Cikados – ne vien plėšrūnių gaudymui
Šiame rašinyje tęsiu Konstantino Gemskio pamintijimus apie cikadas. Nors spiningavimą tokiu metų laiku riboja kai kurių plėšrūnių gaudymo draudimai, tačiau, kaip pamatysite iš straipsnio, cikados tinka net ir žiobrių žūklei. O juk šios žuvys tuoj, tuoj pradės kilti iš jūros į mūsų upių aukštupius...
Praeitame rašinyje daugiausiai kalbėjau apie cikadų „anatomines“ savybes, šių masalų privalumus ir trūkumus. Dabar didesnį dėmesį skirsiu spiningavimo technikai.
Salačių viliojimas
Kaip pasirinkti cikadų spalvas? Toks klausimas man iškilo tuomet, kai tik susidomėjau spiningavimu cikadomis. Tada bandžiau pirkti ir balto, ir geltono metalo, įvairiai dažytas, pats bandžiau jas visaip spalvinti.
Galop pamačiau, kad spalva šiems viliokliams ypatingos reikšmės neturi. Svarbiausia – jų žaidimas. Aišku, visiškai nekreipti dėmesio į spalvą irgi negalima, bet mano pasirinkimas – arba šviesi, arba beveik juoda cikada. Tiesiog paimu bet kokio metalo masalą ir ant jo vandeniui atspariu rašikliu pritaškuoju riebių juodų taškų. Kai kurias cikadas netgi nudažau visiškai juodai. Gal pasirodys keista ir prieštaraus visoms žvejybinėms teorijoms, tačiau šio vilioklio spalvų netgi netaikau pagal dienos debesuotumą ar paros laiką.
Pavyzdžiui, būna, kad salačiai graibsto šviesias cikadas ir staiga nustoja kibti. Užkabinu juodą ir vėl pagaunu, nors oras per tą laiką nepakito. Arba pasitaiko atvirkščių variantų. Galbūt kažkiek įtakos turi vandens skaidrumas – drumstame vandenyje naudoju šviesesnius vilioklius.
Veikiausiai galvojate, kad apie salačius užsiminiau tik šiaip sau – kaip retai gaudomą, atsitiktinį laimikį? Visiškai ne. Salačius cikadomis neretai žvejoju specialiai, nes jos yra vienas iš „slaptų ginklų“ gaudant šias žuvis.
Nuvažiuoju prie Nemuno dambų. Šiose upės vietose salačiai „atsikandę“ įvairių vartiklių, pjautinių blizgių, voblerių. Matau: salačiai dūksta, maitinasi, tačiau nekimba. Daug kam panašiai yra nutikę, paprastai tokiais atvejais spiningautojai laksto nuo dambos prie dambos, tačiau taip ir lieka it musę kandę.
Tokiais atvejais pradedu spiningauti cikadomis ir plėšrūnai jas griebia ilgai nedelsdami. Salačiams naudoju didesniąsias savo cikadas, maždaug 4–5 cm dydžio, nors būna, kad jie čiumpa ir visai mažas. Kadangi gaudant salačius cikadas reikia traukti greitai, jas tvirtinti derėtų, jei tik yra tokia galimybė, už artimesnės nosiai skylutės. Tuomet masalas mažiau priešinsis srovei, ne taip tankiai virpės, jį bus galima greičiau traukti, ne taip links spiningo viršūnė.
Kaip matote, salačiai lieka ištikimi savo principams ir mieliau čiumpa greitai vedamus ir ne tokius agresyvius masalus. O juk cikada, kaip esu sakęs praeitame rašinyje, savo vibracija gali pranokti net sukriukę. Todėl skylučių išdėstymas, jų kiekis ant cikadų nugarėlių yra labai svarbus ir daug reikšmės žūklės rezultatams turintis veiksnys.
Šapalų gundymas
Cikada yra labai specifinis masalas ir panaudoti jį galima tokiais atvejais, kada joks kitas spininginis vilioklis netiks.
Tarkim, žuvauju prie Nemuno ties Plaškiais. Čia daug šapalų, bet kartais jie pasirenka tokias vietas, kad nei sukriuke, nei vobleriu šių žuvų neįmanoma suvilioti – minėtų masalų negalima pateikti plačiaburniams taip, kad plėšrūnai juos pastebėtų ir čiuptų.
Kalbu apie gilias, stačiais šlaitais išilgines dugno išgraužas, kur žvyruotas dugnas ir smarki srovė. Voblerio į tokio siauro griovio dugną greitoje tėkmėje staigia nenunardinsi, ilgai neišlaikysi vienoje vietoje, sukriukės – juo labiau.
Belieka cikada. Ji staigiai „suranda“ dugną. Laikai valą įtempęs, stengiesi, kad cikada virpėtų visai padugnėje. Ir, op – smūgis... Užkimba tokie šapalai, kad yra kas veikti, norint į krantą išsitraukti. Priešdambiuose pasitaiko vieną kitą stambesnį pagauti, o tokiose vietose jie dažnai laikosi būriu ir galima labai smagiai visą dieną ten su dideliais plačiaburniais galynėtis.
Būna, kad šapalai tupi kur nors prie srovės atplukdytų šiekštų. Pasigautum tokiose vietose jų ir vobleriu, bet rizikinga, nes brangus masalas gali užkliūti už dugne styrančių šakų. Cikadas darausi pats – negaila, jei kokią ir kerplėšose paliksiu.
Šapalams gaudyti naudoju jau gerokai mažesnes cikadas, nei salačiams, kartais net ir pačias smulkiausias. Šios žuvys mėgsta tankiau virpančius masalus, bet irgi ne visuomet. Žvejojant šapalus tenka nemažai eksperimentuoti, kadangi kartais plačiaburniai pradeda kibti pakeitus netgi tos pačios cikados virpėjimo amplitudę, traukimo greitį. Bet tai nieko naujo, visi žino, kad šapalai itin išrankūs masalams.
Ešerių ir žiobrių žvejyba
Daug kas galvoja, kad cikados yra daugiau skirtos ešeriams gundyti. Aš tuo abejoju. Kiek spiningavau, su guminukais ešerių beveik visuomet pagaudavau daugiau. Bet būna toks metų laikas, kada šitie plėšrūnai iš tiesų dažniau griebia cikadas arba tik jas. Tai vėlus ruduo.
Tokiu metu aš ešerius mėgstu spiningauti Nevėžyje ir čia dryžuoti plėšrūnai labai vertina pačias smulkiausias cikadėles. Kuo mažesnė – tuo geriau. Kada nenorėdavo guminukų, bandžiau ešerius nuo kranto gaudyti žieminėmis blizgutėmis. Nieko gero, nors gal ne tokias blizgutes pasirinkau, ne taip viliojau, per anksti ranka numojau į šiuos vilioklius – yra juk ir kitų kibesnių...
Tokiu metu cikados žūklaujant ešerius Nevėžyje pasiteisina puikiai. Tas pats ir Kauno mariose. Beje, spiningaujant nuo kranto. Matyt tuo laiku ešeriai ieško šiųmečio mailiaus ir trokšta agresyviau nei guminukai virpančių masalų.
Cikadas kartais visai mielai čiumpa ir taikiosios žuvys. Esu pagavęs kuojų, karšių, raudžių. Ne specialiai jas žvejodamas, bet dažniausiai tokios žuvys užkimba begaudant šapalus. Tačiau tai nereiškia, kad negalima mažomis cikadomis bandyti tikslingai žvejoti šių žuvų, esu skaitęs, kad kai kas netgi specializuojasi jų gaudyme.
Menu, vienais metais spiningavau Šventojoje ties Upninkais, kur Širvintos ištakos. Žemiau tos vietos yra žvyringas upės ruožas. Gaudžiau įsibridęs.
Pirmiausia užkibo kiršlys, o po to vienas po kito mažą cikadą griebė 11 žiobrių. Tiksliau – tiek aš jų ištraukiau. Gylis ten nedidelis, sraunu, tad teko cikadą tiesiog prilaikyti tėkmėje. Čiupo ją žiobriai smagiai purtydami spiningą, lyg kokie šapalai. O pastarųjų tądien nesugundėme nė vieno.
Po to įvykio buvau kelis kartus išsiruošęs žiobrių cikadomis gaudyti tikslingai. Kartais kibo, kartais ir ne, galbūt gyvais masalais pritrauktum šių žuvų daugiau. Bet man smagus pats faktas – žiobriai sužvejoti spiningu.
Pavadėliai ir valai žvejojant cikadomis
Tikriausiai įdomu, ar cikados yra geras masalas lydekoms? Neblogas, jei paskaičiuočiau, kiek jų man dantytosios plėšrūnės nukando. Šiaip jau aš specialiai lydekų cikadomis nežvejoju. Bet grobuonės neklausia ir vis tiek kartais griebia.
Dėl to Nemune net ir gaudydamas šapalus užsidedu patį ploniausią volframinį pavadėlį. Iš principo jis pagal savo storį yra toks pats, kaip ir plonas pintas valas, kuriuo spiningauju (0,06–0,08 mm). Vietiniai plačiaburniai tokio volframinio pavadėlio nesibaido, o man tai yra apsauga nuo netikėtų lydekų išpuolių.
Plonas pintas valas dažnai painiojasi, o išmazgyti jį yra be galo sunku. Visa ši painiava dažniausiai būna todėl, kad užmetimo metu kilpomis nuo ritės būgnelio nuslenka gija. Pasakysiu mažutę paslaptį, kaip nuo to apsisaugoti.
Niekada neinu spiningauti preciziškai nesuvyniojęs valo ant ritės būgnelio. Kaip gija nuslenka nuo ritės būgnelio išbandau netoli namų esančiame stadione. Ji būgnelyje turi sugulti atvirkštiniu konusu, t. y. į ritės galą vos, vos storiau. Jei ne – ant būgnelio ašies maunu arba nuimu prieš dantratį esančius plastikinius žiedelius. Žodžiu, reikia „pažaisti“ su tarpinių skaičiumi, jų storiu ir idealiai suvyniosite valą – jis metimo metu tuomet nesimazgys. Žinoma, jei ritės konstrukcija to neleidžia padaryti – prieš vėją nepapūsi.
Renkantis spiningą cikadoms nederėtų imti labai jau šmaikštų ar mažo užmetimo svorio. Jau sakiau, kad šių masalų pasipriešinimas vandenyje yra labai smarkus. Spiningo ilgis didelės reikšmės neturi, nors labai trumpas gal irgi ne itin gerai.
Be abejonės, cikados turi savų privalumų: gali pasiekti staigiai gilėjančias vietas, labai tinka žvejoti seklumose ar srauniame vandenyje, jos toli užsimeta, ne itin smarkiai kabinasi už šiekštų, nes atmuša kliūtis nosimi, ir t. t. Bet nereikia galvoti, jog tai kažkoks stebuklingas masalas, tiesiog jį reikia panaudoti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Ir dar. Nors cikadomis žvejoju labai seniai, bet kiekvieną kartą mane vis nervina vienas dalykas – tai, kad metimo metu dažnokai jų kabliukas užsikabina už valo. Prie to veikiausiai niekada neįprasiu...
Konstantinas Gemskis
Užrašė Romualdas Žilinskas
