Interpretacijos apie spiningą. Jautrumas

Nusprendi truks plyš nusipirkti dar vieną kotą. Tačiau tuo pat metu puikiai supranti, kad ir jo neužteks – reikėtų dar bent poros spiningų spiningų, o dar geriau... Imi skaičiuoti: šitas skirtas džigavimui, anas – gaudyti salačius Nemune, kitas – bus tinkamas upėtakiauti, vienas praverstų žvejoti lengvais vobleriais šapalus upėse, be to labai reikėtų...

Taip nejučia tavo žūklės įrankių arsenalas praturtinamas kokiu dešimčia spiningų, iš kurių porą panaudoji labai dažnai, o kitus – kartą ar du per sezoną. Bet už tai dabar esi pilnateisis spiningautojų luomo narys ir nesigėdydamas gali draugų paklausti: „Kokių žuvų ir kokiais masalais važiuosime žvejoti, nes man juk reikia pasiimti ir atitinkamą meškerykotį?“.

Žinoma, rašau šitaip su lengva ironija ir tuo pat metu šaipausi pats iš savęs, nes irgi turiu visą šūsnį spiningavimui skirtų kotų. Tačiau tame yra ir nemažai tiesos – universalaus įrankio šiuolaikiniame spiningavime nerasime, nes tokių paprasčiausiai nebūna. Jei esi prisiekęs bei visapusiškas žvejys, visą savo laisvalaikį skiri mėgstamam užsiėmimui, garantuoju, kad turi ne vieną ir ne du spiningus. Ir, be abejonės, puikiai supranti, kuris iš jų kokiai žūklei reikalingas, kokios yra tų kotų pritaikymo galimybės, stipriosios ar silpnosios pusės. Žodžiu, išsirinkti tinkamą įrankį tau tikrai nekils sunkumų.

Paprastai su didžiausiomis problemomis susiduria tie, kurie perka pirmąjį savo spiningą. Tad ir šis straipsnių ciklas daugiau skirtas tiems žvejams, kurie galbūt tik vakar tvirtai apsisprendė pažinti žuvų gaudymo dirbtiniais masalais paslaptis. Neišsiplėsiu iki enciklopedijos apimties, o bandysiu atsakyti į labiausiai rūpimą klausimą: „Į ką apskritai derėtų atsižvelgti renkantis šį įrankį ir kokios pagrindinės charakteristikos nulemia įvairias jo savybes.“ Kita vertus, straipsniuose veikiausiai nerasite tiesaus atsakymo, kokias žuvų rūšis ir kokiomis sąlygomis derėtų gaudyti vienu ar kitu spiningu, nes tai daugiau bendro pobūdžio rašiniai.

Spiningo jautrumas

Galbūt pasirodysiu ne visai nuoseklus, tačiau savo pasakojimą norėčiau pradėti būtent nuo spiningo jautrumo. Faktiškai tai nėra kokia nors tiksliai apibūdinanti meškerykotį charakteristika, tiesiog tai tam tikra jo savybė, kuri lemia, kaip greitai meškeriotojas sureaguoja į žuvies kibimą. Grįžtant į praeitį reikėtų pažymėti, jog anuometiniai bambukiniai ar metaliniai kotai šiuo atžvilgiu buvo visai niekam tikę. Netgi dabar mūsų praktiškai pamiršti stiklo pluošto spiningai, palyginus su jais, atrodė daug jautresni, bet ir šie įrankiai ne visai atitiko žvejų reikalavimus. Pastarųjų meškerykočiu pagrindinis minusas buvo tas, jog tokie spiningai dažniausiai kimbančią žuvį rodydavo savo viršūnėlių linkčiojimais, tačiau žvejys ranka tai mažai jusdavo. Paprasčiausiai – stiklo pluošto kotai yra pernelyg „minkšti“, nes šitokias savybes lėmė medžiagos iš kurios jie pagaminti molekulinė sandara.

Kiek standesni yra vadinamieji „kompozitiniai“ spiningai, kur anglies pluoštas derinamas su stiklo pluoštu arba jame yra dar ir kitų įvairių priemaišų, kurių kiekis pernelyg didelis, kad galima būtų sakyti, jog tas spiningas pagamintas iš anglies pluošto. Beje pats anglies pluoštas irgi meškerykočiuose nebūna „grynas“. Nebandysiu pasirodyti daug gudresnis nei esu ir nelįsiu į klaidų fizikos bei chemijos pasaulį. O ir nemanau, kad tai žvejams yra įdomu.

Spiningo jautrumas suteikia žvejui labai svarbią informaciją – meškeriotojas mato arba jaučia ranka, kaip dirba traukiamas masalas, koks yra to vilioklio plaukimo vietoje dugno reljefas, jei masalas plaukia padugne, srovės stiprumas ar net jos kryptis, o taip pat sužino kada kimba arba bando kibti žuvis.

Ir čia labai svarbią reikšmę turi vienas aspektas – „mato arba jaučia ranka“. Tarp šių dviejų dalykų yra esminis skirtumas pačioje žmogaus fiziologijoje. Žvejo akys pamatę kibimą visą informaciją perduodą į smegenis ir tik po to šis signalas siunčiamas į jo ranką: „reikia pakirsti!“. Pasirodo toks informacijos pateikimo kelias yra lėtesnis, nei tuo atveju, kada meškeriotojas kibimą pajunta iš karto ranka – tegul regint prarandamos ir kelios dešimtosios sekundės dalys, tačiau to gali pakakti, jog laimikį pakirstume pavėluotai. Aš, suprantama dabar kalbu, apie labiau įgudusius žvejus, nes jų rankos į kibimą reaguoja automatiškai.

Štai čia ir yra pernelyg „minkštų“ spiningų minusas. Tiesa, ne vienintelis. Dar keletą akimirksnių sugaištame, kol lankstus kotas valu perduoda pakirtimo jėgą į blizgę ar kitą masalą. Žodžiu, tokie spiningai neblogi, tačiau jų nėra ko lyginti su dabartiniais kokybiškais anglies pluošto meškerykočiais.

Prieš tęsiant straipsnį apie šiuolaikinius spiningus, reikėtų pažymėti, kad jautrumas yra subjektyvi išraiška. Tarkim, meškerykotis, kuris pritaikytas žvejoti sunkiais masalais stambias žuvis, bet kuriuo atveju bus mažiau jautrus, nei tas, kuris skirtas žvejoti mažyčiais viliokliais nedidelius ešeriukus. Tą patį galiu pasakyti ir apie kotų ilgius. Juk visiems aišku, kad ranka kibimą greičiau pajusime trumpu, negu ilgu spiningu. Tad lyginant, kuris iš vienodo ilgio ir vienodo užmetimo svorio spiningų yra jautresnis, tenka atsižvelgti į visai kitus faktorius.

Visgi vienas pagrindinių arba pats pagrindinis veiksnys, kuris lemia tokių pačių charakteristikų spiningų jautrumą yra anglies pluošto, iš kurio pagamintas jo blankas, kokybė. Iš tiesų žvejui sunku suprasti, kuo skiriasi vienaip ar kitaip pavadintas anglies pluoštas, kurio savybes nusako dažniausiai tik gamintojui suprantamos kelios raidės ir koks nors skaičius šalia jų (pavyzdžiui, IM8). Atvirai pasakius aš ir pats tame nelabai gaudausi, dažniausiai orientuojuosi pagal tai, kad kokybiškesnis bus tas kotas, jei jis yra iš tos pačios firmos ir šalia tokių pat raidžių turi didesnį skaičių. Vadovaujuosi paprasta logika – tai tos pačios rūšies, bet aukštesnio modulio anglis. Minėtą modulį apibūdina Jungo arba Tampros dėsnis, bet tai vėlgi fizika ir, jei kam įdomu, pasiskaitykite vadovėliuose arba internete.

Kita vertus, skirtingi gamintojai dažnai skirtingai vertina anglies modulines charakteristikas, praktiškai jų tikrosios kokybės patikrinti negalime (nebent spiningas sulūžta arba ne), reklaminiai aprašymai taip pat tikrosios informacijos neatskleidžia, tad, kaip minėjau, galime tarpusavyje lyginti tik tos pačios firmos meškerykočius.

Tikriausiai pastebėjote, kad to paties vienos firmos modelio skirtingo ilgio spiningai būna ir skirtingų kainų – ilgesni bus brangesni, nes kokybiškas anglies pluoštas iš tiesų yra brangus. Dabar tokių atvejų praktiškai nebūna, bet tik pradėjus daugumą meškerykočių gaminti Azijos šalyse, kai kurios firmos bandė prisidengti skambiais aukšto modulio anglies pavadinimais ir į rinką išmetė visą eilę pigių iš kokybiškos medžiagos pagamintų spiningų. Faktas, jog buvo sutaupyta anglies pluošto kiekio sąskaita – blankų sienelės padarytos pernelyg plonos. Tokie spiningai iš pirmo žvilgsnio ir netgi parduotuvėje pamojavus juos rankose atitiko tokiam pluoštui būdingas savybes, bet praktikoje tuojau pat išaiškėjo esminis jų trūkumas – kotai greitai lūždavo.

Trumpam dar kartą norėčiau sugrįžti prie anglies pluošto. Aukšto modulio grafitas yra mažai tamprus, sakyčiau, netgi labai kietas. Tai, beje, ir sąlygoja įrankio, iš kuris iš jo pagamintas, jautrumą. Tuo pačiu toks grafitas yra ir lengvas. Faktiškai, spiningai iš aukšto modulio anglies pluošto turėtų būti trapūs. Tačiau nereikia galvoti, jog meškerykotis gaminamas iš gryno grafito – paprastai į šią medžiagą dedama įvairių pluošto tamprumą bei tvirtumą didinančių cheminių priemaišų. Tai taip vadinamasis kompaundas (compaund angliškai reiškia mišinį, junginį), kuris gali būti labai įvairus ir kiekviena rimta firma šių mišinių sudėtį, jų santykį su anglimi laiko paslaptyje. Tokios priemaišos irgi turi įtakos spiningo kainai, nes šios medžiagos nepigios, jei tik yra kokybiškos. Kita vertus, dėl jų kartais žymiai padidėja spiningo svoris, bet beveik neprarandamas jo jautrumas, o įrankis žvejojant tampa praktiškai nesulaužomu.

Nors geros kokybės anglies pluoštas ir yra palyginti lengvas (nors nebūtinai), tačiau perkant pieštuko svorio kotą visada yra rizika, jog jis gali būti netvirtas. Žinomos firmos savo gaminius apdraudžia pasiūlydamos pirkėjui garantinius talonus, tad tokiais spiningais tikrai galima pasitikėti. Na, o šiaip jau, lengvi kotai yra jautresni nei sunkūs – tai aišku net nepatyrusiems žvejams.

Dar vienas dalykas turintis įtakos spiningo jautrumui, yra jo rankena. Ritės prie meškerykočių dažniausiai tvirtinamos šiais būdais: prisukamais metaliniais žiedais, prisukamomis rankenų dalimis, gali būti tarpinis variantas – žiedas sukamas link rankenoje esančios ertmės ritės kojelei, ir minkštais užmaunamais žiedais. Paskutinis būdas gal ir geras tuo, jog žvejys gali pasislinkti ant rankenos ritę taip, kaip jam yra patogiau, tačiau tokio tipo tvirtinimų dabar jau nebematau. Galbūt todėl, kad tarp ritės kojelės pagrindo ir blanko tokiu atveju visada bus kamštinė rankena, kuri tikrai neprideda meškerykočiui jautrumo. Geriausiai kuomet ritė liečia spiningo blanką betarpiškai, nes toje vietoje žvejys laiko sugniaužęs spiningo kotą. Džigavimui skirti spiningai (jie būna optimaliai jautrūs) neretai turi specialius rankenos pakietinimus iš grafito ar kitos kietos medžiagos, kuri glaudžiai liečia patį blanką. Tiesa, esant šaltam orui tokie spiningai nėra labai patogūs nes šąla rankos.

Kažkada vyravo nuomonė: jei tavo spiningas ne su kamštine rankena – jis yra prastos „kilmės“. EVA medžiaga žinoma jau seniai, ji pigesnė nei kamštinė, bet tuo laiku šią medžiagą naudodavo tik norėdami sumažinti gamybos kaštus. Vėliau susiprotėjo, kad EVA lengvesnė nei kamštis, o juk lengvesnis spiningas bus jautresnis.

Dar vėliau paplito spiningai su taip vadinamomis „dvigubomis“ rankenomis, kur EVA arba kamštis dedami tik rankenos gale ir ties blanko bei rankenos sudūrimu. Ir čia ne vien naujo dizaino išmonė, tokie spiningai yra jautresni nei klasikiniai.

Džigavimui skirti kotai neretai turi specialius rankenos pakietinimus iš grafito ar kitos kietos medžiagos, kuri glaudžiai liečia patį blanką, net ir visa rankena gali būti kieta tarsi pats blankas. Deja, esant šaltam orui tokie spiningai nėra labai patogūs nes šąla rankos. Vėlgi, nenorėčiau labai toli „bristi į laukus“ šia konkrečia tema, nes iš tiesų galiu paklysti, kaip ir kalbėdamas apie ričių laikiklius, šiuo atveju derėtų nagrinėti kiekvieną spiningo modelį atskirai ir gilintis į jo konstrukciją.

Spiningo jautrumą lemia ir toks faktorius, kaip žiedelių kiekis, jų išdėstymas, netgi žiedelių kojelių ilgis, pačių žiedelių diametras, iš ko jie pagaminti ir kaip. Nereikia būti itin įžvalgiam, kad suprastum, jog labai platūs ir (ar) ant labai ilgų kojelių žiedeliai tikrai nepridės spiningui jautrumo. Taip pat yra logiška, kad mažesnis ir didesnis kiekis žiedelių ant tokio paties ilgio spiningo lems tai, kad antrasis bus jautresnis, nes valas labiau priglus prie blanko.

Kaip ir minėjau, teoriškai, patys jautriausi meškerykočiai būtų tie, kuriuose yra daugiausiai žiedelių, nes tuomet gija turi didžiausią kontaktą su pačiu blanku. Tačiau pernelyg apkrautas žiedeliais spiningas tampa sunkus ir taip sumažėja jo jautrumas. Tad reikalingas kažkoks aukso vidurys. Teoriškai geriausias žiedelių skaičius atsižvelgiant į spiningo ilgį būtų šis: 2,1 m – 5 žiedeliai, 2,4 m – 6 žiedeliai, 2,7 m – 7 žiedeliai, 3,0 m – 8 žiedeliai ir t. t., kas trisdešimt cm pridedant po vieną žiedelį. Tačiau tai tėra tik teorija ir praktikoje tokio santykio ne visada buvo laikomasi, o pastaruoju metu jis beveik visuomet ignoruojamas – žiedelių būna daugiau.

Kaip žiedeliai yra išdėstomi ant blanko, sprendžia pats gamintojas. Čia yra išdirbtos tam tikros jų „rikiavimo“ sistemos, kurios būdingos skirtingo tipo modeliams, nes atsižvelgiama į koto panaudojimą ir jo charakteristikas. Vienoks žiedelių išdėstymas gali ženkliai pagerinti masalo užmetimą, tačiau sumažins meškerykočio jautrumą arba atvirkščiai. Beje, ne vien išdėstymas, tačiau ir žiedelių skaičius turės įtakos užmetimui, nes daug žiedelių – didesnė trintis valui, ir nusviesti toli masalą bus sunkiau. Kaip ir anksčiau minėtu atveju ieškoma tarpinio varianto, kuris leistų ir toli užmesti, ir gerai jausti masalą.

Žiedelių dydis, jų kojelių ilgis irgi gali spiningui turėti papildomą svorį. Regis, tai smulkmenos, tačiau mažo užmetimo svorio trumpam kotui net ir vienas kitas gramas sumažins jautrumą. Šioje srityje daugiausiai nuveikė firma FUJI, kurios žiedelius ant savo spiningų tvirtina daugelis žymių firmų gamintojų. Deja, minėtos bendrovės vardu kartais piktnaudžiaujama, nes iš tiesų tokie žiedeliai yra nepigūs. Tiesa, ši firma taip pat gamina įvairius žiedelius, tad jų kaina irgi gali skirtis. Kartais ir ant pigių spiningų būna pritvirtinti pakankamai kokybiški bei lengvi žiedeliai be šio ženklo, todėl taupant pinigus užsiciklinti vien FUJI nederėtų, nes už tokią pačią kainą geriau nusipirkti įrankį su nepadirbtais, tačiau visai pakenčiamais mažiau žinomų bendrovių žiedeliais.

Gana svarbus dalykas yra ritės ir koto balansas. Juk labai sunki ir didelė ritė ant trumpo ir nedidelio užmetimo bei lengvo spiningo neleis tinkamai jausti nei masalo darbo, nei žuvies kibimo. Pernelyg maža – mažesnė blogybė, apie užmetimo galimybes nekalbėsiu, bet ir tokia išbalansuos ilgą ir didesnio svorio kotą. Tad perkant kažkurioje žūklės prekių parduotuvėje spiningą geriausiai ten pat pirkti ir ritę, ją užsidėti ir žiūrėti ar atitiko „kirvis kotą“. Kalbu labai rimtai. Beje, tas faktas, kad „prilipo“ spiningas prie rankos žvejui ar ne – irgi ne iš fantastikos srities.

Be abejonės yra ir kitokių veiksnių, kurie didina arba mažina spiningo jautrumą. Tačiau jie jau tiesiogiai nebesusiję su pačiu meškerykočiu. Visų pirma, tai – valas. Tampri monofilamentinė gija, ypač toli užmetus masalą, „gesina“ spiningo jautrumą. Pintas valas yra praktiškai beveik netamprus, todėl su tokiu daug geriau jausime net ir menkiausius žuvies prisilietimus prie vilioklio. Įtakos valo, o tuo pačių ir įrankio jautrumui, turi vėjo stiprumas ir kryptis, bangų mūša, srovės stiprumas ir panašiai.

Romualdas Žilinskas