Apie pavasarinę plūdinę apskritai ir išplėstai
Balandis jau įpusėjo, todėl visos karpinės žuvys upėse gana aktyviai maitinasi. Tačiau senkant vandeniui, kas ir vyksta būtent dabar, taip pat artėjant daugelio žvynuotųjų nerštui, žuvys gana smarkiai migruoja, todėl rasti tinkamą vietą žūklei yra sudėtinga.
Kartais dėl neaiškių priežasčių žvynuotosios pasirenka maitinimuisi tik tam tikrą upės plotą, kuris, bent jau vizualiai, niekuo nesiskiria nuo daugelio šalia esančių. Paprastai tokias vietas gerai žino vietiniai meškeriotojai, atvykėliams, atsitiktinai užklydusiems prie upės žvejams jas rasti sudėtinga.
Kas ieško – tas randa
Todėl pavasarinė žūklė kažkuo primena spiningavimą, nes tenka daug vaikščioti ilgai neužsibūnant vienoje vietoje. Galimas daiktas, jog žuvys dar nebus susigrupavusios į didelius priešnerštiniam laikotarpiui būdingus būrius, tad, netgi radus tinkamą vietą, pasiseks pagauti tik keletą strepečių ar kuojų.
Visgi tokią vietą verta įsidėmėti, nes kitą dieną čia galima bus galbūt ir žymiai sėkmingiau pažvejoti. Pasak ichtiologų, į nerštavietes kuojos juda maždaug 20–30 km per parą greičiu, todėl tikėtina, kad tos pagautos žuvys yra pirmosios, kurios ėmė kilti upe aukštyn.
Tačiau aš kalbėjau apie vidutinio dydžio ir mažas upes. Kiek kitaip yra didelėse mūsų krašto upėse – Nemune ir Neryje. Tai, jog kibimas prasideda upių aukštupiuose (nežinau, kaip yra Baltarusijos teritorijoje, bet pas mus minėtų upių dalis prie pasienio irgi galima laikyti aukštupiais) – faktas, bet tam tikru metu visai neprastai galima pažuvauti ir šių upių vidurupiuose ar dar žemiau.
Tačiau lyginant su mažomis upėmis čia žuvų ieškoti reikėtų jau kitokiose vietose. Nedidelėse upelėse žvynuotosios gali laikytis ir palyginti smarkioje srovėje, nedideliame gylyje, kuris kartais būna vos 30–50 cm bei visame upės plotyje, tad tikėtina jų rasti bet kur, o Nemune ir Neryje tokiu metų laiku reikėtų orientuotis į specifinius tų upių ruožus. Dabar žvynuotosios kimba ne kur nors seklumose, bet ir ne duobėse.
Atskirą straipsnį derėtų rašyti apie užtvindytas pievas ar senvages, tačiau dabar kalbu tik apie upes. Taigi, gylis žūklavietėje gali svyruoti nuo 1 iki 2 m. Bent jau, mano manymu, tai optimalios ribos, nors gali būti ir išimčių. Bet kokiu atveju gylis nėra pagrindinis veiksnys, labiau reikėtų orientuotis į srovės pobūdį bei dugno reljefą.
Didelėje upėje tėkmė būna didesnė nei mažoje, nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. Bet toks įspūdis susidaro tik todėl, kad pastarieji vandens telkiniai būna seklesni, čia mažesnė vandens masė. Todėl ir žuvys didelėse upėse anksti pavasarį stengiasi ieškotis plotų, kur srovė būtų menkesnė.
Kita vertus visiškai stovinčiame vandenyje (beveik stovinčiame, kas būna plačiuose užutekiuose) dar nėra visiškai prabudusi gyvybė, nes vanduo vis tiek pernelyg šaltas. Tai atsitiks vėliau, kuomet masiškai ims daugintis įvairūs vėžiagyviai, sukrus vabzdžių lervos, polaidžio vanduo galutinai išsiplaus iš dirvos, upės praskaidrės.
Dabar ką nors ėdamo žuvys gali rasti netoli tėkmės, kuri skalauja dugną bei pernykštę vandens augaliją, apsemtą priekrantę. Visgi į srovę žvynuotosios nelenda, o laikosi netoli jos ribos.
Labiausiai tikėtina žvynuotąsias rasti ties priekrantės šlaitais, kur dugne susidaro pakopa. Sausą vasarą čia jau būna kranto riba, bet dabar visa tai yra po vandeniu ir ties tuo natūraliu pagilėjimu laikosi dauguma žuvų. Ypač gerai, kai pagrindinis vandens srautas teka kiek toliau nuo to šlaitelio, nes tada įmanoma ilgesnį laiką norimoje vietoje išlaikyti masalą.
Tačiau tokia vieta turi vieną esminį trūkumą. Esant sausam pavasariui ir besniegei žiemai upės gali labai greitai sekti. Todėl jei vakar čia vandens gylis buvo vienoks, šiandieną, kai upė „nukrito“ keliais centimetrais, srovės pasiskirstė kitaip, kas turi labai daug įtakos žuvų norui maitintis vakarykščiuose dugno plotuose.
Vertėtų atkreipti dėmesį ir į kiek nutolusias nuo kranto vietas, kur gylis staiga kinta ir už sūkurių, netolygios tėkmės susidaro ramesnio vandens ar tolygios vidutinės tėkmės ruožas. Vasarą tokiose vietose (turiu omenyje srovės pobūdį) mes veikiausiai gaudytume karšius ar karosus, bet dabar čia mielai lankosi meknės, kuojos, plakiai.
Kartais šių žuvų galima rasti ir už rėvų, kurios vasarą būna labai seklios, apaugusios vandens augalais. Bet tai būtų jau pati tolimiausia rėvos dalis pasroviui, kur dugnas gilėja ir yra gana minkštas.
Aprašinėdamas tokias vietas, jas tiesiog regiu mintyse, bet vėlgi – ne visose ir ne visuomet čia būna žuvų. Kaip ir mažose upėse jų reikia ieškoti ir radus dvi panašias vietas gali neaptikti žvynuotųjų, o, štai, tokioje pat trečiojoje – žuvys kibs be problemų.
Nesudėtingos sistemėlės
Kadangi žvejosime ne itin smarkioje tėkmėje, išskyrus atskirus atvejus mažose upėse, gylis taip pat nebus maksimalus, žuvys dar vangokos, tai įrankius taip pat naudosime atitinkamus.
Meškerykočiai, ritės – kiekvieno žvejo asmeninis reikalas, nekalbėsiu apie tai, svarbu, kad galima būtų patogiai gaudyti plonu valu ir iki 3 g plūdrumo plūde. Bet tai jau bus maksimaliai didelis svoris, nes paprastai naudoju 1,5–2,0 g plūdes, o mažesnėse upėse ir dar menkesnio plūdrumo.
Priežastis ta, jog dabar žuvų kibimas gali būti sunkiai pastebimas, o ir svarelių apkrovos nereikia – žvynuotosios mieliau čiumpa ant laisvai besiplaikstančio valo kabliuko užnertą masalą. Toli užmesti masalą beveik neprisieina, tad subtili sistemėlė yra gerokai našesnė. Tačiau masalas neturėtų kilti aukštai nuo dugno, gylį nustatome taip, kad dugną liestų masalas arba apatinis smulkus švininis šratelis.
Paprastai rekomendacinio pobūdžio žvejybiniuose straipsniuose autoriai siūlo naudoti tik vieną didelį svarelį ir ties pagrindinio valo bei pavadėlio sudūrimu užspausti mažutėli švino rutuliuką. Tokia sistemėle aš gaudau vasaros pabaigoje-rudens pradžioje, kai reikia staigiai nardinti masalą arba išlaikyti jį srovėje ilgesnį laiką. Tiesa, tuomet tas vienintelis svarelis slenka dugnu ar bent jau liečia jį. Kuomet to nereikia, nematau prasmės mažinti sistemėlės jautrumą.
Kiek patyriau praktikoje, tai sistemėlė su keliais svareliais yra jautresnė, nes tada pavadėlis tėkmėje „nelūžta“, o kartu su pagrindiniu valu beveik tolygiai išlinksta puslankiu. Mano nuolat rekomenduojama sistemėlė, kada keli svareliai (ne mažiau nei trys) išdėstomi ant pagrindinio valo lengvėjimo principu pasiteisina tėkmėje bet kokiu metų laiku. Paaiškinsiu detaliau, nors kartosiuosi, tai jau rašiau ne viename straipsnyje.
Arčiausiai plūdės ant valo prispaudžiu sunkiausią šratelį, po juo lengvesnį, po to dar lengvesnį. Tarpai tarp svarelių didėja maždaug 1,2–1,5 karto lengviausio svarelio link. Tik pats mažiausias svarelis (0,05–0,2 g, čia priklauso nuo plūdės plūdrumo ir bendros svarelių masės) gali būti prispaudžiamas bet kokiu atstumu nuo virš jo esančio svarelio. Noriu pasakyti, kad jį galima tvirtinti ir ant pagrindinio valo ties pavadėlio pradžia, ir ant pavadėlio visai arti kabliuko.
Ankstyvą pavasarį, pirmoje pavasario pusėje šį mažutį svarelį dažniausiai prispaudžiu ant pagrindinio valo virš suktuko juos abu suliesdamas. Pavadėlį rišu 25–30 cm ilgio. Bet taip būna gaudant bent jau 1 m gylyje. Kada žvejoju mažose upėse seklumose, tai norom-nenorom tenka imti vieną ar du svarelius, rišti trumpą pavadėlį.
Apie valus, pavadėlius, suktukus, plūdes...
Pagrindinis valas ne storesnis nei 0,16 mm, bet paprastai pakanka 0,13–0,14 mm storio monofilamentinės arba fluorokarboninės gijos. Nebent tikėtina, kad užkibs stambesnė meknė, pasitaikys koks apsisnaudęs karšis, tada jau galima imti ir 0,16 mm diametro giją.
Pavadėliai atitinkamai plonesni – 0,12–0,13 mm storio, meknėms – 0,14 mm diametro. Nepatinka man visokiausi spalvoti valai, tad naudoju skaidrų, vos pilkšvą arba švelniai žalsvą. Bet pavadėlį praktiškai visuomet rišu tik skaidrų.
Rinkdamasis pagrindinį valą labiau kreipiu dėmesį į jo kokybę. Turiu omenyje, kad netgi ilgai gulėjęs parduotuvės lentynose valas sensta ir tikrai neatitinka parašytų ant jo ritinėlio duomenų. Kita vertus, ta valų „senatvė“ priklauso ir nuo „genų“. Noriu pasakyti, kad žymių firmų produktai gaminami tikrai geresnės kokybės ir gerokai ilgiau išlaiko savo gerąsias savybes.
Suprantama, tas pats liečia ir pavadėliams skirtą giją, bet jiems keliu ypatingus reikalavimus – pavadėliai turi būti minkšti ir tąsūs. Su tokiais galima ištraukti ir gerokai stambesnę žuvį nei realus jų išlaikymo svoris. Kita vertus, minkštas pavadėlis nebaido atsargesnių žuvų, masalas ant jo atrodo natūraliau. Tačiau tai – senos tiesos, tik priminiau.
Pastaruoju metu pavadėliams naudoju praktiškai vien fluorokarboninį valą, jos savo tvirtumu beveik susilygino su monofilamentiniu valu, tačiau yra mažiau matomas vandenyje ir minkštesnis. Ne visi, tie, kurie su žyma soft. Aišku, dabar tas valo perregimumas nėra toks akcentuotinas, kaip žuvaujant vasarą, bent tikrai netrukdo.
Pavadėlį su valu sujungiu rišdamas mažutį suktuką. Jis upėje būtinas, nes tikrai padeda nuo valo susisukimo. Tas neretai atsitinka nevienalytėje tėkmėje, ypač traukiant masalą į krantą. Susigarankščiavusį pavadėlį tuojau pat pakeičiu kitu, nes man tiesiog nemalonu meškerioti, kai yra tokia netvarka. Kita vertus, susilankstęs pavadėlis ir vandenyje visiškai neišsitiesina, tad bent jau tą valą reikėtų naudoti tąsų ir minkštą.
Todėl siūlyčiau atkreipti dėmesį į suktukų kokybę. Tai maža ir, kai kurių meškeriotojų akimis, labai menka detalė, todėl pirkdami suktukus jie labai nesirenka. O be reikalo, juolab, kad dabar naudosime smulkius, kurie ir šiaip jau prasčiau sukasi. Galiu pasakyti, kad geriausi suktukai paprastai yra ne su šrato formos korpusu, o tie, kurių korpusas primena cilindrą.
Žvejodamas didesnėse upėse naudoju apversto lašo plūdes su ilgomis antenėlėmis. Ilga arba stora antena yra gerai tuomet, kai sūkuriai įtraukia plūdės korpusą arba ji tarsi prinyra užsikabinus masalui, svareliui už dugno. Tokios plūdės yra pakankamai jaurios srovėje ir galima matyti net ir atsargų žuvų kibimą.
Tokiu atveju pakertu ilgai nedelsdamas, nes pasitaiko, kad žuvis tik apkramto masalą ir jį išspjauna. Kita vertus, jei ilgai leisi plūdei būti tokioje pozicijoje, galimas daiktas, kad svarelis, svareliai ar kabliukas „susirado“ kokią užneštą dumblu šakelę ar kitą kliuvinį ir srovės stumiama plūdė galiausiai „mirtinai“ įkabins sistemėlę į tuos kliuvinius.
Mažose upėse, jei gylis nedidelis, imu kitokias plūdes. Tada geriau gaudyti labai ištęsto apversto lašo arba ištęsto smailėjančio į abu galus slyvutės formos plūdėmis. Tokios yra itin jautrios, bet tai ir yra jų privalumas, nes nedidelėje upėje ir seklioje vietoje nėra kaip duoti žuviai giliau įryti masalą ir tenka pakirsti plūdei vos krustelėjus.
Jaukai, masalai ir... nebūtinai kabliukas
Gaudymo technika niekuo nesiskiria nuo vasarinės. Kai tenka masalą ilgiau išlaikyti vienoje vietoje, plūdę prilaikau, bet tik trumpam, nes priešingu atveju masalą srovė labai pakels nuo dugno.
Kitąsyk leidžiu plūdei plaukti laisvąja eiga, tačiau tada gylį nustatau taip, kad tik masalas, o ne svarelis liestų dugną, būna, jog masalą pakeliu ir virš dugno. Čia derėtų išbandyti įvairius variantus ir rasti optimaliausią.
Galima vietoje kabliuko naudoti ir avižėlę. Ji turi būti nedidelė, bet su ilgesniu, nei įprasta žiemą, kabliuku. Forma įvairi, tačiau bet kokiu atveju simetriška. Esmė tame, kad tik tokia avižėlė tėkmėje atsisuka kabliuku pasroviui, t. y. kabliukas būna nukreiptas į žuvį.
Avižėlės spalvos geriausiai tamsios: juoda, švino spalvos, tamsinto sidabro ar vario. Visgi avižėlė geriau pasiteisina drumstame vandenyje, nes veikiausiai, ji kažkiek vibruoja ir žuvys ją junta šonine linija. Gali būti, jog tada prastai matydamos žvynuotosios vis tiek įžvelgia didesnės apimties masalą ir bando jį ragauti.
Tačiau tai tėra tik spėliojimai, nors, manyčiau, ne be loginio pagrindo. O skaidriame vandenyje avižėlė ne visada atneša lauktus teigiamus rezultatus. Ypač nedidelėse upėse. Gali būti, kad žuvims, kurios tuomet visai neprastai įžiūri masalą, avižėlė atrodo neįprastai. Beje, kad avižėlės kibumas priklauso ir nuo jos formos, ir spalvos, įsitikinau, nes ant vienokios žvynuotosios gali nekibti, o kitą visgi bando griebti.
Taip pat galima bandyti mauti masalą ir ant „veidrodėlių“ kabliukų. Tarkim, žiobriams jie ypač patinka, kaip, beje, ir kitąsyk avižėlės. Ir aš kalbu nebūtinai apie migruojančius, o ir apie mūsų upėse žiemoti likusius žiobrius.
Kas tie „veidrodėliai“? Na, veikiausiai žvejai, kurie meškerioja žiemą, juos puikiai žino, o tie, kurie žuvauja vien atviro sezono metu, „veidrodėlius“ gali matyti pavyzdyje.
Mažose upėse jaukinimas, mano nuomone yra beprasmis. Aišku, jei Nevėžio vidurupį laikysime maža upe, tuomet, atleiskit, aš klystu. Bet turiu omenyje gerokai siauresnes ir mažiau vandeningesnes upes.
O didžiosiose upėse jaukinti galima arba net reikia. Kadangi apie žūklę Nevėžyje esu daug rašęs, tai nesikartosiu, pasakysiu, jog būtent čia jaukinimas visada yra tik gerinantis žūklės rezultatus veiksnys. Nemune, Neryje jis irgi pasiteisina.
Jei Nevėžyje bet kuriuo metų laiku galima žvynuotąsias jaukinti augalinės kilmės jaukais, gaudyti jas kruopomis ar tešla, tai kitose upėse šitoks jaukinimas ir, suprantam, masalai dabar nepasiteisina. Todėl imu porą saujų trūklio lervų ar kapotų sliekų, maišau juos su moliu bei trupučiu žemės ir tai būna visas jaukas. Bet taip būna iki balandžio vidurio arba pabaigos, nes vėliau jau vanduo pakankamai sušyla ir galima naudoti įprastinius jaukus.
Kadangi toks prievilas brangus, jo nedaug, tai ir jaukinti prisieina saikingai. Bet čia ne vasara, kai žuvys ryja kiek telpa ir bet kurioje upės vietoje. Pirmoje pavasario pusėje pirmiausiai susirandu plotelį kur yra žuvų, kelias pagaunu ir tik po to jaukinu. Arba, kaip minėjau – ne.
Nekalbėsiu apie žūklę batonu, ką puikiai yra įvaldę vilniečiai ir alytiškiai, o dabar ir kauniečiai. Čia yra atskira specifika ir derėtų rašyti atskirą straipsnį.
Todėl minėsiu labiau įprastus masalus: uodo trūklio lervas, sliekus, musės lervas. Beje, pavasarį labai neprastas vilioklis yra apsiuvos bei po akmenimis esančios dėliukės, tačiau jų dėl aukšto vandens lygio sunku prisirinkti.
Visgi geriausiu masalu laikau paprastus rausvus mėšlinius sliekučius. Ir ant kabliuko maunu vieną, palieku ilgesnį jo galą kabaruoti, o ne puokštelę kirminų. Lenkiški sliekai gal irgi neblogi, bet jie visgi ne tokie ryškiai rausvi, ne tokio kvapo, o gal mūsų žuvys laikosi patriotinių jausmų...
Romualdas Žilinskas
