Apie šamo akis, nosį ir ausis
Šamas yra bene vienas geidžiamiausių žvejų laimikių. Tačiau tikrų šamų gaudytojų – žvejų, kurie specializuojasi šių plėšrūnų žūklėje pas mus nėra daug, nors ilgaūsį galima žvejoti praktiškai visais žūklės įrankiais, na, galbūt išskyrus muselinę, nors ir tokios prielaidos neatmesčiau. Tačiau nekalbėsiu apie šamų žūklę, o papasakosiu, kaip tas grobuonis aptinką savo aukas, kurios gali būti ne tik žuvys, tačiau ir varlės, įvairūs moliuskai, dėlės, sakoma, kad netgi vandens paukščių jaunikliai, smulkūs vandeniniai žinduoliai, žodžiu, viskas, kas plaukioja po vandeniu ir ant vandens.
Jei lyginsime šamą su dauguma mūsų žuvų, pamatysime, kad ilgaūsio rega yra labai menka. Tiesą sakant, ji šiam plėšrūnui ir nėra labai reikalinga, kadangi jis aktyviausiai medžioja prieblandoje, t. y. anksti ryte, pavakariais, arba dažnai net visai sutemus. Žinoma, aktyvus ilgaūsis gali būti ir vidurdienį, tačiau čia jau kaip oras ir kaip šamui noras... Bet kokiu atveju šio plėšrūno akys labai menkai reaguoja į apšvietimo intensyvumą, todėl iš esmės jam nėra jokio skirtumo kokiu paros metu medžioti. Tačiau šamo aktyvumą lemia kitos priežastys, nes ilgaūsis yra pasalūnas ir jam lengviau užpulti apsnūdusią ar dėl tamsos menkiau aplinkoje besiorientuojančią auką, nei žvitriai dieną skaidriame vandenyje plaukiojančią žuvelę.
Visgi šamas sugeba atskirti kontrastingus fonus, todėl pakankamai gerai mato šviesiame vandens paviršiuje tamsų aukos siluetą. Bet tai – ne pagrindinis faktorius, kuris išprovokuoja grobuonį pulti, kadangi medžioklėje ilgaūsis labiau pasitiki ne akimis, o kitais jutiminiais organais.
Pasak mokslininkų, šamo ilgi ūsai bei po apatine lūpa išsidėstę trumpesni ūseliai šiam plėšrūnui yra tas pats, kaip žmogui pirštų galiukai. Netgi daug daugiau, kadangi grobuonis liesdamas ūsais objektą geba susiorientuoti ėdamas tai daiktas ar ne. Kita vertus, visas šios žuvies kūnas (ypač galva) yra nusėtas savotiškais skonio receptoriais, tad ir netekęs savo ūsų šamas sugebėtų visai sėkmingai maitintis. Tai, jog ilgieji šamo ūsai yra savotiškas smulkesnių žuvelių vilioklis, kuris žioploms žvynuotosioms gali atrodyti lyg kokie kirminai, tėra labiau prielaida nei įrodytas faktas.
Kitas ne mažiau svarbus orientyras šamui ieškant maisto – jo uoslė. Gal ir keistai atrodo, kad žuvys po vandeniu gali kažkokiu būdu skirti kvapus, visgi ir tokioje terpėje kvapai persiduoda ne ką prasčiau, tad daugiau ar mažiau išlavėjusi uoslė būdinga daugeliui mūsų vandenų žvynuotosioms. Na, veikiau ne tiek uoslė, kaip mes ją suprantame tiesiogine prasme, tačiau galimybė identifikuoti vandenyje chemines, o taip pat ir organines medžiagas per atstumą. Šiuo atžvilgiu šamas yra bene toliausiai „pažengusi“ Lietuvos vandenų žuvis. Atrodytų, kam reikia ilgaūsiui tokių dalykų, kaip toji cheminė identifikacija, nes jo maisto racionas dažniausiai vien gyvūninės kilmės. Tačiau, ką jau minėjau straipsnio įžangoje, ilgaūsio meniu yra labai įvairus ir šamas instinktyviai orientuojasi, ką tuo metu galima lengviau suėsti, kas arčiau jo randasi, kad nereikėtų eikvoti bereikalingos energijos maisto paieškoms. Bet to turėkite omenyje, kad kiekviena žuvų rūšis turi savitą kvapą, kurį mūsų nosys vargu ar užuodžia, tačiau ilgaūsis tai junta neklysdamas ir puikiausiai atskiria šalimais praplaukusią kuoją nuo ešerio. Dar daugiau tas kvapas, tiksliau jo cheminė sudėtis, gali atspindėti ir atskirų žvynuotųjų fizinę būklę. O kuo ji yra blogesnė, tuo ši žuvis labiau tinka ūsuočio užkandžiui, nes nusilpusią auką lengviau pagauti.
Paprastai žuvys sau maistą aptinka jei ne vienu, tai kitu jutiminiu organu, didžiąją dalį „jutiklių“ pasitelkia jau vėliau, kuomet tenka apsispręsti – ėsti kažką tuojau pat, palaukti ir galbūt vėliau praryti ar praplaukti pro šalį. Jutiminius organus, kurie tarsi padeda „tašką“ galutiniam apsisprendimui, mokslininkai įvardija kaip antrinius arba pagalbinius identifikatorius. Visgi, žvynuotosios gana dažnai paprasčiausiai nesinaudoja antriniais identifikatoriais, joms pakanka pirmo įspūdžio, nes kitu atveju mes vargu ar pagautume lydeką, salatį arba tą patį šamą dirbtiniu masalu.
Kiekvienas, bent jau mūsų gėluosiuose vandenyse plaukiojantis, plėšrūnas turi gerai išlavėjusią šoninę liniją. Tai irgi tam tikri receptoriai, kurie susikoncentravę ant žuvų šonų išilgine juosta ir jų paskirtis – reaguoti į vandenyje sukeltą vibraciją. Be abejonės, ypač upėse, vanduo nuolat juda ir žvynuotosios šį srovių judėjimą jaučia, bet netoliese praplaukiančios kitos žuvys visiškai kitaip virpina vandenį ir plėšrūnai puikiai gali susivokti, kokio dydžio ar netgi rūšies potencialios aukos arba į besikėsinantys grobuonys gali būti. Beje, kokiu nuotoliu juda toji auka ar plėšrūnė žuvys irgi susiorientuoja.
Tačiau tuo „stebuklai“ dar nesibaigia. Neseniai mokslininkai išsiaiškino, jog kai kurie vandenų plėšrūnai, o tame tarpe ir šamas, šoninės linijos pagalba sugeba atsekti neseniai pro šalį praplaukusią žuvį, nes vandenyje dar kurį laiką išlieka jos palikta vibracija. Amerikiečių ir vokiečių mokslininkai tvirtina, kad šamas minėtus hidrodinaminius pėdsakus aptinka praėjus net dešimčiai sekundžių. Atstumas priklauso nuo praplaukusios žuvies dydžio ir siekia iki 55–60 jos ilgių. Tad 5 cm dydžio žuvelė tokiu būdu gali būti susekta 2,5–3,0 m atstumu ir netgi po kurio laiko.
Kitos teorijos teigia, kad ilgaūsiai orientuojasi pagal žuvų elektromagnetinį lauką arba tai daro, ką jau sakiau, kalbėdamas apie šamo uoslę, „ragaudami“ vandenį, nes yra jautrūs jo cheminei sudėčiai. Atrodytų, kad žvejams tai nėra labai svarbu, na, nebent tiems, kurie ryžtasi šamus gaudyti gyvomis žuvelėmis. Bet aš paprieštaraučiau, nes yra specialių atraktantų plėšrūnėms, tad bent jau kuo kvepia (veikiau jau smirdi) jūsų guminukas arba vobleris gali būti labai svarbu šamų žūklėje.
Kadangi kalbėjau apie šamo „nosį“, tai nederėtų pamiršti ir jo „ausų“. Tai mums atrodo, kad po vandeniu yra visiška tyla. Anaiptol – ši stichija tiesiog perpildyta garsais, juos žuvys puikiai girdi, svarbu yra tik atskirti kuris garsas ką reiškia. Vėlgi, vienų žvynuotųjų klausa geresnė nei kitų.
Šamą galima priskirti prie itin gerai girdinčiųjų. Tačiau garsų šaltiniai gali būti dviejų pagrindinių rūšių ir ilgaūsis juos jaus skirtingai. Kuomet ant kranto žvejys smarkiai trepsės kojomis arba brisdamas vandeniu kietais batais braukys per akmenis, vandenyje atsiras tam tikra vibracija, kurią, žuvys identifikuos šonine linija ir neabejotinai pasistengs nuplaukti kuo toliau nuo tos vietos. Karpinės žvynuotosios bei šamas turi ir kitą organą skirti garsams. Tai šių žuvų galvose esanti klausos sistema, kuri per tam tikras kaulines plokšteles (Vėberio aparatas) jungiasi su plaukiojamąja pūsle. Šios plokštelės lyg rezonatorius iš plaukiojamosios pūslės į tikrąją klausos sistemą perduoda sustiprintus garso virpesius. Plaukianti žuvis ne tik sujudina vandenį, tačiau ji juda skleisdama tam tikrą garsą, kurį šamai tuo momentu fiksuoja net iš kelių dešimčių metrų.
Kaip matote šamas yra visapusiškai pasiruošęs aptikti aukas, kas leidžia jam labai rezultatyviai medžioti. Norėjau pasakyti, kad ilgaūsis ėda sočiai, o tam laiko sugaišta nedaug, jei lyginsime su kitais povandeniniais plėšrūnais. Ir visgi mes sugebame šamą pergudrauti...
Romualdas Žilinskas
