinkamo gylio ir dugno nuolydžio, tam tikros kranto konfigūracijos.
Jei ji bus suręsta ten, kur gylis neviršija 1 m, o už užtvaros yra lygus dugnas be nuolydžio, vargu ar čia bent kiek ilgesniam laikui sustos karšiai, net jei juos jaukinsite. Aišku, gali būti damba padaryta ir tokiame gylyje, bet už poros metrų nuo užtvaros dugnas privalo staigiai kristi žemyn.
Labai gera vieta būna ties nedideliu upės posūkiu (išsikišusi kranto dalis), paprastai tas iškyšulys jau ir šiaip yra tarsi natūraliai prilaikanti srovę kranto dalis, už posūkio paprastai susidaro didesnė gelmė. Bet damba dar labiau padidins ramesnį plotą, o be to už jos bus dar giliau – faktiškai tai yra ideali vieta.
Nors lygus krantas kitąsyk irgi gerai, juolab, kad tokia žūklavietė meškeriotojų aplenkiama, čia tikrai būsite vienas. Na, gal dar šalia prisės artimas bičiulis.
Neries karšiams pilnai pakanka maždaug 1,5–1,8 m gylio, kur užmestas masalas juos privilios. Pasikartosiu, bet plūdė (žuvausime plūdine meškere arba pusiau dugnine) bus nuo kranto nutolusi gal tik porą metrų, na, gal tris ar keturis, bet vargu ar daugiau. Kalbu apie tą variantą, kuomet pasistatysite visai nedidelę dambą ties stačiu krantu.
Gruntas karšiams yra reikšmingas. Jei už dambos dugną nuklojęs smėlis – nieko gero. Nesakau, kad nepagausite karšių, tačiau jie toje vietoje ilgai nebus net jaukinami. Kas kita yra molis, žvyras su dumblo priemaiša arba dumblas. Pastarosios sudėties dugnas tikėtinas įlankose, ties stačiais krantais vargu ar rasite tokį gruntą.
Kada minima užtvara stovi kelis mėnesius, o srovė toje vietoje nėra labai didelė, vandens srautas „nepalenda“ po statiniu, ilgainiui ten susidaro nuosėdų sluoksnis. Suprantama, kad karšiams jis patiks.
Jei už dambos yra vienas kitas vandens augalas, kuris netrukdo žvejoti, kabliukas su masalu už jo nesikabina – gerai. Jei trukdo – galima vandenžoles išrauti. Jei nėra – nieko tokio, tačiau kada tų žolių daug – na, patys suprantat, kad pažuvauti ten neišeis, nes karšiai masalą paprastai renka nuo dugno.
Puiku, jei šalimais arba žemiau dambos, jei ji pastatyta ties lygiu, lėkštu krantu, bus koks nors tankus krūmas arba jų juosta. Čia aš vėl apie šešėlį...
Romualdas Žilinskas
