Apie salačius, išdurtas akis ir virvę ant kaklo

Aš įsitaisau gale valties, nusirengiu, kaitinuosi kaitrioj saulėj ir tik pro primerktų akių vokus stebiu ant borto stovelyje pritvirtintą spiningą. Ne todėl, kad miego norėčiau – dangus nerealiai žydras – tarsi Italijoje, o saulė akinamai ryški – tartum Sacharoje. „Nieko nebus, plaukiam salačių.“ Čia taip sako mano draugas, jis žino, ką daro, juolab ir aš mačiau kelis salačių „išėjimus“ vandens paviršiuje.

Kadangi žuvaujame netoli Nemuno ir Neries santakos, pasukame valtį prieš srovę ir judame į Nerį. Tenai, pasak Gintaro, dabar turėtų medžioti salačiai, nes aukštas atmosferinis slėgis ir mažai vėjuota vaiski diena jiems būna palanki ir netgi vidurdienį šie plėšrūnai kitąsyk vaiko aukšles vandens paviršiuje. Tačiau vidury upės už tilto.

2:0 bičiulio naudai

Žinau ir aš tą atkarpą, iš tiesų ten būna nemažai šių plėšrūnų, bet juos pasiekti nuo kranto keblu, reikia toli bristi. Šįsyk to tikrai neprireiks, nes mes su valtimi.

Kita vertus, spiningai skirti velkiavimui, tad nėra patogūs tolimam masalų mėtymui. Aš taip kalbu, nes salačiai neprisileidžia arti valties, jie puikiai mato laivą ir jame stovinčius meškeriotojus, tad tokiu atveju būna katės ir pelės žaidimas: tu artėji link plėšrūnų, o jie tolsta, paplauki pasroviui arčiau, bet salačiai atsiduria tau už nugaros. Žodžiu, žaidi tikrąja ta žodžio prasme ir vis stengiesi masalą užmesti kuo toliau.

Tinka ir vobleris, ir vartiklė – šie viliokliai dabar lygiaverčiai. Bet blizgės privalumas tas, kad galima toliau nusviesti, juolab, kai įranga skirta ne tokiam spiningavimui.

Laimei, jog mes turime vartiklių. Tiek aš, tiek bičiulis jų visada įsimeta į dėžes su vobleriais, na, dėl visa ko. Juk nereikia masalų ant kupros tampytis, kaip-ne-kaip žuvaujame iš valties.

Žodžiu, Neryje išties randame salačius, jie akivaizdžiai medžioja, o mes žaidžiame tas mano nupasakotas gaudynes. Nors gal kartu dar ir slėpynes, kadangi, kol atplaukėm smarkiau pūstelėjo vėjas, jo kryptis – išilgai upės, todėl vandens paviršius raibuliuoja nuo bangelių. O tai trukdo pamatyti salačių sukeltus ratilus, nes jie ir yra pagrindinė nuoroda, kur sviesti masalą.

Bet labiau trukdo man, nes aš nepasiėmiau akinių nuo saulės. Gintaras šitą aksesuarą nešiojasi, vežiojasi nuolat, aš niekaip neįprantu. Man akių „pritemdymas“ pakeičia aplinką, nors tu nušauk, viskas tada regisi kitaip...

Gintarui – priešingai, jis sako, kad be akinių negali, nes taip įprato. Ir jie labai gerai ne tik tokiu giedru oru, tačiau ir mainantis debesuotumui, kuomet saulė tai iššoka tarp debesų, tai panyra į juos. Jei esi su akiniais tokios permainos daug mažiau juntamos, apšvietimas labiau suvienodėja.

Ypač puikūs poliarizuotais stiklais, nes galima geriau matyti ir traukiamas žuvis – tų akinių stiklai menkina vandens blizgesį, todėl žvilgsnis labiau prasiskverbia į vandenį. Kai vargini stambų laimikį, galima labiau orientuotis, kur jis tuo momentu yra.

Kad bičiulis teisus pasijunta išsyk, nes Gintaro sviestos geltono metalo vartiklės skrieja arčiau taikinių, o maniškės šalia jų tupia tik kartais. Rezultatas – draugas ištraukia du salačius, dar vienas nusipurto nuo kabliuko. Man užkimba vos vienas, bet ir tas blizgę nasruose laiko neilgai – tik pajuntu, kad buvo, ir jau nėra. O žvejojome identiškais masalais, mano net valas plonesnis.

Begrįžtant namo įsiskausta galva. Man tai nėra būdinga, atvirai pasakius (nusispjaunu tris kartus), netgi retas reiškinys, kad nuo ko nors ir kada nors imtų braškėti makaulė. O ji vakarop jau net ne braška, tačiau treška. Hm...

„Nurašau“ tai nuovargiui, miego stygiui, kaklo ir pečių raumenų pernelyg aktyviai veiklai, nes teko rankomis padirbėti įsijuosus, ištiesus kaklą žvalgytis atsakančiai.

Kitą rytą pažiūrėjęs į veidrodį išsigąstu: Viešpatie aukštielninkas, akys krauju pasruvusios, atrodo lyg pirštais išbadytos. O galva, kaip ir vakar – tiesiog ūžia. Pėdinu į polikliniką...

Žūklė – sveika ir nelabai

Nepasakosiu smulkiai visų „kryžiaus kelių“ medicinos įstaigoje (salatį pagauti lengviau), tačiau galiausiai atsiduriu pas okulistę. Daktarė tikrai nuoširdžiai ir profesionaliai tiria mano regos organus. Išvada – akių tinklainės priešuždegiminis procesas, akispūdis. Išrašo kažkokių „lašiukų“.

Ak, tiesa, dar ir šiaip patikrina regėjimą. Čia man „uždeda pliusą“, kadangi jis yra idealus, kas tokiame amžiuje nėra itin dažnas reiškinys. Tai buvo prieš keletą metų, dabar nebeidealus, jau prie kompiuterio ir skaitant tenka 0,5–0,75 dioptrijos akinius užsidėti. Beje, tokių „silpnų“ pas mus užsimušdamas nerasi. Tačiau jau krypstu ne ten...

Taigi medikė tą mano vis dar normalią regą pagrindė tuo, kad žvejoju. Sako, jog tai labai gerai akių raumenims, nes juos tenka tai įtempti žvelgiant į tolį, tai žiūrėti į arti esančius objektus, tai „atsipūtus“ žvalgytis į šalis, trumpiau tariant, meškeriojimas yra puiki akių profilaktika.

Kita vertus, ta pati žūklė dabar man ir pakenkė – pernelyg ilgai spoksojau į upės raibulius, žiūrėjau į priešpriešinę saulę. Tačiau pats kaltas, Gintarui neskaudėjo – jis buvo su akiniais nuo saulės. O aš, kvailys, dar kartais net pasišaipydavau iš jo Džeimso Bondo stiliaus, nes bičiulis akiniais akis dengiasi net ir šaltesniu metų laiku.

Pagijo mano akys, gydytojos išrašyti vaistai padėjo, tačiau pamoką turėjau tokią, kad jos kartoti nebenoriu. Dar pasitaiko, kad tamsius akinius užmirštu pasiimti į žūklę, bet labai stengiuosi to nedaryti.

Reziumuojant tai, ką parašiau – dabar turiu trejus akinius nuo saulės ir deduosi juos priklausomai nuo apšvietimo, žūklės sąlygų. Tikriausiai keista, kad „priklausomai nuo apšvietimo ir žūklės sąlygų“.

Ilgai ir nuobodžiai man tektų aiškinti, dėl ko, kodėl, kame čia „šaknys“, todėl nekartosiu tai, kas parašyta aiškiai ir pakankamai išsamiai Salmo internetinės parduotuvės svetainės skyrelyje „Akiniai ir jų priedai“, įdedu nuorodą.

Žvejams būtini akinių priedai

Akinius nuo saulės daugelis žvejų nešioja ant kepurės, laiko kišenėse. Na, ant kepurės atrodo tikrai stilingai, bet po to pasitaiko, kad ima verkšlenti – pametė, nukrito į vandenį ir paskendo, susibraižė stiklai... Yra tokio tipo akinių su neskęstančiais rėmeliais, deja, nedaug modelių.

Kai kurie akiniai gana brangūs, nes jie iš tiesų yra geri. Kita vertus, sulyginkite kokybiškų akinių kainas žvejybinėse parduotuvėse, kad ir toje pačioje Salmo, ir pažiūrėkite kiek jie kainuos tam skirtose specializuotose akinių parduotuvėse, salonuose. Na, kaip? Skirtumas juntamas?

Bet brangų daiktą reikia ir saugoti. Kad nesibraižytų stiklai, privalu akinius laikyti tam skirtose dėžutėse, dėkluose arba bent jau specialiuose maišeliuose, kurie, beje, visada būna komplekte prie firminių akinių, nes žūklėje jie gali susibraižyti greičiau nei bet kur.

O kad nepasimestų ir neskęstų, gaminami ant kaklo skirti nešioti akinius laikikliai. Tai gali būti netgi paprastos virvelės, kurias parduoda irgi specialiose optikos parduotuvėse. Beje, tik jas.

Ir aš jau „atsikandau“ pigių virvelių, nes jų galuose esančios gumelės, kurios prisitaiso prie akinių rėmelio, labai netvirtos, nepatikimos. Tos plonos gumelės netgi trūkinėja nuo „senatvės“, kurios sulaukia po metų ar dviejų. Todėl akinius su šiuo įtaisu taip pat galima „sėkmingai“ pamesti, nuskandinti.

Apsaugai nuo tokių nemalonumų siūlomi firminiai laikikliai skirti akiniams nuo saulės žvejyboje. Jie neskęsta bei neleidžia skęsti pritvirtintiems ir nukritusiems į vandenį akiniams, gerokai patvaresni nei tos virvutės, nes akinių tvirtinimas yra kitokio tipo.

Tiesa, ir čia pasitaiko nelabai patogių laikiklių. Turiu ir aš tokius. Jie pagaminti iš vientisos guminės žarnelės ir pernelyg masyvūs – jauti, kad ant kaklo kabo kažkoks tarsi svetimkūnis, kai užsidedi akinius ta žarnelė tabaluoja ant ausų, jas liečia – mane tai nervina...

  Geriausi, mano nuomone, yra kombinuoti laikikliai, kuomet plona virvelė sujungiama su gumine žarnele, o virvelės ilgį galima pasireguliuoti, ko nei vienuose, nei kituose minėtuose laikikliuose nebūna. Tokius siūlo firma Norfin, įdėjau pavyzdį, galite puikiai suprasti, ką aš turėjau omenyje.

Dienos nusimato saulėtos. Įsijautę į žvejybą nepamirškite, kad akys pas žmogų yra tik dvi, jų nerasi pirkti jokioje parduotuvėje, jos labai jautrios. Ir ne tik vasarą, tačiau ir kitais metų laikais.

Romualdas Žilinskas