Apie spininginių masalų dažymą
Meškeriotojai, kurie kažkada skaitė „Žūklės“ žurnalą, tebeskaito ir dabar publikuojamus mano straipsnius, tikriausiai puikiai žino, jog nemažai voblerių, guminukų bei kitų spininginių masalų perdažau arba bent jau suteikiu viliokliams papildomus spalvinius akcentus. Šiame straipsnių cikle pasidalysiu patirtimi dažant įvairių rūšių masalus.
Mano nuomone, tokie rašiniai veikiausiai bus naudingi ir tiems žvejams, kurie patys nedažo vilioklių, nes dauguma voblerių ar guminukų ir šiaip jau turi begales skirtingų spalvų variantų, todėl išsirinkti tinkamiausius neretai būna sunku.
Beje, neretai kai kurių masalų serijose, nors čia reikėtų kalbėti veikiausiai tik apie voblerius, pasitaiko visiškai baltų masalų. Kaip taisyklė jie taip ir lieka žūklės parduotuvių lentynose, kadangi meškeriotojai nelabai suvokia, kur galima mūsų žūklės sąlygomis pritaikyti visiškai baltą tarsi sniegas tokios rūšies vilioklį. O jis, beje, ir yra skirtas dažymui. Kažkada, menu, žurnale „Žūklė“ rengėme konkursą, kas gražiau, įdomiau, profesionaliau nuspalvins tokius voblerius.
Kodėl žvejai patys dažo masalus?
Veikiausiai skaitytojams kils klausimas: kam apskritai reikia dažyti vilioklius pačiam, jei, kaip jau sakiau, daugelis modelių turi labai plačią spalvinę gamą ir absoliuti dauguma spiningautojų sėkmingai gaudo tokiais, kuriuos siūlo gamintojai?
Na, taip, sutinku. Tačiau atkreipkite dėmesį: tik daugelis modelių, bet ne absoliučiai visi. Kai kurie jų spalviniai variantai būna itin kibūs, tačiau pasitaiko tokių, kuriais nesi pagavęs nė vienos žuvies. Kur dėti tokį masalą? Išmesti? Palikti namuose ir nesinešioti į žūklę? Bet juk galima jį tiesiog perdažyti kopijuojant kibų vilioklį ar sugalvoti savo spalvinę variaciją ir sėkmingai spiningauti.
Dar vienas įdomus niuansas, jei jau kalbu apie tinkamas ir netinkamas masalų spalvas arba tų spalvų derinius. Jei pastebėjote, kažkuriais metais arba net kelis metus iš eilės kai kurie viliokliai, o čia galima kalbėti ir apie voblerius, blizges ar guminukus, nematau skirtumo, būna labai kibūs, bet po to tarsi praranda patrauklumą ir plėšrūnės mieliau griebia jau kitaip dažytus, bet tos pačios firmos, tos pačios serijos modelius.
Dabar neįsibėgėsiu pasakodamas, kodėl taip nutinka, tiesiog pasakysiu, kad tai yra faktas. Ir tokiu atveju buvę kibūs masalai nebetenka paklausos. Vienintelė išeitis – juos perdažyti, kadangi investuota į masalus ne vienas euras, o dabar staiga jie tapo tarsi nereikalingi.
Galbūt nepastebėjote, bet kai kurios (beje, žinomos) firmos naudoja įdomią marketingo sistemą. Kuomet kokio nors voblerio vienas spalvinis variantas perkamas masiškai, o kitaip nudažyti tokie patys masalai neturi didelės paklausos, firma gamintoja nutraukia... kibaus spalvinio varianto gamybą.
Žvejams tai atrodys labai keista, bet toks poelgis gana racionalus. Paprastai nutraukus kibaus vilioklio gamybą, į rinką išmetama keletas naujų spalvinių variantų, kurie kataloguose būtinai pažymimi kaip „naujiena“, ir žvejai, neradę parduotuvėse norimo vilioklio, perka tas „naujienas“. Dėl šios priežasties pagausėja ir anksčiau mažiau populiarių spalvinių variantų pardavimų – spiningautojai dažniau bando plėšrūnėms siūlyti galbūt ne patį geriausią, bet jau išbandytą ir taip pat neblogą vilioklį.
Norėčiau grįžti ir prie kitos anksčiau išsakytos minties – tikrai ne visi masalų modeliai dažomi mums reikiamomis, o aš turiu omenyje Lietuvos vandenis, spalvomis. Kartais randi žūklės prekių parduotuvėje puikų voblerį, tačiau jo spalvinimas būna nei šioks, nei toks ir apskritai kitų panašiu modelių spalvų gama niekam tikusi – tiesiog nėra iš ko rinktis. Stebiu tendenciją, kurią pavadinčiau mada: dvejus–trejus metus pačios įvairiausios firmos, ir žinomos, ir tos, kurias net Kinijoje pavadintų „Abrakadabra“, siūlo labai panašiai dažytus masalus.
Suprantama, kad antrosios bendrovės kopijuoja pirmųjų produkciją, o pirmosios – atranda, jų nuomone, kažkokius naujus ir kibius spalvų derinius. Gali būti, kad taip dažyti vobleriai puikiai tinkami žvejojant amerikietiškus basus ar skandinaviškus upėtakius, tačiau mūsų lydekos ir ešeriai jų visiškai nevertina.
Japonai, korėjiečiai, nors ir orientuojasi į Europos rinką ir tam ruošiami, jų nuomone, specialūs „tinkamai“ mūsų platumoms dažyti viliokliai, visgi neretai spalvindami „nuklysta į lankas“. Vienu metu buvusios itin populiarios hologramos neretai tik gadindavo voblerį, nes yra pernelyg ryškios. Apskritai, užsieniečiai kažkodėl linkę gaminti blizgančius masalus. Kinai čia tiesiog nepralenkiami, ypač jų vartiklės. Forma, žaidimas – lyg ir visai neblogi, bet jau tviskesys! Išbaidytų net aklą plėšrūnę.
Nuolat diegiamos naujos voblerių gaminimo ir dažymo technologijos kartais nebūna sėkmingos. Aišku, apie tokius dalykus nutylima arba net atvirkščiai – metama daug pinigų reklamai. Tikrai neneigiu, kad rimtos firmos praktiškai išbando naujus modelius, visgi sėkmingi bandymai kur nors Anglijoje ar Vokietijoje (apie Ameriką, Japoniją net nekalbu) dar nieko neįrodo. Nereklamuoju latviškos ar lenkiškos produkcijos, tačiau būtent šios šalies firmų importuojami masalai yra „arčiausiai tiesos“.
Kita vertus, mūsų kaimynai taip pat užsakinėja savo voblerius, blizges, guminukus ir kitus masalus dažniausiai Kinijoje, bet firma užsakovė pateikia tam tikrus reikalavimus.
Be abejo, masalų dažymas man teikia dar ir malonumą. Nežinau kodėl, bet patobulinęs (tai čia mano akimis, kiti pasakys, kad tik sugadinau masalą...) vilioklį, brūkštelėjęs nors keletą naujų štrichų dažydamas, aš juo labiau imu pasitikėti. O juk tikėjimas masalu yra svarbus dalykas ir dėl to tikriausiai niekas nesiginčys. Nors dabar jau net nebežinau – ar tikėjimas, ar ilgametė patirtis tą vilioklį iš tiesų padaro kibesnį. Manykim, jog tai antrasis variantas, nes kitu atveju nerašyčiau šito straipsnio.
Kažkada rengtas konkursas, apie kurį minėjau rašinio pradžioje, parodė, kad mūsų žvejai yra tikrai labai išradingi. Ne vienas jų gaminasi namuose voblerius, tokių veikiausiai žinote ir internetinėje erdvėje, kiti irgi tai daro, bet nesireklamuoja. Suprantama, kad šie meškeriotojai nusidažo savo gaminius, išbando įvairias technologijas, įvairius dažus, turi savas paslaptis, netgi spalvinimo stilių. Tikrai pagirtinas dalykas, lenkiu prieš juos savo žilą galvą.
Tačiau šių auksarankių naudojamos dažymo technologijos ir gamyba yra gana sudėtingos, tad vargu ar statistinis žvejys tuo užsiims.
Dvi dažų rūšys
Rašydamas šį straipsnį aš noriu suteikti galimybę patiems pasitobulinti savo masalus, todėl ir vilioklių dažymui siūlau visiems lengvai ar bent jau lengviau gaunamus ir gana pigius „dažus“. Faktiškai jie būna dviejų rūšių – tai vandeniui atsparūs rašikliai, kurie yra pagaminti spiritiniu pagrindu, ir paprasčiausias nagų lakas.
Spiritiniai rašikliai tinkami praktiškai visų masalų dažymui, jais spalvinu medinius ir plastikinius voblerius, sukriukes ir vartikles, silikoninius masalus. Beje, guminukams dažyti tinka tik šie markeriai, kadangi nagų laku galima dengti plastikinius, medinius ir metalinius paviršius, tačiau jokiu būdu ne silikoną. Tiesa, čia yra dar įvairių techninių niuansų, bet apie juos vėliau...
Spiritiniai rašikliai kažkada netgi buvo pardavinėjami žūklės prekių parduotuvėse. Juos žvejams gamino lenkai, tie vadinamieji „žvejybiniai markeriai“ būdavo pakuojami, jei neklystu, po 4 ar 5 pagrindines spalvas. Tai juoda, žalia, mėlyna, raudona, geltona, nors pastarosios gal nebuvo, sakau, seni laikai, jau nelabai atsimenu. Tačiau gerai menu, kad minėtus spiritinius rašiklius mūsų žvejai pirkdavo labai noriai.
Galima spiritinių rašiklių pas mus įsigyti ir dabar, bet jų tektų ieškoti kanceliarinių prekių parduotuvėse. Vėlgi, ten rasite tik raudonus, juodus, geltonus, rečiau – žalius, mėlynus, oranžinius ir rudus markerius. Bet, jei jau rimtai užsiimi masalų „gerinimu“, tiek spalvų bus mažai. Taip pat reikėtų turėti ir įvairaus storio rašiklių. Platūs bus skirti ištisiniam masalo dažymui, o su plonais galiukais – patogūs spalvinti, ryškinti smulkias vilioklio detales.
Veikiausiai nieko nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad, tarkim, sterkui morkos spalvos guminukas yra vienas prioritetinių masalų. Bet toji „morka“ gali būti „apvytusi“, t. y. blankiai oranžinė su gelsvu atspalviu, bet gali būti ir „šviežia“, o tai reiškia, kad ji yra sodriai oranžinė, praktiškai tarpinės spalvos tarp oranžinės ir raudonos. Ir sterkui tam tikromis žūklės sąlygomis tokie atspalviai bus tikrai ne tas pats.
Tai tik vienas pavyzdys, kuris parodo, kad reikia turėti tos pačios spalvos net keletą atspalvių, jei jau nori smarkiai išplėsti savo masalų spalvinę gamą. Todėl tenka ieškoti internete, kas parduoda bent 24 spalvų markerius (paprastai rinkiniai sudaromi iš 12, 16, 24, 32 spalvinių variantų) ir juos atsisiųsti paštu iš JAV, JK ar kitų šalių. Įdomu tai, jog ne visada gausi ir ten radęs, nes tokia prekė... deficitinė, jos paklausa paprastai didesnė už pasiūlą.
Kita vertus, vienokios spalvos markerius išnaudoji greičiau, o kitų spalvų rašiklius – daug rečiau, tad atsisiųstas rinkinys gana greitai tampa „nepilnas“. Laimei, kad būtent anksčiau minėtos pagrindinės spalvos, kurių galima įsigyti kanceliarinėse prekėse pas mus Lietuvoje, ir yra tos dažniausiai naudojamos, tad savo markerių atsargas galima pasipildyti.
Kuriam laikui spiritinius rašiklius įmanoma savotiškai „atgaivinti“, jei jie jau nebespalvina. Išardžius markerį jame rasite plastikinį vamzdelį, kuriame yra porėta dažų prisodrinta medžiaga, kurią suvilgome spiritu ir markeris dar kurį laiką vėl bus darbiniame lygyje. Tiesa, neilgai...
Neretai kelių spalvų markerius nešiojuosi ir į žūklę. Kuomet velkiauju, kitąsyk pasiimu ir kelias dešimtis spiritinių rašiklių. Jų privalumas tas, kad galima masalo spalvas pakoreguoti žūklaujant. Ir tikrai kartais to reikia, nors masalų, tarkim, išsiruošęs velkiauti, vežuosi ne dėžę, bet krepšį, kuriame telpa kelios dėžės. Merfio dėsnis – kolega traukia lydekas kaip tik tuo vobleriu, kurį turiu ir aš, tačiau neturiu reikiamo spalvinio varianto. Jei įmanoma (apie tai jau kituose straipsniuose), masalą tiesiog valtyje pasidarau tokį ar bent panašų.
Visiškai kita situacija su nagų laku. To „gėrio“ galima nusipirkti, kiek tik širdis geidžia, trūkumo nėra. Bet labiau teoriškai nei praktiškai. Ir vėl koją pakiša atspalvių stoka. Vienais metais niekaip negalėjau rasti tinkamos „samaninės“ spalvos (vienas geresnių variantų voblerių nugarėlėms), kadangi parduotuvėse siūlomi atspalviai buvo tai per tamsūs, tai per šviesūs, tai per gelsvi ir panašiai. Teko maišyti kelias nagu lakų spalvas, kol gavosi tinkama „samana“. Jūs veikiausiai skaitote ir galvojate, kad aš perdedu tokius dalykus. Manykite, ką tik norite, tačiau rašau atvirai.
Šiaip jau nagų lakų asortimentas, kaip ir sakiau, yra milžiniškas, bet labai smarkiai skiriasi jų kainos. Tai, kas moterims atrodo puikus lakas, dažant masalus galbūt bus nieko vertas, o kainuos jis kokius 10 kartų brangiau nei nukainotas ir prekybos centre kur nors lentynų gale nugrūstas nagų lakas. Todėl ne kainose esmė, žvejų ir moterų prioritetai lakų spalvoms bus visiškai kiti.
Taip pat nagų lakas gali būti matinis, su perlamutriniu blizgesiu, pusiau perregimas, su įvairiais blizgučiais ir panašiai, variantų yra begalybė, tik mokėk juos pritaikyti. Sakau „mokėk“, nes, tarkim, netgi minėtų blizgučių dydis, nes jie gali būti labai smulkūs, pavyzdžiui, sidabriniai, arba stambūs, gali niekais paversti visą darbą arba masalas taps labai kibus. Konkretizuoti negaliu, nes visi šie dalykai nenupasakojami, kita vertus, rasti geriausius spalvinius variantus padeda tik žvejybinė praktika bei ilgalaikis masalų dažymas. Kada „atmuši“ ranką ir akį, tik tada jau gali beveik neklysdamas išsirinkti tinkamiausią laką už mažiausią kainą.
Derėtų įspėti, kad nagų lakas sensta. Tai akivaizdu paėmus buteliuką, kai matosi tarsi dvisluoksnis (viršuje permatomas) lakas. Jis taip pat ir džiūsta. Pakaks prastai užsukti buteliuką ir po mėnesio jo arba neatsuksite, arba atsukę rasite sukietėjusį turinį. Galima pradedantį sausėti laką „atgaivinti“. Tam perku bespalvį ir jo įpilu į bebaigiantį sudžiūti laką. Tiesa, tokiu atveju prarandamas buvusios spalvos intensyvumas, tenka tepti daugiau lako sluoksnių. Galima pripilti truputį acetono, bet kai kuris lakas po tokios procedūros „susisuka“ į gniužuliukus ir naudojimui nebetinka.
Kažkada manęs klausė, kiek turiu lako? Kiek jo turiu šiuo metu, tingiu skaičiuoti, bet maždaug prieš metus turėjau 365 buteliukus. Dabar irgi panašiai tiek, gal truputį daugiau, nes dalį visgi tenka išmesti, juk minėjau, kad nagų lakas džiūsta, sensta. Bet jo asortimentą kaskart vis kompensuoju vėl nusipirkdamas naujo. Laimei, kad pigus nukainotas nagų lakas dažniausiai būna geresnis masalų dažymui nei brangus, nes tai man tikrai brangiai atsieitų. Laką laikau sandariose dėžėse, kitaip kambariai pradvoktų lyg koks chemijos sandėlis.
Kai kurių labiausiai naudojamų spalvų turiu įsigijęs po 5–6 buteliukus, nes dažant, tarkim, 15 cm dydžio voblerį, o jei dar tepi du sluoksnius, lako išnaudoji tikrai daug. Kita vertus, galima maišyti įvairių spalvų nagų laką ir gauti atspalvį, kokio galbūt nerasi nusipirkti. Tačiau nepatarčiau to daryti originaliuose buteliukuose, nes paprasčiausiai gerai neišmaišysite spalvų, o ir teisingai atitaikyti jų santykius bus sudėtinga. Imi kokį nors plokštesnį indelį, varvini, maišai ir išsyk dažai, kol lakas nespėjo sudžiūti.
Mano siūlomi dažikliai (ar spalvikliai, čia kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) turi dar vieną neabejotiną privalumą. Tiek spiritinių rašiklių dažai, tiek nagų lakas pašalinamas praktiškai be jokios žalos vobleriui arba blizgei su paprasčiausiu acetonu. Aišku, galima naudoti moterims siūlomą nagų lako „nuėmėją“. Bet pastarasis gerai nuvalo tik spiritiniais rašikliais dengtus masalus, jiems tinka ir bet koks spiritas, tačiau didesnį sluoksnį lako tenka ilgai ir nuobodžiai trinti, nes tame moterų piršteliams skirtame citrina ar pakalnutėmis kvepiančiame skystyje yra pernelyg maža dalis acetono.
Jau buvau užsiminęs, kad iš skirtingų medžiagų pagaminti masalai dažomi skirtingai, nesvarbu, net jei dažai bus tie patys. Bet apie tai – jau kituose straipsniuose, kur aprašysiu kiekvienos vilioklių rūšies spalvinimą.
Romualdas Žilinskas
