Apsauga nuo plėšrūnių dantų. Metaliniai pavadėliai
Prisimenant senų tarybinių laikų metalinius pavadėlius, kuriuos pardavinėdavo žūklės prekių parduotuvėse, dabartiniai yra net nelyginamo lygio ir, atvirai pasakysiu, aš jau seniai nebeseku visų technologinių procesų, kurie diegiami gaminant kaskart vis tobulesnę apsaugą nuo plėšrūnių dantų.
Tai liečia tiek gamybą, tiek ir pačias medžiagas. Ar kas galėjo įsivaizduoti, kad po kelių dešimtmečių tokiam, regis, menkniekiui, kaip žvejybinis pavadėlis bus naudojamas volframas, titanas, įvairiausių metalų lydiniai. Didelę įtaką gamybai ir, suprantama, pavadėlių kokybei davė metalų ir polimerų komponavimas.
Visgi pagrindinė medžiaga pasaitėliams išlieka ta pati, kaip ir „brandaus socializmo laikais“ – nerūdijantis plienas. Nors veikiau legiruotas, legiruojančios priemaišos gali būti įvairios: varis, nikelis, chromas ir panašiai. Skiriasi tik plieno apdirbimo lygis ir technologiniai sprendimai gaminant pavadėlius, t. y. pynimas, vijimas, vijų skaičius ir kita.
Tačiau straipsnį pradėsiu nuo pradžių, nuo tų dar mano vaikystėje žinomų pavadėlių, kurie, regis, nekito ištisą amžių.
Reliktiniai ir ekskliuzyviniai
Tikriausiai visi suprato, kad kalbu apie iš vientisos plieninės vielos padarytus pavadėlius, kurie, mūsų akimis, atrodo pernelyg stangrūs, kieti. Tačiau kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, džerkaujant, tvičinguojant, šios pasaitėlių savybės yra netgi privalumas, kadangi staigių masalo patraukimų metu, kas minėtoje žūklėje bus kone esminis animavimo elementas, vilioklio kabliukai „neužsimeta“ už pasaitėlio arba valo.
Palyginti neseniai tokius pavadėlius gamino ir lietuvaičiai, juos visus išbandžiau, kadangi tuometiniame žurnale „Žūklė“ šie gaminiai buvo reklamuojami. Plačiai jų neaprašinėsiu, bet tikrai tenka pagirti už modelių gausą (4 ilgių ir 3 diametrų), įpakavimą, nes buvo sudėti į plastikines tūbeles, kad nesusilankstytų. Taip pat gamintojai atsisakė segtukų, suktukų, kurie irgi kitąsyk trukdo tvičinguoti bei džerkauti, žodžiu, pavadėliai buvo padaryti aukščiausios kokybės ir paisant jų tikslinio pritaikymo. Turiu tų pavadėlių dar ir dabar visą šūsnį.
Visgi spiningaujant populiariai, kaip dirbtiniais masalais gaudo dauguma mūsų spiningautojų, arba džigaujant šitokio tipo pavadėlių nesiūlyčiau naudoti. Nors jie ir labai tvirti, turbūt yra vieni tvirčiausių iš man žinomų, tačiau neigiamai veikia voblerių, sukriukių, netgi vartiklių žaidimą, nes yra visiškai nelankstūs.
Tiesa, galima nelanksčius padaryti lanksčiais – sujungi kelis trumpesnius tokio tipo pavadėlius ir ties sujungimais jie lankstysis, tačiau nepakankamai, ypač kada žuvauji vobleriais, lengvomis sukriukėmis. Esu matęs žūklės parduotuvėse ir specialiai taip pagamintų plieninių pasaitėlių, jie buvo tarsi sukabinti iš vienodo ilgio trumpučių vielos atkarpėlių, tai „namų darbo“ produktai. Užuojauta tiems, kas juos darė, nes labai senais laikais ir pats esu bandęs kažką panašaus gamintis – mazochizmas...
Kita vertus, iš vientisos plieninės vielos ligi šiol gaminami pavadėliai, jie nestokoja pirkėjų, nes, kaip ir sakiau, tvičingavimas, džerkavimas yra populiarūs spiningavimo būdai.
Jau net nežinau prieš kiek laiko, Lietuvos žūklės prekių parduotuvėse pasirodė pirmieji vienagysliai iš nežinia kokio metalo pagaminti pavadėliai, nors nurodyta, kad jie yra plieniniai. Nespėliosiu, koks ten iš tiesų metalas, neabejoju, kad kažkokie kompozitiniai dariniai, kadangi tie pasaitėliai gana lankstūs. Stebino jų tvirtumas – kažkas nerealaus.
Faktas, kad tuomet tai buvo kiniškų „manufaktūrų“ gamyba, kadangi medžiagos geros, tačiau suktukai ir segtukai užkabinti nebent ešeriukų žūklei, nes šių elementų tvirtumas kokius penkis kartus menkesnis nei paties pavadėlio. Pasitaikė ir keli brokuoti pasaitėliai, kurie, patempus rankomis trūkdavo ties segtukų ir suktukų sujungimais. Aš kalbu daugiskaitoje, nes tais pavadėliais prekiavę didmenininkai buvo davę man juos visapusiškai pratestuoti, ką atlikau išties kruopščiai.
Taip pat stebino kai kurių tokių pasaitėlių ilgis – jie pernelyg trumpi. Kinai veikiausiai nėra regėję mūsų lydekų žabtų, kadangi neįžvelgiu jokios logikos daryti arklį išlaikantį pavadėlį vos 5–7 cm ilgio. Tačiau ilgesni, kuomet pakeičiau jų furnitūrą, man visai patiko. Radau jiems puikų pritaikymą – džigavimą akmenynuose, šiekštynuose, kada naudodavau labai storą pintuką ir itin sunkius galvakablius. Beje, tų pavadėlių galbūt dar ir dabar rastumėte kokiose nors rajoninėse žūklės prekių parduotuvėse.
Bet tai buvo „pirmosios kregždės“, nes dabar tokius pavadėlius vis dar gamina, jie irgi vardijami plieniniais, suprantama, kad šių pasaitėlių furnitūra jau daug geresnės kokybės, „nenugrybauta“ ir su ilgiu.
Jei jau užsiminiau apie radybas, tai esu aptikęs vienoje parduotuvėje nežinia kokių gamintojų padirbtus varinius (bent jau juose buvo didelė dalis šio metalo) pavadėlius. Jie tiesiog palaidi gulėjo po prekystalio stiklu ir, kaip sakė pardavėjas, niekam nežinia kiek metų neužkliuvo. Išpirkau visus, nes pabandžius tokie pavadėliai pasirodė itin tvirti, be to atsižvelgiant į storį – pakankamai lankstūs, o kaina – tiesiog juokinga.
Tiesa, pasitaikė ir visiškai priešingas variantas. Sykį įkalbėtas pardavėjo nusipirkau „labai gerų“ minkštų, palyginti plonų pavadėlių, kurie, pasak prekybininko, buvo pagaminti kažkokio Baltarusijos žūklės korifėjaus pagal jam vienam žinomą technologiją, todėl yra labai ploni ir be galo tvirti. Jau pirmoje žūklėje nutraukiau du brangius voblerius, nors gaudžiau su 0,14 mm storio pintuku, bet trūko ne jis, o tie išgirtieji gaminiai.
Tačiau aš jau pernelyg įsijaučiau į aprašinėjimą visokių išimtinių pavadėlių, gal reikėtų pakalbėti apie tai, ką aptiksite bet kurioje žūklės įrangos prekybvietėje. Turiu omenyje pintus plieninius pavadėlius, jie bus lankstūs bei pakankamai tvirti.
Populiarūs
Bene patys pigiausi ir tikrai ne patys blogiausi yra vyti iš 7 ar 19 vijų plieniniai pavadėliai. Jų vijos sudarytos iš dar plonesnių plieno siūlelių, kurių irgi yra 7. Kodėl pasirinktas toks skaičius, atvirai pasakysiu, nežinau, bet tikrai ne dėl to, kad mėnulio fazė trunka septynias dienas, o vaivorykštė turi septynias spalvas. Tokių pavadėlių storis paprastai varijuoja nuo 0,05 iki 0,15 mm ir, suprantama, dėl to jie bus skirtingo tvirtumo.
7 vijų plieniniai pavadėliai (1×7) pagal savo gamybos technologiją skiriasi nuo turinčių 19 vijų (1×19). Pirmųjų vijos yra storesnės, jos „įvilktos“ į nailoninį (poliamidinį) apvalkalą, kuris gali būti skaidrus, bet pasitaiko ir pilkos, rusvos ar net juodos spalvos.
Gamintojai siūlo spalvas taikyti prie dugno fono, atsižvelgiant į vandens atspalvį, skaidrumą, tačiau tai – tik detalės, labiau reklaminės nuorodos, nes iš esmės didesnio skirtumo tarp tų spalvų nematau. Juolab bet kurį metalinį, ir nebūtinai plieninį, pavadėlį galima čia pat prie vandens nusidažyti spiritiniais rašikliais.
Taip kartais darau, nors realia spalvų nauda abejoju. Mano nuomone, bet koks metalinis pavadėlis yra žuviai matomas, bet vargu ar dėl to gali smarkiai pakisti žūklės rezultatai – dauguma plėšrūnių bent jau drumstame vandenyje į metalinius pavadėlius nekreipia dėmesio vien todėl, kad jų atakos būna žaibiškos ir grobuonės sukoncentruoja dėmesį į masalą, o ne į prieš jį esantį pavadėlį. Galbūt išskirčiau šapalus, kai kuriais atvejais meknes ir salačius.
Poliamidinis dengimas turi ir kitus teigiamus aspektus – jis labiau sulipina vijas, bet neleidžia prie pavadėlio prilipti dumbliams, supuvusių augalų liekanoms ir panašiai.
19 vijų pavadėliai gerokai minkštesni ir brangesni. Pasak gamintojų, pastarieji pavadėliai apie 20 proc. tvirtesni už septynių vijų ir yra lankstesni. Elastingumas – didelis privalumas žvejojant tokiais masalais, kaip vobleriai, nes galima rinktis storesnį ir tvirtesnį pasaitėlį, tad pastarieji pavadėliai bus geresni, jie turės ir mažesnę „atmintį“.
Tačiau elastingumo ar tvirtumo lygį sudėtinga pamatuoti, net jei jis skiriasi ir dviem dešimtimis procentų. Juk daug kas priklauso nuo gamintojo, medžiagų, galiausiai reikėtų lyginti identiško diametro pavadėlius. Tad tenka pasitikėti tuo, kas parašyta reklaminiuose bukletuose arba firmų kataloguose.
19 vijų plieniniai pavadėliai gaminami pagal kitokią technologiją – jų vijos padengiamos vario lydiniais galvaniniu būdu, kad „prigesintų“ plieninių vijų spindesį. Nuo vario ir jo komponentų santykio priklauso lydinio spalva, o tai reiškia, kad ir pavadėlio spalva. Šie pavadėliai nedengti poliamidu, nes pastaroji medžiaga juos padarytų mažiau minkštus.
Dar viena pintų plieninių pavadėlių rūšis, ji šiuo metu baigia nukonkuruoti minėtus pasaitėlius, kuri gaminama pagal naujausias technologijas. Nors vargu ar juos galima vadinti plieniniais, veikiau kombinuotais su variu bei Dyneema ar panašių medžiagų mikropluoštu. Labai nesigilinau, kokios tai medžiagos, bet jos pagerina pavadėlio tvirtumą, atsparumą, lankstumą, žodžiu, kažkoks „šiuolaikinis sintetinis stebuklas“ pramaišiui su aukščiausios kokybės tam specialiai pritaikytu legiruotu plienu. Šis pavadėlis be visa ko dar turi mechaniniams pažeidimams atsparų, slidų apvalkalą.
Paprastai šie bent jau kol kas tobuliausi plieniniai pinti pavadėliai žymimi sutartiniu ženklu 7×7, tai reiškia, kad jie pagaminti iš 49 vijų. Kartais kataloguose arba netgi ant pakuočių galima rasti pavyzdžius, kaip atrodo jie pjūvyje.
Ką galiu pasakyti... Efektingai, kuomet nesigilini į gamybos technologijas. Jei giliniesi, tai dar efektingiau, kadangi jų aprašuose dominuoja žodžiai „naujausias, geriausias, tobuliausias, šiuolaikiškiausias“. Šįsyk kabutes uždėjau be ironijos, to reikalauja lietuvių kalbos rašybos taisyklės, nes išties šie pavadėliai tokie ir yra, o pristatymas pirkėjui taip pat atitinka šiuolaikinius standartus.
Tvirtumu 49 vijų pavadėlis nenusileidžia nė vienam minėtų pasaitėlių, o tiksliau – gerokai pranoksta. Ir čia nereikia būti visažiniu, kad suprastum, jog kuo daugiau gijų, tuo geriau. Šis pasaitėlis yra labai minkštas, kiek gali būti panašaus tipo gaminys, praktiškai beveik nesigarankščiuoja.
Paprastai prie itin kokybiškų pavadėlių būna ir atitinkamo lygio segtukai, suktukai. Tarkim, Balzer 7×7 Nitroflex sukabino dvigubus suktukus, dar vieną užkabino prie karabino, tad valo susisukimo gaudant net ir Nr. 5 ar didesne sukre garantuotai išvengsite.
Visi kiti
Volframiniai pavadėliai yra tvirtesni už plieninius, tačiau ir sunkesni (palyginimui – volframo tankis 19 300 kg/m³, o plieno – 7 800 kg/m³). Tiesa, ne tiek daug, kaip atrodo iš pateikto pavyzdžio, kadangi įvairios priemaišos tą skirtumą gerokai sumažina. Kita vertus, pintas volframinis pavadėlis svers tikrai mažiau nei padarytas iš vientisos plieninės vielos.
Volframiniai pavadėliai pinami iš daugybės (skaičius gali būti įvairus) plonų siūlelių. Nuo tų vijelių skaičiaus priklauso tokio pavadėlio tvirtumas ir lankstumas, nors bet kokiu atveju jie yra lankstesni už 7 ir 19 vijų plieninius pavadėlius.
Volframinius pavadėlius galima gaminti labai plonus, tad gaudant, pavyzdžiui, šapalus, meknes ar ešerius mažais vobleriais, taip pat spiningaujant su mikromasalais jie praktiškai yra vieninteliai metaliniai pavadėliai, kuriuos galima naudoti ir žvejojamos šios baikščios žuvys tokių pasaitėlių nebijos.
Patys ploniausi volframiniai pavadėliai tikrai apsaugos masalą nuo aštrių kriauklių ar akmenų, nesuteiks progos ir pasiglemžti vilioklio lydekai. Nors stambi aštriadantė nukąsti 2–3 kg išlaikantį volframinį pasaitėlį gali. Ne nutraukti, kas būtų natūralu, bet nuzulinti dantimis.
Volframas turi ydą, dėl kurios spiningautojai jį nelabai mėgsta ir, jei tik įmanoma, stengiasi volframinių pavadėlių nenaudoti – šie pasaitėliai labai greitai susigarankščiuoja. Tikrai nesiūlau jų bandyti ištiesinti kaitinant, kaip tai radau kai kurių straipsnių autorių rekomendacijose, nes volframas smarkiai susilpnės. Netgi plieniniai pavadėliai tada praranda dalį savo tvirtumo, todėl geriau jau susisukusius išmeskite.
Ydos ydomis, bet pačius ploniausius pintus volframinius pavadėlius aš naudoju gana dažnai iki šiol, kuomet žuvis gaudau smulkiai masalais ten, kur tikėtina, kad bus lydekų. Nes nematau alternatyvos. Tad gamintojams „pasistūmėti“ technologiškai yra ir daugiau galimybių.
Titaninius pavadėlius galima priskirti prie naujausių, jie atsirado tik truputį anksčiau nei šiuo metu paplitę fluorokarboniniai, apie kuriuos rašiau išsamų straipsnį. Šie pasaitėliai gaminami iš titano lydinių, yra labai lengvi (gryno titano tankis 4 506 kg/m³), tvirtumu prilygstantys plieniniams, gal net juos pranokstantys, o svarbiausiai, kad neturi „atminties“.
Šie pavadėliai gali būti įvilkti į poliamidinius apsauginius „marškinėlius“, tačiau tai beveik neįtakoja jų lankstumo. Bet tai neįtakoja ir dar vieno dalyko, apie kurį kaip taisyklė, gamintojai niekada neužsimena. Turiu omenyje faktą, kad iš vientisos titano vielos pagaminti apvilkti ar neapvilkti titaniniai pavadėliai visgi kartais lūžta.
Oi, ne, tai nutinka neišsyk ir galimai jie niekada netrūks. Bet tokia galimybė yra, kai juos dažnai ir smarkiai lankstai viename taške. Taip nutinka, nes tenka išiminėti pavadėlį, tarkim, iš lydekos gerklės, kada ji giliai prarijusi masalą. Imi replėmis ir sukinėji pavadėlį, jei neužčiuopi kabliuko, lankstai vienoje vietoje pasaitėlį ir – takšt...
Aišku, įmanoma sulaužyti bet kokį daiktą, jei labai to norėsi ir laužysi specialiai. Tačiau minėtą atvejį pavadinčiau „lūžiu proceso metu“, todėl reklaminiuose aprašuose nereikėtų rašyti, kad šie pavadėliai niekada nelūžta ar netrūksta, nors apie tai esu skaitęs. Nutylėti – galima.
Dabar atsirado ir pintų titaninių pavadėlių, jie apvilkti pagal naujausias madas įvairiais slidžiais, neplyštančiais, itin lanksčiais sintetiniais „drabužiais“. Tai jau tikrai yra „kosmosas“ kone tikrąja šia žodžio prasme, nes kaip-ne-kaip titanas iš tiesų naudojamas įvairiuose kosminiuose aparatuose. Pinti titaniniai pavadėliai tikrai nelūš, nes... jie pinti. Bent jau man to nepasitaikė. Faktiškai tokie pavadėliai neturi minusų.
Na, nebent nemenka kaina, kadangi titaniniai patys brangiausi iš visų pavadėlių. Kuomet tenka džigauti akmenuotose vietose, kur paprastai palieku per vieną žūklę po kelis masalus, stengiuosi nenaudoti tokio tipo pavadėlių – pernelyg didelė prabanga. Tačiau gaudant vobleriais lydekas jie yra patys geriausi ir pirkti juos tikrai verta.
Visi minėti metaliniai pavadėliai gali būti susukti į ritinėlius. Suprantama, tai bus tik medžiaga gamybai, bet kitų sudėtinių dalių, kurią šiame straipsnyje įvardijau kaip furnitūrą, t. y. segtukus, suktukus ir fiksatorius, kuriuos galima įsigyti žūklės prekių parduotuvėse. Viena pastaba – kažkodėl aprašant metalinius pavadėlius niekada neminimas pastaroji detalė. Fiksatorius tokiuose pasaitėliuose yra būtinas, ir ne bet koks, tačiau geros kokybės.
Nusipirkus „vyniojamos“ medžiagos galima patiems pasidaryti reikiamo ilgio su tinkamiausiomis detalėmis metalinius pavadėlius. Ir nereikia kažin kokių įrankių, reples visi namuose turi. Bet žvejams-pradinukams tai gali sukelti keblumų, visur juk reikia patirties.
Ar bus pigiau? Vargu, jei dėsi centą prie cento ir tiksliai paskaičiuosi, neužmiršdamas ir laiko sąnaudų. Na, bet čia jau kiekvieno meškeriotojo pasirinkimas.
Nors kevlaras yra nemetalas, tačiau tvirtas sintetinis pluoštas, kuris naudojamas daug kam, ir ypač reikalingas dabar, kai padidėjo neperšaunamų liemenių paklausa, bet apie kevlarinius pavadėlius tarsiu kelis žodžius.
Kažkada plačiai išreklamuoti kevlariniai pavadėliai aštriadančių žuvų žūklei netinka. Taip, jie tvirti, labai minkšti ir masalo darbo netrikdo. Tačiau lydeka tokius pavadėlius nesunkiai perkanda. Netgi, sakyčiau, gerokai lengviau nei fluorokarboninius. Taip pat šie pasaitėliai nusipjauna į aštrias akmenų briaunas ar kriauklių kiaukutų kraštus. Kadangi kevlariniai pavadėliai nepermatomi, tai net nesuprantu, kam apskritai jie reikalingi.
Veikiausiai aprašiau ne visus metalinius pavadėlius, nes, kaip jau esu sakęs, neįmanoma spėti su visomis technologinėmis naujovėmis koja kojon. Tačiau net ir dabar pasitaiko ne itin kokybiškų gaminių arba jie padaryti neatsižvelgiant į žvejų reikalavimus. Bet tokie pasvarstymai reikalauja atskiro rašinio. Parašysiu kada nors vėliau, nes ta pati tema, ypač kada ji yra techninė ar technologinė, gana greitai nusibosta. Gal geriau tiesiog pažvejokim...
Romualdas Žilinskas
