Džigavimas su lengvais galvakabliais
Mūsų vandenyse spiningautojai dažniausiai žvejoja su guminukais maudami juos ant vidutinių arba sunkesnių galvakablių, turiu omenyje svorį maždaug nuo 12 g. Ir tokio galvučių masės pasirinkimo beveik neįtakoja metų laikas – tiesiog mes taip įpratę džigauti. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo masalo dydžio, nes užmovus Big Bait serijos riperį ar tvisterį ant tokios galvutės kabliuko, jos masė minėtam viliokliui iš tiesų bus nedidelė. Tačiau dabar kalbėsiu apie standartinius mūsų ežerams, tvenkiniams ar upėms 5–9 cm dydžio guminukus.
Negalima teigti, jog vidutinio svorio arba labai sunki galvutė yra blogai, paprasčiausiai kartais bet kokie plėšrūnai nori plastiškesnio masalo žaidimo ir (arba) atakuoja tik ilgai vandens storymėje esančius guminukus. Ir taip nutinka netgi labai dideliuose gyliuose. Regis, kam plaukti tai plėšrūnei į vidury ežero esančią duobę ir po to medžioti žuvis kažkur virš dugno. Bet yra taip, kaip yra, tai jau būtų kito straipsnio tema, nežadu visko analizuoti viename rašinyje.
Tiesa, galbūt ne visi spiningavimo būdai, kuriuos žadu suminėti šiame straipsnyje, tinka, tarkim, sterkams, kurie dažniausiai medžioja visai palei pat dugną, nors kitąsyk net jie susigundo pakilti į aukštesnius vandens sluoksnius, jei tikisi lengvesnio grobio. Dažniau smulkūs sterkiukai elgiasi nebūdingai suaugusiems. Tačiau ešeriai, lydekos ir kiti plėšrūnai medžioja visame vandens tūryje. Ir devyniais atvejais iš dešimties taip elgiasi būtent vasarą.
Trumpai apie patį džigavimą
Kažkodėl džigavimas dažnai suprantamas tik kaip silikoninio masalo daužymas, tiesiogine ta žodžio prasme, į dugną. Iš tiesų taip nėra, nes galima guminuką šiuo principu animuoti ir viduriniuose vandens sluoksniuose arba arčiau vandens paviršiaus sulaukiant visai neprastų rezultatų. Tačiau tokiu atveju yra vienas esminis „bet“ – silikoninis vilioklis turi būti pamautas ant lengvo galvakablio arba ofsetinės galvutės.
Nors ir vėl – termino „džigavimas“ tikslus apibrėžimas man iki šios dienos lieka neaiškus, nes jis vartojamas praktiškai visada, jei tik silikoninis masalas yra su galvakabliu arba ofsetine galvute ir traukiamas ne tolygiai, o bandant įvairiai jį animuoti. Taip pat sakoma, kad „džigavimo technika“ pritaikoma, tarkim, vartiklei, pjautinei blizgei (aš irgi taip išsireiškiu). Jei skaitytume angliškai rašytą žvejybinę literatūrą, pamatytume, kad ten prigalvota pačių įvairiausių terminų, kurie apibrėžia tam tikrus guminukų judesius, o dar tiksliau – tų judesių suteikimo principą, nepaisant to, jie yra su galvakabliais ar užmauti ant kabliukų be jokio papildomo svorio.
Nesileisiu į tų terminologijų „džiungles“, kadangi laikausi nuostatos „kaip pavadinsi – taip nepagadinsi“, daug svarbiau yra teisingai žaisti masalu, o ne teisingai vardyti jo animavimo būdą. Tai yra tik mano nuomonė, straipsnio tema visai ne ta, tad grįžtu prie jos.
Kalbant apie džigavimą reikėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad guminukas su ofsetine galvute žais kitaip, nei užnertas ant galvakablio kabliuko, jau vien todėl, kad turės laisvesnį judėjimą į šonus. Ir tai gali būti esminė kibimo arba nekibos priežastis net ir naudojant tą patį vilioklio traukimo stilių.
Spiningaujant silikoniniais masalais su lengvais galvakabliais yra daug būdų, kaip galima traukti guminuką. Tačiau ne visi jie tinka pas mus populiariems riperiams bei tvisteriams, taip pat kai kurie jų tėra kokio nors vieno vedimo būdo modifikacija pridedant kažkokį papildomą neesminį judesio elementą. Kartais tai duoda naudos, bet pernelyg smulkiai viską aprašinėti nematau prasmės.
Geriau įsisavinti 2–3 būdų paprastesnį animavimą, o vėliau leisti pasireikšti savo fantazijai derinant šių būdų atskirus judesius arba sugalvojant kažką naują. Kombinuodami žemiau aprašytus traukimo principus jūs galite susikurti savo stilių, kuris galbūt pasirodys dar sėkmingesnis.
Norėčiau pabrėžti vieną svarbų dalyką – judesiai spiningu, ritės sukimas (apsukos) daromi nuosekliai ir ritmingai. Gal kam nors pasirodys keista, nes juk plėšrūnių aukos neplaukioja kaip kokie robotai tik taip, o ne kitaip, t. y. kartodamos tuos pačius judesius, tačiau realybėje būtent tas minėtas ritmiškumas duoda geriausius rezultatus. Ne visada, to negalėčiau tvirtinti, jei kalbėčiau apie žūklę vobleriais, blizgėmis, nors spiningaudamas pastaraisiais masalais irgi geriausių rezultatų pasiekiu būtent pastoviu ir vienodu vilioklio animavimu, tačiau žūklaujant guminukais – tai ypač svarbu.
Trys nepanašūs guminuko traukimo būdai
Vienas paprastesnių, sakyčiau – „abėcėlinių“ būdų yra guminuko traukimas priedugnio sluoksniuose leidžiant jam pasiekti dugną, kas ir yra natūralu įprastiniam džigavimui. Šitaip paprastai žuvis vilioju spiningaudamas sunkesniais iš paminėtų galvakablių (7–12 g), nors toks svoris tikrai nėra būtinas – galima bandyti ir lengvesniais arba sunkesniais, ofsetinėmis galvutėmis.
Užmetęs masalą leidžiu jam nugrimzti iki dugno, įtempiu valą tuo pat metu nuleisdamas spiningo viršūnę iki 20° kampu vandens paviršiui. Neskubėdamas imu kelti guminuką nuo dugno, meškerykotį rankos riešu pastatydamas į padėtį, kada jo viršūnė atsiduria ties maždaug 75° kampu kranto linijai.
Nedarydamas pauzės vėl lėtai leidžiu masalui skęsti žemyn iki mano ranka atsiduria ties buvusia 20° riba. Kelios akimirkos, kol neskubėdamas suvynioju laisvą valą iki jis įsitempia, ir tada vėl lėtai keliu meškerykočio viršūnę aukštyn.
Pakertu tuoj pat, kai tik pajuntu papildomą svorį, truktelėjimą arba staiga palengvėjusį masalą. Spiningaujant šiuo būdu neretai kibimai būna silpni, tad kartais tenka orientuotis pagal virptelėjusią meškerykočio viršūnėlę, valo padėtį.
Beje, būtent dabar labai praverčia kieti ir jautrūs spiningai, pageidautina ir ne itin ilgi, kokybiška pinta gija, nes kontaktas su masalu taip animuojant kitąsyk būna, deja, vidutiniškas. Tam yra įvairių priežasčių, pavyzdžiui, jei žuvauji upėje, visų pirma – tėkmės stiprumas ir kryptis, o apskritai – vėjas, gelmė, minkštas dugnas...
Kitas būdas yra kiek sudėtingesnis, tačiau tinka žvejojant bet kokiame vandens sluoksnyje, kadangi nėra būtina, jog masalas pasiektų dugno gruntą. Pradedantiesiems spiningautojams rekomenduočiau pabandyti žvejoti būtent taip, kol automatiškai išmoksite daryti atitinkamus judesius.
Guminukas užmetamas ir, vos jam pradėjus skęsti, kaskart sudrebiname meškerykočio viršūnėlę iki masalas pasiekia dugną. Virpinimo dažnis yra maždaug vienas kartas per 1–2 s. Kada guminukas atsiduria dugne, jį tuo pat dažniu suvirpiname dar 3–5 kartus ir darome 3–5 s pauzę.
Po to lėtai keldami meškerykotį aukštyn patraukiame jį porą metrų dugnu ir staigiai kelis sykius (tai priklauso nuo to, į kokį aukštį norime pakelti masalą) pasukame ritės rankenėlę. Pakilusiam aukštyn masalui vėl leidžiame kristi žemyn pastoviai vis suvirpindami įtemtą valą. Ir vėl kartojame iš naujo: padrebinimas dugne, pauzė, masalo traukimas dugnu ir staigus jo pakėlimas aukštyn...
Kaip jau minėjau, taip pat galima spiningauti neliečiant dugno, bet tuomet, suprantama, negalėsime daryti pauzės, o guminuką kelis metrus patrauksime viduryje vandens tiesia linija. Šitokiems manevrams atlikti naudoju pačius lengviausius galvakablius, kurių svoris neviršija 5 g.
Beje, tie mano minėti padrebinimai, suvirpinimai irgi gali nuskambėti kažkaip keistai. Taip sakau apie rankos riešo ritmingą pajudinimą, o ne spiningo trūkčiojimus, kaip tai daroma tvičinguojant voblerius.
Trečiasis būdas, kurį norėčiau pasiūlyti yra nesudėtingas techniškai ir gali būti pritaikomas spiningaujant irgi įvairiuose vandens sluoksniuose, bet ne traukiant guminuką dugnu. Tiesa, jį galima panaudoti tuomet, kada pakeliame masalą nuo grunto ir traukiame jį vandens storymėje. Pagal savo specifiką, šis būdas labai primena gaudymą beliežuviais vobleriais, nes masalas juda vingiuota trajektorija.
Tai padarome vienodu greičiu vyniodami valą ir rankos riešu vienodais laiko tarpais, tarkim, kas 5 s, keisdami meškerykočio viršūnėlės padėtį iš dešinės į kairę arba atvirkščiai. Traukimo metu ranka turi būti nuleista apie 30° kampu vandens paviršiui, nes taip lengviau manevruoti spiningu.
Priklausomai nuo traukimo greičio ir valo storio gali būti naudojami bet kokio svorio galvakabliai. Šis būdas labai neblogai pasiteisina žvejojant srovėje.
Ir paskutinė pastaba, kuri liečia faktiškai bet kokius guminuko traukimo būdus, atvejus. Kiek ilgai ir ar apskritai silikoninis masalas laikysis neliesdamas dugno priklauso nuo daugelio veiksnių, todėl tiksliai nurodyti sekundėmis ar ričių apsukų skaičiumi to neįmanoma.
Juk daug ką lemia tikslus galvakablio svoris, kokio plūdrumo masalas ant jo kabliuko užkabintas, koks valo storis, plūdri ta gija ar greitai skęstanti, yra vandens telkinyje tėkmė ar ne, jei yra – kokio ji stiprumo, kokiame gylyje gaudysime ir pan. Net vėjas koreguos masalo vedimo veiksmus. Visus tuos dalykus tiesiog reikia įvertinti praktiškai pradėjus spiningauti.
Romualdas Žilinskas
