Dvi Carolina Rig variacijos

Vienas iš pagrindinių Carolina Rig privalumų – ji yra patogi gaudant žuvis akmenuotuose, šiekštuotuose vietose, kur paprastai spiningautojai palieka šūsnis masalų, o šiuo atveju vilioklių netektis sumažinama iki minimumo. Kitas, galbūt ne mažiau svarbus dalykas, – naudojant Carolina Rig sistemėlę gerokai prasiplečia silikoninių masalų asortimentas, dabar galima žvejoti įvairiais „guminiais“ sliekais, vėžiais, salamandromis ir kitokiais mūsų spiningautojams egzotiškais šios rūšies masalais, bet lygiai taip pat sėkmingai naudoti ir įprastinius riperius bei tvisterius.

Kad riperiai ir tvisteriai tapo lygiaverčiais masalais amerikiečių naudojamiems jau minėtiems egzotiškiems masalams, mes turime būti dėkingi Vakarų Europos, Rusijos spiningautojams, kurie ištobulino žvejybą Carolina Rig sistemėle ir pritaikė ją mūsų žuvų gaudymui. Taip pat atsirado ir daugiau pravedimo būdų, kurie šią sistemėlę padarė dar įvairiapusiškesnę. 

Veikiausiai pats pagrindinis Carolina Rig elementas yra specialios formos gramzdas, kuris be kliūčių praslenka netgi tempiamas dugnu tarp įvairių kliuvinių. Pirminis variantas buvo kulkos formos svarelis, nes būtent toks mažiausiai stringa tarp akmenų ar dugne nuskendusių medžių. Vėliau pradėta naudoti ir pailgus šeivos, lazdelės gramzdus, visgi klasikinė tokiai sistemėlei kulka visada liko prioritetine svarelio forma. Gaudydami Carolina Rig amerikiečiai nemažą dėmesį skyrė ir kitiems niuansams, kurie, liečia sistemėlės sudedamąsias dalis, tačiau, mano manymu, kai kada perdėtai.

Galimos dvi klasikinės Carolina Rig montavimo variacijos. Pradėkime nuo paprastesnės. Ant pagrindinio valo yra maunamas svarelis, kuris laisvai slankioja tuo valu. Valo gale rišamas suktukas (dar paprastesnėje variacijoje galima apsieiti ir be jo), o kad slankiojantis svarelis nenudaužytų valo mazgo, tarp jo dar užveriamas ir plastikinis karoliukas. Prie suktuko rišamas plonesnis už pagrindinį valą pavadėlis su ofsetiniu kabliuku.

Galima naudoti ir paprastą kabliuką, tačiau ofsetinis bet kokiu atveju mažiau kabinsis už šiekštų, neapsivels dumbliais, nekibs už vandenžolių, tad tiek amerikiečiams, tiek ir mums tai – svarbi Carolina Rig dalis. Kabliukų dydžiai, suprantama, parenkami atsižvelgiant į masalo gabaritus. Visgi Carolina Rig skirta gana subtiliam spiningavimui, ja dažniausiai žvejojami ešeriai, todėl ir viliokliai nebus dideli, tad juos mausime ant atitinkamo dydžio kabliukų.

Beje, amerikiečiai veria metalinius ar stiklinius karoliukus, kadangi jų naudojami plieniniai, variniai, volframiniai gramzdai daužydami į tokius karoliukus sukelia papildomą vibraciją ir labiau atkreipia žuvų dėmesį. Beje, būtent volframiniai svareliai yra patys geriausi, su jais sukonstruota sistemėlė bus subtiliausia, deja, tokie gramzdai yra brangūs, nors jų galima nusipirkti ir mūsų žūklės parduotuvėse.

Dėl tos pačios priežasties Užatlantės spiningautojai gaudo jau minėtų metalų svareliais, nes, vėlgi, pasak jų, tik tokie daužydamiesi į akmenis ir žvirgždėtą dugną papildomai vilioja žuvis. Svareliai taip pat gali būti dažomi ryškiomis spalvomis, karoliukai irgi būna ryškūs (paprastai raudoni, oranžiniai, geltoni), kas taip pat yra papildomas, bet šįsyk jau vizualinis dirgiklis.

Būtent šiuos kraštutinumus ir turėjau omenyje, nes vietoje brangių volframinių ar varinių svarelių galima naudoti paprastus švininius, netgi slyvelės formos dugninėm skirtus laisvai valu slankiojančius gramzdus, kurių apstu kiekvienoje mūsų žūklės prekių parduotuvėje. Tačiau firminių volframinių, plieninių ar kitokių rasti sunku. Taip pat, mano supratimu, ryškūs svareliai ir karoliukai gali daryti meškos paslaugą, kadangi jie blaško žuvis ir atitraukia jų dėmesį nuo tikrojo masalo. Nors čia, atvirai pasakius, tėra teoriniai pasvarstymai, galbūt šio žūklės būdo atradėjai ir yra teisūs. Kiek teko žvejoti su firminėmis ir „plačiosioms liaudies masėms“ labiau priimtinomis šios rūšies sistemėlėmis, didesnių skirtumų tarp jų nejutau. Bet tada, kuomet žuvys būdavo aktyvios. Kai žvynuotosios nelabai norėdavo masalų, sistemėlė padaryta su volframiniais arba metaliniais gramzdais visgi buvo pranašesnė.

Antras sistemėlės montavimo variantas labai panašus, pagrindinis skirtumas tas, kad ji surišta iš trijų įvairaus storio gijų ir yra apribotas svarelio pasislinkimas valu.

Šiuo atveju prie pagrindinio valo yra rišamas suktukas, iš karto už jo ant plonesnės nei pagrindinis valas atkarpos maunamas stop mazgas arba karoliukas, veriamas svarelis, dar vienas karoliukas ir vėl tvirtinamas suktukas. Tada pririšamas dar plonesnio valo pavadėlis su kabliuku.

Ar buvo skirtumas tarp šių sistemėlių gaudant žuvis? Šįsyk tikrai nejutau jokio... Gal teko pernelyg mažai eksperimentuoti, bet, manau, kažkokių ypatingai besiskiriančių rezultatų vis tiek nepasiekčiau. Galbūt antrasis sistemėlės variantas sugalvotas tam, kad svarelis galėtų laisviau slankioti valu, nes paprastai gaudoma pinta gija, o šiuo atveju tarpinė valo atkarpa yra iš monofilamentinio arba fluorokarboninio valo, kuris gerokai slidesnis. Tačiau man puikiausiai gramzdas slankiojo ir pintu valu, su ta sąlyga, kad svarelis buvo ne švininis, nes pastarąjį pintukas ilgainiui ima pjauti.

Abi sistemėles galite matyti nuotraukose, tik nekreipkite dėmesio į proporcijas, taip padaryta specialiai, kad geriau matytųsi pagrindinės sistemėlių dalys ir jų išdėstymas. O tikrosios proporcijos būtų maždaug tokios.

Pirmajai sistemėlės variacijai yra reikšmingas tik pavadėlio ilgis. Nors kai kur tenka matyti nuorodas apie iki 1,5 m ilgio siekiantį pavadėlį, aš tokius pasiūlymus pavadinčiau nesąmone.

Visų pirma, tokia ilga valo atkarpa painiosis, bus nepatogu užmesti, nes spiningas gaudant šiuo būdu pageidautinas iki 2,6 m. (puikiausiai tiks standesnis, skirtas džigavimui, iki 21 g užmetimo svorio). Antra – bus prastas kontaktas su masalu ir pražiopsosite dalį kibimų. Optimalus variantas būtų 0,4–0,5 m ilgio pavadėlis su maždaug 10 cm „rezervu“ pasislinkimu į vieną ar kitą pusę. Labai trumpas pavadėlis irgi negerai, nes žuvys, kiek teko gaudyti, bijosi svarelio, taip pat ir masalas (šiuo atveju tenka atsižvelgti į konkrečias vilioklio savybes) neturi galimybių tinkamai žaisti.

Antrajai sistemėlei reikalavimai tokie patys, o viduryje esanti valo atkarpa (tarp pagrindinio valo ir pavadėlio) yra maždaug 0,2–0,3 m ilgio. Tiesa, esu matęs sukonstruotą pirmojo tipo sistemėlę, kur svarelis ant pagrindinio valo prispaustas stop mazgu. Nesupratau esmės – tai kam tada apskritai reikalingas valu slankiojantis gramzdas, tokiu atveju galima tiesiog prispausti plūdininkų naudojamus paprastus stacionariai tvirtinamus svarelius. O ir esminio Carolina Rig efekto – kulkos kaukšėjimo į karoliuką tikrai neišgausite.

Gana aktualus klausimas yra svarelių masė. Ji gali svyruoti nuo kelių iki keliasdešimties gramų. Viskas priklauso nuo gaudymo sąlygų ir masalo, netgi nuo traukimo tipo. Teko išbandyti pačius įvairiausius svorius, mūsų sąlygomis ežeruose neretai pakakdavo 10–15 g svarelių, tačiau upių duobėse, kur yra stipri tėkmė, Kauno marių gyliuose, tekdavo kitąsyk imti ir iki 30 g svarelius ar net sunkesnius.

Kažkur esu skaitęs, kad orientuotis reikėtų maždaug tokiu principu – Carolina Rig svareliai turėtų būti 1,5 karto masyvesni už džigavimui optimaliausius galvakablius tuose vandenyse. Gal kažkiek tiesos tame yra, tačiau jų autorius neatsižvelgia į tą faktą, kad mūsų vandenyse galvakablių svoris labai ženkliai gali kisti priklausomai nuo metų laiko. Kita vertus, kaip jau užsiminiau, svarelių masę sąlygoja ir masalų pravedimo būdai.

Carolina Rig mūsų vandenyse tinkamiausia ešerių bei sterkų žūklei. Kaip papildoma „priegauda“ gali būti pirmoje eilėje lydekos, o naudojant tam tikrą spiningavimo techniką, ir kitų rūšių plėšrūnės. Visgi, bemaž 80 proc. žvejų šią sistemėlę naudoja tiksliniam ešerių gaudymui ir tik galbūt 1–2 proc. laimikio atitenka visoms kitoms plėšrūnėms, nes likusi dalis laimikių yra sterkai, nors galbūt kai kuriuose telkiniuose pastarieji plėšrūnai sudarys ir gerokai didesnį skaičių, kadangi daug kas priklauso ir nuo žvejo pasirinkimo – kokius masalus naudos, į kokių žuvų gaudymą orientuosis.

Romualdas Žilinskas