Džigavimas iš valties

Gilesniuose, platesniuose, laisvesniuose nuo povandeninės ir antvandeninės augalijos plotuose galima naudoti įvairesnę džigavimo techniką, nes žvejojant nuo kranto kartais esi įspraustas į specifinius konkrečių žūklaviečių „rėmus“.

Nors aš pats labiau mėgstu velkiauti nei vilioti plėšrūnes guminukais iš stovinčios valties, bet kitąsyk būtent tik taip įmanoma pagauti žuvis. Yra buvę ne kartą, kad velkiauji, tačiau nekimba, praplauki pro tuos žvejus, kurie spiningauja iš valties ir matai, kad jų laimikis visai neprastas. Bet pasitaiko ir priešingas variantas. Neanalizuosiu, kodėl būtent taip nutinka, galbūt bandysiu tai parašyti kitą kartą, dabar noriu plačiau aptarti taktinius bei šiek tiek ir techninius džigavimo variantus žuvaujant iš valties. Nors išsyk pasakysiu, kad toks spiningavimas tekančiame ir stovinčiame vandenyje skiriasi lygiai taip pat, kaip ir džigavimas upėse ir ežeruose.

Masalo mėtymas iki „pažaliavimo“

Gaudymas guminukais arba ir kitais dirbtiniais masalais „šukuojant“ visą dieną ar pusdienį vieną žūklės vietą labiau būdingas spiningaujantiems nuo kranto. Valtyje žvejys yra mobilesnis, jis turi daugiau galimybių rasti tinkamų žūklaviečių, juolab echolotas padeda meškeriotojui orientuotis ieškant žuvų.

Bet tai dar nereiškia, kad palaukimo taktika yra neteisinga. Suradus pagal echolotą perspektyvią plėšrūnėms vietą, kuri gali būti, pavyzdžiui, staigūs dugno reljefo pokyčiai, povandeniniai šiekštynai ir pan., galima išmesti inkarą ir čia bandyti gaudyti visą žūklės laiką. Tokia taktika dažniausiai taikoma žinomoms žūklavietėms, nes spiningautojas čia gaudė ne kartą ir ne kartą sėkmingai. Nesvarbu, kad tądien sutikti praplaukiantys kolegos guodėsi, jog žuvys neaktyvios. Jūs žinote ar numanote, arba bent jau tikitės, kad vietą išsirinkote teisingą ir tik laiko klausimas, kada plėšrūnai atkus ir išplauks medžioti.

Tokiu atveju galima neskubėti, nes laikas jūsų sąjungininkas, svarbu susikaupti ir apsiginkluoti kantrybe. Ši spiningavimo taktika suteikia galimybę eksperimentuoti su masalais, reikia bandyti kaitalioti vilioklių traukimo ritmą, pakėlimo aukštį, žodžiu, stengtis įvairiai jais žaisti. Todėl tiksliai pasakyti, kaip reikėtų traukti guminuką arba bent jau kokiu stiliumi – plastiškiau, agresyviau, visai dugne ar vos aukščiau, yra beprasmiška.

Palaukimo taktika gali būti vienodai efektyvi bet kokio tipo vandens telkiniuose ir visiškai nesvarbu, ar tai bus Nemuno vagos kraštas ar kokio nors ežero povandeniniai kalneliai. Man ne kartą yra tekę šitaip žvejoti. Atvirai kalbant, tokia žūklė yra pati nuobodžiausia, tačiau kitąsyk atsiperka su kaupu, būna, jog mėtydamas masalą per 6–8 val. nesulauki nė kibimo, tačiau per keliasdešimt minučių sužvejoji visą dienos normą.

Žinoma, vienoje vietoje užsiinkaravus galima tikėtis pagauti daug galima nebent ešerių arba sterkų, nes jie laikosi būriais, juolab tų žuvų pulkai vis juda. Taip pat įmanomas ir toks variantas – šiuo metu galbūt ešeriai arba sterkai čia net ir neatplaukę, bet kažkuriuo metu būtinai pasirodys.

Lydekos labiau linkusios į vienatvę, nors vėlų rudenį net ir stambios šios rūšies plėšrūnės gali kur nors duobėje tūnoti po kelias. O aštriadančių konservatyvumas ir prieraišumas prie tam tikrų vietų dabar gali būti savotiškas pliusas – žuvis ten tikrai yra, nors galbūt soti arba pernelyg vangi.

Kartais, bet tai labiausiai būdinga vidurvasariui arba vėlyvam rudeniui, plėšrūnės sukyla maitintis tik trumpam, jų medžioklė trunka iki pusės valandos laiko, tačiau žuvų aktyvumo pliūpsnis itin pastebimas – vos ne kas trečiu metimu ką nors pakerti ir laimikio varginimas atima daugiau laiko nei jo viliojimas. O dabar įsivaizduokite, jei tuo metu jūs buvote kažkur pakeliui į kitą žūklavietę...

Aktyviai ir neretai efektyviai

Yra žvejų su kuriais aš psichologiškai negaliu meškerioti iš vienos valties. Vos nuleidi inkarą, tuoj: „Plaukiam į kitą vietą, čia žuvies nėra...“ Kitoje vietoje po penkiolikos minučių kartojasi tas pats. Ir tada grįžti iš žūklės tuščias, o ją pavadini „nuolatiniu inkaro kilnojimu“.

Toks tų žmonių tipas – jie negali išsėdėti vienoje vietoje daugiau nei pusvalandį. Tačiau protingai taktiškai elgiantis, plaukiojimas nuo vieno kibaus taško iki kito, gali būti net labai perspektyvus. Esmė tame, jog neretai žuvys maitinasi tik tam tikrose vietose ar tam tikrame gylyje ir jų tuomet reikia ieškoti.

Gaudydamas upėje pastebėjau tą faktą, kad net kelių metrų valties pastatymas nuo „teisingos“ vietos gali baigtis visišku fiasko, jei bandoma žvejoti taip, kaip aprašiau pirmuoju atveju. Kita vertus, toje pat upėje žuvys gali koncentruotis arčiau kažkurio vieno kranto, o kitame bus visiškai tuščia. Dažnai tai lemia vėjo kryptis ir apšvietimas. Tarkim, ryte žvynuotosios koncentruojasi dešiniajame upės krante, o vakare kairiajame arba priešingai. Kiek rodo praktika, vasarą jos mieliau renkasi tą upės pusę, į kurią nuo kranto tuo metu arba ilgiau per visą šviesųjį paros laiką krenta šešėlis. Atvėsus vandeniui bus priešingai – taikiosios žuvys maitinsis labiau įšildytame, saulės apšviestame vandenyje, o paskui jas atplauks ir plėšrūnės.

Panašiai yra ir stovinčio vandens telkiniuose. Geras pavyzdys tam yra Kauno marios. Būna, jog sterkai kimba ant viršutinio šlaito krašto ties vaga, kur gylis apie 9–10 m, bet kitąsyk jų ieškoma arčiau vagos, t. y. maždaug 12–15 m gylyje. Bet šlaitas šlaitui nelygus juolab ir sterkai tą dieną nelabai aktyvūs, todėl sėkminga žūklė tik tuomet, kai suki ratą po rato mariose ir, pažvejojęs ne ilgiau nei pusvalandį vienoje vietoje, nuplauki į kitą žūklavietę. Galima grįžti į jau „apgaudytą“ net ir tądien neperspektyvų plotą dar ir dar sykį, nes galimas dalykas, kad sterkai, pakitus apšvietimui arba vėjo krypčiai, stiprumui, slėgiui, staiga atsiras ten, kur prieš keletą valandų jų nebuvo.

Visgi, sterkai mažiau manevruoja nei ešeriai, jie dažniausiai bent jau pusdienį, t. y. nuo ryto iki pietų ar nuo pietų iki sutemų laikosi tam tikros gelmės. Tačiau tai nereiškia, kad rytoj juos vėl čia rasi, nors, regis, oras net nekito – identiškas vakarykščiam. Paprastai ši taktika leidžia bent jau ne tuščiomis grįžti namo tuomet, kai žuvys neaktyvios.

Tačiau kada randi vietą, kur kimba sterkai, jei sulauki tu ar tavo kolega nors vieno grybštelėjimo, verta toje žūklavietėje užtrukti ilgiau. Pagavus vieną žuvį ir nesulaukus ilgesnį laiką sekančios ar pajutus, kad kažkas kėsinosi į masalą, tačiau jo neprarijo, reikėtų bandyti keisti guminuką arba galvakablį. Pastarąjį dažniausiai mainome į vos lengvesnį, nors ne visada.

Tačiau tai, ką aprašiau, irgi labiau būdinga žinomam vandens telkiniui arba ten, kur geras bičiulis tau davė keletą pakankamai tikslių GPS nuorodų. O jei dideliame ežere arba tvenkinyje spiningauji pirmąsyk ir neturi „žalio“ supratimo, kur laikosi tenykštės žuvys?

Vienas ir būdų, kurį labai dažnai naudoja mūsų žvejai ir kuris man, tiesą sakant, nelabai patinka yra kolegų sekimas. Jei kurioje nors telkinio vietoje mato, kad kiti meškeriotojai savo valtis ilgesnį laiką užinkaruoja viename plote, ten yra net kelios valtys – faktas, kad tose vietose jos stovi ne šiaip sau. Čia panašu į poledinę žūklę, kuomet tu įsijautęs trauki ešerius, pakeli galva ir už metro pamatai kilojantį ranką kitą meškeriotoją – jis nepasidrovėjo netgi gaudyti iš tavo atsarginės eketės.

Geras echolotas tokiomis sąlygomis itin pravartus. Juo matai visus įmanomus dugno nelygumus ir gali orientuotis pagal reljefą, daugiau ar mažiau – ir pagal gylius. Bet tai tuomet, jei telkinio dugnas „nesusiraukšlėjęs“ kaip seno ąžuolo žievė. Bet ir vėl gelbės echolotas, kuris fiksuos žuvų sankaupas. Nesvarbu kokios rūšies tos žuvys, bet plėšrūnės vis tiek bus netoliese. O galbūt jums pasisekė ir pataikėte tiesiai į sterkų arba stambių ešerių būrį. Verta stabtelėti ir bandyti laimę.

Dar vienas patarimas. Jūs, suprantama, ruošiatės spiningauti iš valties. Bet paimkite ir spiningą tinkamą velkei. Čia tam atvejui, kai plauksite iš vienos žūklavietės į kitą arba blaškysitės nežinomame vandens telkinyje. Net ir geras echolotas kitąsyk nerodo visų žuvų, juolab prigludusių prie dugno ir išsibarsčiusių plėšrūnių. Tempdami paskui voblerį arba tą patį guminuką galbūt sugundysite kokį sterką arba lydeką. Jei nesate velkiavimo fanas – neįdomu. Bet nuorodą, kad čia gali būti arba yra plėšrūnių juk jau turite...

Kaip matote, pateikiau du visiškai priešingus džigavimo taktikos variantus, kuris iš jų jums priimtinesnis spręskite patys. Galima bandyti rinktis „aukso viduriuką“ – čia irgi yra išeitis.

Giliai nebūna?!

Kaip taisyklė spiningautojai su valtimis didelėse upėse (ką ir besakyti, pas mus jų dvi – Nemunas ir Neris, aš dar priskaičiuočiau šiuo atveju ir Nevėžio žemupį) paprastai žvejoja arčiau krantų arba ties vagos šlaitu. Netgi „upių tėvu“ pramintas Nemunas ties Kaunu vagoje siekia 3–4 m gylio, o kur nors ties Smalininkais išgilėja tik iki 5–6 m. Nors šios upės ir nėra labai sraunios, netgi, sakyčiau, vidutinės tėkmės, bet žuvys čia įprastai pasitraukia į pakraščius, kadangi tokiose vietose daugiau maisto ir tėkmė menkesnė.

Traukiasi karpinės, atplaukia ir plėšrūnės. Logika, kaip matote, paprasta, žvejai tai žino, tad ir bando vilioti paskui aukas atsekusias lydekas, sterkus, salačius ir kitas grobuones. Bet kodėl niekas arba beveik niekas nespiningauja vagos viduryje?

Alsų vidurvasarį, kai vanduo pasiekia 22°C ar didesnę termometro stulpelio atžymą, upės atrodo išmirusios. O kur žuvys? Jos pasitraukė ten, kur vėsiau ir daugiau deguonies, t. y. į upės vidurį.

Panaši situacija būna smarkiai atvėsus vandeniui. Juk prieš atplaukiant ižui priekrantėse „baltų“ žuvų beveik nėra, nes jos rado šiltesnį vandenį. O toks būna, suprantama, ten kur giliau – vagoje. Tačiau dauguma žvejų su savo valtelėmis kažkodėl ir toliau glaudžiasi palei krantus, nors ir ieško kokių nors duobių.

Aišku, negalima teigti, kad žvejai visiškai vengia upės vidurio, nes vaga yra išsidėsčiosi netolygiai – ji kartais būna priartėjusi prie vieno, kartais prie kito kranto, ties upių praplatėjimais beveik išnykusi ar skilusi į kelias gilesnes atšakas ir pan.

Tačiau tose atkarpose, kur upė teka palyginti ramiai ir turi sąlyginai „tikrą“ savo plotį, vaga būna pačiame viduryje ir turi lovio formą. Ant jos šlaitų žvejai puikiausiai spiningauja, bet toliau – nė metro. Be reikalo, kadangi net ir visiškai lygiame upės vagos dugne yra koks nors akmuo, kerplėša ar kalnelis, už kurių tupi stambi lydeka ar beveik „pražilęs“ nuo senatvės sterkas.

Vėlų rudenį ten gali glaustis net šilto bei šalto matęs salatis, kokių vasarą nieku gyvu nesuviliosi. Apie stambų šamą net nekalbu – vagoje jam poilsiauti yra ideali vieta, o tai, kad vėlus ruduo – visiškai ne rodiklis. Dabar, kai šiltėja klimatas, vis daugiau ūsuočių sužvejojama net ir lapkričio mėnesiais. Beje, tokiu metų laiku galima aptikti net šamų sankaupas – duobes, kur guli keli didžiuliai ūsuočiai. Tai vasarą būtų neįmanoma, nes stambūs šamai nepakenčia vienas kito draugijos ir skirstosi savotiškomis „veiklos“ zonomis.

Tad užsiinkaravus tokiose vietose galima tikėtis trofėjinių laimikių. Orientyras kur link mesti guminuką? Jo paprasčiausiai nėra. Pasirenki sunkų galvakablį ir baksnoji dugną. „Prašukavai“ vieną atkarpą užmetimo atstumu ir keliesi aukštyn arba leidiesi žemyn upe. Taip galima nuplaukti kelis kilometrus, nesulaukti nė kibimo, tačiau jei jau griebs kas nors masalą, tai bus ką veikti su tokiu laimikiu. Beje, jei echoloto ekrane pamatėte stambios žuvies siluetą, tai labai geras ženklas ir verta ją bandyti gaudyti, nes ten greičiausiai ne šiaip kokia praplaukianti plėšrūnė, o gilumų valdovė.

Ežeruose, tvenkiniuose atvėsus vandeniui irgi panaši situacija. Visgi, duobė duobei nelygi, į tai dera atkreipti dėmesį. Kartais žuvys susikoncentruoja kokioje nors vienoje duobėje, nors gyliu ir dugno pobūdžiu šalia panašių ar net identiškų yra net keletas.

Menu, kaip baigiantis rudeniui viename ežere daugiau nei pusę dienos „malėmės“ trimis valtimis skersai ir išilgai to gana didelio vandens telkinio ir labai stebėjomės, kad echolotai nefiksuoja jokio žuvų sambūrio, atrodė, kad ežeras visiškai tuščias. O juk lig tol jis garsėjo savo lydekomis. Galiausiai draugai iš kitos valties paskambino mobiliuoju telefonu: „Atplaukit, nepatikėsit...“

Ir tikrai buvo sunku patikėti, nes echoloto spindulys vos galėjo prasimušti pro žuvų sankaupas, kurios buvo išsidėsčiusios įvairiuose vandens sluoksniuose. Kodėl jos pasirinko tik šitą vieną duobę taip ir nesupratau. Beje, tąsyk paspiningavome labai sėkmingai, o visos lydekos buvo ištrauktos iš duobės dugno, tačiau jos pakraščiuose, nors, kaip minėjau, žuvų būriai plaukiojo ir kituose vandens sluoksniuose.

Jei jums taip nutiktų, į žuvų tirštumą tikrai nerekomenduočiau statyti valtį, nebent pageidaujate už šono parsitempti kokį karšį ar kuoją. Bet šalia taikiųjų žuvų būrių tupi lydekos – tai garantuoju.

Pasroviui, pavėjui

Taip spiningauja nemažai mūsų žvejų, nors aš asmeniškai nesu tokio žuvų gaudymo mėgėjas. Turiu omenyje spiningavimą neužsimetus inkaro, t. y. dreifuojant. Ir nesvarbu, kad tą dieną bus visiškas štilius – vis viena valtis pamažu judės.

Kiekviename tvenkinyje yra bent menkiausia srovė, kuri labiausiai jaučiama ties buvusio upelio vaga, taip pat gerokai padidėja smarkiai atidarius užtvankos pralaidas. Upelio vaga ir yra bene geriausia ar bent jau patikimiausia vieta, kur galima rasti plėšrūnių. Jos paprastai glaudžiasi ties tos buvusios vagos šlaitais. Todėl taktika čia paprasta – echoloto pagalba radai grunto giliausią „griovą“, nustatei kur yra dugno pakilimas ir pirmyn...

Beje, ežere irgi valtis nestovės vietoje net ir ramiausiu oru – taip atsitinka tik animaciniuose arba fantastiniuose filmuose. Čia vanduo irgi juda dėl jo sluoksnių temperatūrinių skirtumų, ežero pratakumo ir kitų veiksnių, kurių nepradėsiu analizuoti, nes šiame rašinyje jie mums nėra svarbūs.

Žūklėje dreifuojant irgi yra savų niuansų. Akcentuočiau guminukų mėtymą. 
Logiška, kad masalą reikia stengtis užmesti ant šlaito krašto ir traukti jį išilgai. Tokiu būdu yra didžiausiai galimybė sulaukti plėšrūnės kibimo. Bet iškyla dilema – mesti prieš srovę ar pasroviui, t. y. prieš judančią valtį ar už jos?

Pasirenkamas antrasis variantas, nes pirmuoju atveju paprasčiausiai nejausite arba beveik nejausite kibimo, kadangi valtis plauks į masalo pusę ir valas neišsities. Todėl tenka naudoti sunkesnius galvakablius, nes jie tempiami paskui valtį liečia dugną. Kuomet žuvys kimba palyginti neblogai, nereikia bijoti naudoti masyvesnių galvakalių. Aš apskritai tada nerekomenduočiau aukštai nuo dugno kelti masalą. Jei pasirenkame tą džigavimo stilių, kur tereikia dirbti tik rite, tuomet pakanka vienos arba pusantros apsukos. Kalbu apie vidutinio greičio 4000 modelio ritę.

Grįžtu prie ankstesnių mano minčių. Taigi, masalas traukiamas taip, kad kuo arčiau valties jis atsiduria, tuo labiau mažėja pauzės tarp guminuko gulėjimo dugne. Aišku, guli vilioklis tik sąlyginai, kadangi yra lengvai traukiamas dugnu. Tačiau bet kokiu atveju ten guminukas gali prabūti net iki 8–10 s.

Tokia spiningavimo taktika kartais būna labai naši, juolab radus kibią vietą niekas netrukdo įjungti valties variklio ir, sugrįžus į laimikį dovanojusią atkarpą, vėl iš naujo ja pradreifuoti. Netgi galima išmesti inkarą ir bandyti tą plotą apgaudyti nuosekliau. Visgi dreifo bėda, kad stipresnis vėjas spiningauti bus nepalankus. Tad jei diena vėjuota dreifuoti tampa sudėtinga arba visai neįmanoma.

Mačiau tam reikalui sukurtus specialius „parašiutus“. Tačiau man jie nepatiko jau vien todėl, kad atsirastų dar vienas daiktas valtyje, kur vietos ir taip trūksta, tad jų naudoti nė nebandžiau. Atvirai pasakius, nesu regėjęs, kad kas su šia įranga žvejotų, bet gal įnikęs į žūklę paprasčiausiai nepastebėjau.

Lengvas vėjelis kartais visai neblogai būna ežeruose, nes nereikia valtį reguliuoti, kad ji plauktų palei upelio vagą, o tiesiog dreifuoji sau ir mėtai guminuką kur pakliuvo. Iš principo čia dreifas gerai ir visiškai ramiu oru, sakyčiau, dar geriau, kadangi bet kokiu atveju valtis nestovi vietoje o palengva juda vandens paviršiumi. Jei žinai perspektyvių plotų, tuomet gali sau plūduriuodamas juos apgaudyti. Jei sužvejojai laimikį – išmesk inkarą ir žūklę pratęsk kaip įprasta...

Romualdas Žilinskas