Kaip ir kuo gaudyti ežerinį šamą
Esu minėjęs, kad šamus ežeruose gaudo nedaug žvejų, nes surasti, kur yra ilgaūsių net ir žinant ežerą, gana sudėtinga. Vilioti ilgaūsius veikiausiai paprasčiau, kuomet randi, kur jų esama, nors ar gal tik man taip atrodo. Nes visa esmė aptikti to stambaus grobuonies bent jau apytikslę buvimo vietą, o jau tada galima pasitelkti savo visą žvejybinę išmonę ir kantriai siekti tikslo. Ne tą, tai kitą dieną vis tiek sugundysite šamą, jei, suprantama, to anksčiau už jus nepadarys kiti. Bet abejoju – pažįstu vieną žvejį, kuris savo šamą gaudė du metus. Tris sykius buvo įkirtęs, bet nutrūko, tik ketvirtą sykį galiausiai pavyko grobuonį įveikti. Kodėl įsitikinęs, kad tas pats šamas? Pagal dydį ir vietą. Juk daugiau nei 45 kg sveriantys ilgaūsiai niekada nesitrins šonais vienas į kitą toje pačioje duobėje.
Tiesa, tai nutiko Kauno mariose, bet šis faktas tik labiau sutvirtina mano prielaidą, kad vilioji, vilioji ir galiausiai suvilioji, jei tik žinai kur, nes ežeruose šias žuvis gaudančių konkurentų sutiksi dešimteriopai mažiau nei Kauno mariose. Galbūt kažkokiame ežere apskritai būsi tas vienintelis žvejys, kuris šias žuvis meškerioja tikslingai.
Šamai ežeruose paprastai gaudomi trimis būdais. Vietiniai ilgaūsių gaudytojai paprastai naudoja skritulius, kurių visada prileidžia po keliolika ir daugiau. Tai draudžia Mėgėjų žūklės taisyklės, be to, aš apskritai esu nusiteikęs prieš tokį žvejybos būdą, todėl apie jį net nerašysiu.
Galima šamus meškerioti dugninėmis, kaip irgi kartais daro netoliese gyvenantys žvejai. Šitoks būdas ir man yra visiškai priimtinas. Jis ne kažkuo skiriasi nuo šamų gaudymo upėse. Galbūt tik sistemėlę patarčiau naudoti ne paternoster tipo, bet paprastą, su slankiojančiu svareliu.
Masalui geriausiai tinka įprasti naktiniai sliekai (negailėkite, ant kabliuko verkite bent tris) arba nedidelė kuoja, aukšlė, plakis. Šamai, kitaip nei stambios ežerų lydekos, gali užkibti ir ant visai smulkių žuvų. Aišku, tikintis didelio plėšrūno, gal ir verta siūlyti jam stambesnę masalinę žuvelę, bet kuomet gaudoma dugnine nuo kranto, kyla sunkumų norint ją toli užmesti. Beje, šamas kai kada praryja ir negyvas žuveles. Visgi aktyviai judanti yra geriau.
Tačiau įdomiausia ir sportiškiausia gaudyti šamus spiningu. Velkiautojams siūlyčiau bandyti didokus trinarius ar dvinarius voblerius. Jų rūšis nesvarbi, gali būti ir plaukiantieji, svarbiausia, kad pasiektų reikiamą gylį. Kažkada tai buvo problema (kalbu apie panirimo gylį), dabar ją išsprendžia specialūs užgilintojai ir juos turint, masalų asortimentas prasiplečia nežinau net kiek kartų.
Imi, tarkim, paprastą iki skausmo žinomą Salmo Frisky su tuo laiptelio pavidalo liežuvėliu ir be vargo nuleidi nors ir į 10 m gylį, nors jo panirimas iki 1,5 m. Arba Lucky John Pro Anira Swim, kurio yra dvi versijos; neutralaus plūdrumo ir plaukianti, nematau skirtumo šiuo atveju. Čia kaip pavyzdžius paminėjau, nes dydis, tipas, žaidimas mane ir šamus tenkina, bet tik netenkina kabliukai, kuriuos, jei žvejoju šamus, pakeičiu. Frisky jie per silpni, o Pro Anira Swim vienu numeriu per maži (šiaip jau kokybė labai gera, gaudydamas lydekas ar sterkus nekeisčiau).
Paradoksalu, tačiau įprastai spiningaujant nenaudojamas dideli vobleriai. Jų dydį riboja elementarūs dalykai: mėtant voblerį, kai jis yra kokių 12 cm dydžio ar didesnis, reikalingi ir atitinkami spiningai, ritės, po tokios „mankštos“ nepraėjus nė porai valandų pakirs rankas, pečius, juosmenį – tiesiog daug patogiau šitokį masalą tampyti paskui valtį. O ir užsimeta tokio tipo dideli giliai neriantys masalai, kaip taisyklė, labai prastai. Todėl niekas neišradinėja dviračio – kam vargti, jei viską galima atlikti paprasčiau, patogiau, rezultatyviau – nuleidžia per valties bortą masalą ir velkiauja.
Jau matau, kaip kažkas prieštarauja dėl voblerio modelio, nes šamams visada visi siūlo agresyvius crank. Galima bandyti ir tą visiškai priešingą variantą, kuris iš tiesų veiksmingas upėse, Kauno mariose, bet... ežeruose vis tiek man geresni jau anksčiau minėti.
Vobleriai geriau ryškių spalvų. Šiaip jau dominuojančios tokio tipo masalų spalvos yra geltona, raudona ir žalia. Paprastai naudoju tokių atspalvių derinius, gali būti viena pagrindinė iš minėtų spalvų, o kitos – tik pamarginimai, bet kitąsyk gerai ir visiškas margumynas, kur nė viena iš spalvų nebūna dominuojanti. Nemažą dalį savo voblerių dažausi pats, todėl man nėra didelės problemų, kokios spalvos pirksiu (aišku, geriau nereikėtų perdažyti)
Kai kuriuose skaidresnio vandens ežeruose (beje, tenka dažniausiai tenka žvejoti giliau) efektyvesni baltų, juodų, mėlynų spalvų deriniai, vadinamieji „natūralūs“. Paprastai tai yra baltapilviai vobleriai juodomis ar mėlynomis nugarėlėmis.
Guminukai šamų gaudymui naudojami irgi panašių tonų. Siūlyčiau gaudyti su minkštesnio silikono masalais, nes jų judesių amplitudė yra platesnė. Šamai mėgsta ne tankiai, o lėtai ir išraiškingai vizginančius uodegėles riperius. Geri ir plataus kūnelio riperiai, šiuo atveju uodegėlė nevaidina kažkokios esminės reikšmės. Net nežinau kodėl. Bet pastarieji man kažkaip pasiteisindavo labiau rudeniop (kas sakė, kad spalį šamai nekimba?). Tarkim, tokie kaip Lucky John 3D Anira Soft Swim, kurie pagaminti iš minkšto silikono, būna 12,7, 15,2 ir 17 cm dydžio. Nesibaiminkite ir pačių didžiausių, jų ilgaūsiai tikrai nebijo, anaiptol – net nori. Tačiau teks darytis specialią sistemėlę, kuomet šalia uodegos prisegamas dar vienas papildomas trišakis kabliukas, nes yra nutikę, kad šamas reikiamai nepasikerta. Ir mane kalbos, apie tai, kad reikia riboti masale kabliukų skaičių piktina, nes taip gali mąstyti tik tas, kuris gyvenime nevelkiavo didelių žuvų, nes nesupranta elementarių dalykų. Bandžiau verti tokius didelius guminukus ant ilgakočių dvišakių (pas mus jų negausi – atsisiunčiau internetu), tačiau masalas kažkodėl prarasdavo balansą, plaukė versdamasis ant šonų, žodžiu, nepasiteisino toks eksperimentas arba nemokėjau parinkti deramų dvišakių. Ir įmontuoti juos sudėtinga, nes reikia, kad kabliuko kotelis sutaptų su guminuko išilgine ašimi (turiu omenyje aukščiau jos, bet nenuslinkęs į šoną).
Galima bandyti šamus gaudyti dideliais tvisteriais, tačiau, mano manymu, tai yra prastesni masalai. Teoriškai, regis, būtų kaip ir geresni, nes virpesių dažnis didesnis, jei dar pasirenki platesnėmis uodegėlėmis, tai apskritai turėtų ilgaūsius iš „mirusių“ prikelti, bet, deja... Tačiau užsienio spaudoje skaičiau, kad jie labai tinka šamams stovinčiuose vandenyse. Gal mūsų ilgaūsiai kitokie, nesuprasi.
Pabandžiau 13 ir 19 cm dydžio SG Soft 4Play. Jau vien todėl, kad pagal savo formą man primena daugianarius voblerius. Judesiai ne visai panašūs, bet ko norėti, juk silikonas, o ne plastikas ant šarnyrų. Bet dirba plastiškiau nei vobleris, nei kai kurie patikrinti „šaminiai“ riperiai ir įtikino, kad bus geras masalas. Sakau „bus“, nes kol kas dar šamas prie mano akių šitų guminukų neragavo. Per mažai jais ir gaudžiau, tiesą pasakius. Tačiau lydeką 3,5 kg tuos guminukus ilgaūsiams besiūlydamas išsitraukiau. Būna, kad griebia ne joms skirtus masalus aštriadantės, retai, bet pasitaiko ir solidūs sterkai. Šitie dažniau rudenį, o lydekos ir yra lydekos – bet kada.
Užteks gal, o tai pradėsiu įsibėgėjęs visus savo masalus vardyti, kuriais pagavau ir kuriais žadu šamą pagauti – visą dieną skaitysit...
Romualdas Žilinskas
