Kaip pagauti „nekimbantį“ salatį. Naktį – su vobleriais
Kaip ir kalbėjau praeitame straipsnyje, būna laiko tarpų, kuomet salačiai visiškai nustoja domėtis masalais, kurie „normaliu“ laikotarpiu yra kibūs. Tokiu atveju šiuos plėšrūnus galima suvilioti pasiūlius jiems ką nors mažiau tradicinio arba (ir) bandyti salačius gaudyti mažiau įprastose vietose, kitokiu paros laiku ir panašiai.
Visi žino, kad salatis – labai akylas plėšrūnas. Nors kai kuriais atvejais jo akylumas yra pervertinamas, nes salačio maitinimosi maniera paprasčiausiai suklaidina žvejus. Paaiškinsiu, ką turiu omenyje.
Kintantis pastovumas
Kuomet salačiai pasiskirsto medžioklės plotais, o tai liečia tik stambesnes šios rūšies žuvis, jie laikosi ne tik tam tikro medžioklės grafiko, bet ir atitinkamos taktikos, kuri nebūdinga nė vienai mūsų vandenų plėšrūnei.
Salatis kokiame nors upės ruože pasirenka atkarpą, kuri paprastai neviršija dviejų ar trijų šimtų metrų, ir labiausiai jam patogiose vietose daro nuolatinius išpuolius atakuodamas aukšlių, gružlių ar kitų smulkių žuvų būrius. Kartais galima matyti, kaip, tarkim, kas dešimt, dvidešimt ar trisdešimt metrų pasroviui kas kažkiek laiko ir tik nuolatinėse vietose „išsiverčia“ stambi žuvis, mailius pažyra į šonus.
Atplaukęs į savo medžioklės plotų galutinį tašką, plėšrūnas grįžta atgal ir vėl viską pradeda iš naujo. Būna dienų, kada salatis įsisiautėja taip, kad jo atakas girdime kilometro atstumu.
Beje, šitokia medžioklė vyksta du ar tris sykius per dieną, kaip minėjau, beveik tuo pačiu metu. Tarkim, anksti ryte, vėlyvą rytą, pavakariais, kartais prasideda net keliolikos minučių tikslumu, tęsiasi, kol salatis nepasisotina. Neretai meškeriotojai klysta manydami, kad tame upės ruože yra keletas salačių (nors gali būti ir taip), nes šitokia plėšrūno taktika išties sudaro tokį įspūdį.
Ne visada salačiai, kaip sako žvejai, „daužo uodega“, ne visada vyksta tas akivaizdus „išsivertimas“, kartais šie grobuonys puola smulkias žuveles viduriniuose vandens sluoksniuose. Tokiu atveju mes nematome jų puolimo arba painiojame su lydekų, sterkų išpuoliais, kadangi šios plėšrios žuvys retai pakyla maitintis į vandens paviršių. Juolab, kai toje vietoje yra gana gilu.
Tačiau nereikia galvoti, jog salačių mitybinis grafikas visada stabilus. Plėšrūnai jo laikosi tada, kai nusistovi orai, vandens lygis, skaidrumas, žodžiu, aplinkos sąlygos ilgą laiką nekinta. Kitu atveju mes jau senų seniausiai būtume išgaudę visus salačius.
Gegužės pabaigoje, birželio pradžioje tokių akivaizdžių salačių medžioklių nėra arba jos labai retos ir mums atrodo, kad šios žuvys arba apleido sau būdingas vietas arba paprasčiausiai nesimaitina. Betgi žvynuotosios negali visiškai nieko neėsti, o tai reiškia, kad jos galbūt medžioja ne ten, kur jų ieškome, arba ne tuo laiku. Pabandykime žvejoti ne dieną, net ne ryte ar vakarėjant, o visiškai tamsoje...
Naktį? Nuo tilto?
Veikiausiai toks mano pasiūlymas atrodo keistas, juk ką tik rašiau, kad salatis yra itin akylas plėšrūnas, logiška, jog naktimis jis nesimaitina. Gal prieš kokius dvidešimt ar daugiau metų aš irgi panašiai galvojau. Deja, klydau.
Menu, sutikau žūklės prekių parduotuvėje pažįstamą žvejį, daug kas iš vyresnių Kauno meškeriotojų jį žino kaip gerą spiningautoją. Pirko meškeriotojas keletą giliai neriančių shad tipo voblerių (jie gaminami ir iki šiol), kurie, mano akimis, labiau tinkami lydekų velkiavimui – dydis, panirimo gylis, spalviniai variantai visiškai atitinka dantytųjų plėšrūnių „skonį“. Išsikalbėjom.
Pasirodo, kad žvejys tais masalais ruošėsi gaudyti salačius. Dar įdomiau – naktį Nemune nuo tilto. Tai man buvo visiška naujiena, sunkiai tuo būčiau patikėjęs, jei ne faktas, jog šis meškeriotojas ne iš pagyrūnų ar melagių tarpo. Beje, kaip tik tuo metu ir buvo užsitęsusi salačių nekiba. Pasiūlė pažuvauti kartu...
Nepasakosiu, kaip tai daroma, nes nenoriu išpliurpti svetimų paslapčių. Tik pasakysiu, jog žūklė buvo itin sėkminga, o salačiai savo gabaritais galėtų tenkinti net išrankiausius spiningautojus.
Nuo to laiko salačius naktimis pradėjau žvejoti įsibridęs arba nuo kranto netoli tiltų, ties miestų krantinėmis. Mano supratimu, gatvių žibinto apšvietimas yra pakankamai ryškus, kad salačiai galėtų maitintis tarsi dieną. Na, gal ne visai taip, bet panašiai kaip apniukusiais rytais arba vėlyvais vakarais, kada jau yra nusileidusi saulė.
Kita vertus, žibintai, o jie ryškiausi ties tiltais, sutraukia tuntus naktinių vabzdžių. Dalis tų peteliškių pakliūva į vandenį, jas nuo paviršiaus renka aukšlės ir kitos smulkios karpinės žuvys. Kur yra aukų, ten visada atsiranda ir plėšrūnų.
Tačiau ir vėl nebuvau visiškai teisus. Vėliau patyriau, kad salačiai gali puikiausiai kibti ne miestų ribose ir netgi tokiomis naktimis, kada dangus be žvaigždžių, mėnulio irgi nesimato – tvyro aklina tamsa. Dar daugiau – plėšrūnai kimba tokiu metų laikotarpiu, kada salačiauti vobleriais paprastai bando retas kuris spiningautojas. Bet apie žieminį ar vėlyvo rudens salačių gaudymą gal atidėsiu pasakojimus tam laikui, kada jis ateis.
Tiesa, plėšrūnai itin tamsiomis naktimis (dabar kalbu apie vasarą, gegužės pabaigą) būna aktyvūs kokias dvi ar tris pirmąsias nakties valandas, po to sujuda maždaug valanda iki brėkšmos. Šis laiko tarpas pats dėkingiausias žuvaujant ir ties tiltais, krantinėmis, žodžiu, ten, kur būna dirbtinis apšvietimas.
Jei pamenate, sakiau, kad mane paakinęs žvejoti spiningautojas rinkosi ir ne visai būdingus salačių žūklei voblerius – gana giliai neriančius shad modelius. Galiu darsyk patvirtinti, jog būtent naktimis jie išties gali būti net geresni nei tipiniai salatiniai minnow.
Nors šioje vietoje aš „nesurišu galų“, juk netgi tuo atveju, kai yra gana šviesi naktis ir dar nuo krantų į vandenį krenta žiburių šviesos, vis tiek gelmėje yra tamsu. Todėl šis faktas man visiškai prieštarauja supratimui apie salačių gaudymą. Bet jie... kimba!
Bendrais bruožais apie masalus
Kadangi pradėjau kalbą apie masalus, pasakysiu, kad vieni geresnių visais atžvilgiais yra lašišoms bei šlakiams žvejoti skirti modeliai. Ir netgi tie, kuriais lašišautojai savo mėgstamas žuvis suvilioja giliai duobėse.
Šįsyk nepateiksiu konkrečių pavyzdžių nuotraukose, nes nenoriu rodyti, kokiais voblerių modeliais gaudau lašišas. Galiu nebent paminėti, kad tos visos jų „rėkiančios“ spalvos nė kiek negąsdina naktimis salačių, anaiptol. Masalų dydis irgi gali būti identiškas.
Nors kitąsyk visgi reikėtų vos mažesnių voblerių. Čia jau naktis nakčiai nelygi, kažkokių tendencijų nematau arba neradau, tiesiog bandau įvairius modelius ir galop pagaunu. Arba ne, nes jei sužvejočiau kiekvieną naktį veikiausiai būčiau pasaulio žūklės čempionas. Paskaičiavau, kad sėkminga gal tik kas trečia ar ketvirta naktis. Beje, oras yra vienas iš sėkmę įtakojančių faktorių.
Pats geriausias, kai būna ramios nevėjuotos ir šiltos naktys. Jei yra vėjas irgi ne visai blogai, tačiau jis turėtų pūsti iš vakarų, pietų, bent jau šiaurės vakarų. Patys prasčiausi rytiniai vėjai, kurie, kas man irgi yra kažkas sunkiai suvokiamo, šiais metais Lietuvoje praktiškai nesikeičia nuo kovo pabaigos. Nepamenu nė vieno panašaus pavasario...
Aišku, galima salačių sužvejoti ir pučiant rytinių krypčių vėjams, bet tada geriau „pasmulkinti“ masalus. Na, bent jau šioje vietoje atradau šiokią tokią tendenciją – jie turėtų būti iki 7 cm dydžio, geriausiai – 5–6 cm shad, minnow tipo iki vidutinio gylio (1,8–2,0 m) neriantys vobleriai. Nors, pasikartosiu, didesni naktimis irgi būna kibūs, tačiau kitokiu oru.
Aš vis minėjau tiltus, bet nereikėtų užsiciklinti tik ties tomis vietomis jau vien todėl, kad šios žūklavietės pernelyg dažnai lankomos žvejų. Juk kalbėjau šiame rašinyje apie salačių potraukį pastoviems medžioklės plotams. Po tiltais jie dažnai „nugaudomi“. Suprantama, gera vieta ilgai tuščia nebūna, tačiau jei iš vakaro kažkam ten pasisekė, labai įmanoma, jog jūs veltui praleisite bemiegę naktį.
Todėl siūlyčiau salačių paieškoti ir kitur, jie kibs, jei naktis pasirodys visais atžvilgiais šiems plėšrūnams palanki. Ir niekur salačiai nedings nuo sau būdingų rėvų arba užrėvių, nebent priartės arčiau krantų. Tad visiškai nebūtina stengtis voblerių sviesti kuo toliau į upės vidurį, ką neretai darote dieną.
Berašydamas straipsnį visgi persigalvojau ir pateiksiu bent jau keletą modelių, kuriais žuvauju. Jie bus prie šio rašinio reklamos skyrelyje. Ne todėl, kad tai yra reklama (ir taip galvoti nedraudžiama), tiesiog jų yra Salmo parduotuvėse, fotografuoti tingiu, o ir neturiu kada – pažiūrėsiu krepšinį ir eisiu žvejot.
Na, taip – bandysiu pagauti salatį...
Romualdas Žilinskas
