Upėtakis. Pavasario pirmoji pusė

Jei „Mėgėjų žvejybos taisyklės“ leistų, upėtakius galima būtų sėkmingai gaudyti ištisus metus. Na, galbūt šiek tiek perlenkiau lazdą kalbėdamas apie sėkmę, tačiau daugiau ar mažiau rezultatyviai šią žuvį žvejotume. Upėtakis, nors ir savotiškai „sutaurintas“ žvejų tarpe laimikis, visgi jis nėra labai įnoringas. Aišku, kaip ir kiekviena žuvis, upėtakis taip pat turi tam tikrus maitinimosi ciklus, jį irgi veikia įvairios orų, paros ir metų laikų permainos, bet nedideli ar truputi didesni upeliai, nedidelės upės – šios žvynuotosios gyvenamoji vieta – ir jos bėda, nes ten mažai kitų žuvų, o spiningautojai arba muselininkai orientuojasi  į tikslingą upėtakių žūklę. Išimtis nebent jau minėtos nedidelės upės, nors Merkio tokia tikrai nepavadinsi, net, tarkim, Grūda jau yra priskiriama upių kategorijai ir žuvų rūšių ten tikrai daug daugiau nei kokiame nors jos intake. Todėl tokiose upėse, begaudant upėtakį, gali sužvejoti lydeką, šapalą arba ešerį. Bet dabar kalbėsiu apie mažesnių vandenų gyventojus. 
Upėtakių laimei, kad žvejybos sąlygos upeliuose neleidžia meškeriotojams šias žuvis gaudyti taip, kaip norisi (metų laikas, krituliai, vandens lygis, praeinamumas pakrantėmis ir pan. smarkiai susiaurins žvejybos galimybes), o visa kita yra tiesiog meškeriotojo išmanumo, patirties ir technikos reikalas. Ar yra Lietuvoje upelių, kurie nebūtų žinomi upėtakiautojams? Vienareikšmiškai atsakysiu, kad ne, nes jų sąrašą gali rasti ir „Mėgėjų žūklės taisyklėse“. Gal ir ne visi iki vieno tie upeliai išvardyti, tačiau neįtraukti nebent tokie, kuriuose upėtakių yra itin mažai arba jie labai smulkūs, laikinai ten pasirodantys ir pagauti „imamo“ dydžio žuvį bus tikrai sudėtinga.
Upėtakis – plėšrūnas, kuris atakuoja savo auką iš pasalų. Faktas, kad jam reikalinga slėptuvė. O mažame ir sekliame upelyje tokių vietų ne tik jau daug, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vėlgi, aš turbūt ne visai teisus – veikiau nėra daug upėtakių, todėl ne visos jiems tinkamos vietos ir užimtos. Tokios slėptuvės gana tipinės. Tai – upelio posūkis, kur srovė paplauna krantą, dėl ko gaunasi dugno pagilėjimas. Tai – pasviręs ir upelio apsemtas ar seniai įvirtęs į vandenį medis, per kurį besiversdama tėkmė keičia savo greitį, vienalytiškumą ir, suprantama, išskalauja smėlėtame arba žvyruotame dugne duobelę. Tai – koks nors stambesnis riedulys, senas išmirkęs kelmas, už kurių irgi yra gilesnis plotelis (gali būti iš vos kvadratinio metro įduba), kur prigludęs prie dugno ir pasislėpęs šešėlyje tūno šis plėšrūnas. Tai – tiesiog lygus gilesnis prie kranto esantis dugno griovys, virš kurio prie pat vandens palinkusios krūmų šakos, tanki pakrantės augalija... Dar vardyti? Manau, kad užteks, nes faktiškai jau dabar išvardijau beveik viską, ką rasi bet kuriame arba dažname upėtakiniame upelyje... kas keli metrai.  
Todėl upėtakiautojo užduotis eiti ir eiti, ieškoti ir ieškoti, o po to tarp daugelio panašių vietų rasti tą, kurioje bus pasislėpęs upėtakis. 
Sakoma, kad upėtakiai yra labai prieraišūs savo slėptuvėms, todėl radus, bet neištraukus kibusios žuvies (atakavo, tačiau nesugriebė masalo, puolė, sučiupo masalą, bet nusipurtė nuo kabliuko...), galima bus bandyti tai padaryti tuoj pat, vėliau arba kitą dieną. Kada upėtakis alkanas, jis savo išpuolį iš tiesų gali pakartoti vos tik dar kartą užmeti masalą. Bet plėšrūnas gali būti nelabai alkanas, dabar išsigando, tad pabandysime laimę po kelių valandų – čia dar grįšime. O gal tas upėtakis nepačiupo vilioklio dėl to, kad apsigalvojo – įtarė klastą, jam nepatiko jūsų siūlomas vobleris ar sukriukė.  Galima mėginti keisti vilioklį, mesti jį kitu kampu, iš kitos pozicijos, traukti visiškai kitaip, galiausiai – mėginti laimę ir kitu masalu, net tuo pačiu, tarkim, vobleriu, bet kitokios spalvinės variacijos. Tuojau pat arba vėliau. Galimas dalykas, jog jūsų upėtakis yra šilto bei šalto matęs to upelio gyventojas, kuris jau nesyk yra pakliuvęs į meškeriotojų rankas ir vėl paleistas atgal. Žuvis, net upėtakis (atsiprašau
 tokios žūklės fanatikų, bet ši žvynuotoji labiau godi nei atsargi, tą atsargumą, vėlgi, sąlygoja jos gyvenamoji vieta, o mitus mes kuriame  patys) ilgainiui pasimoko, tad šįsyk jos refleksas „čiupk, kas pro šalį plaukia ir primena auką“ pakibo ties dar didesniu klaustuku. Ateisite kitą dieną, gal apsiramins. O gal ir ne – ji pakeis savo slėptuvę...
Bet nebaigiau apie upėtakio prieraišumą slėptuvėms... Tikrai nereikia galvoti, kad šis plėšrūnas jų nekeičia. Elementaru – patogi vieta pasalai taps niekam tikusi, jei pakis vandens lygis, metų laikas ar kiti žūklę įtakojantys veiksniai, kuriuos minėjau, kalbėdamas apie žvejo galimybes gaudant upėtakius, ir galbūt po savaitės žvaigždžuvės čia neliks nė kvapo. Tad vėl teks grįžti prie to mano irgi minėto „eiti, ieškoti...“
Neatsitiktinai apie upėtakiams patinkančias vietas pradėjau rašyti būtent šiuo metų laiku. Taip todėl, kad dalis išvardytų potencialių upėtakiui tinkamų vietų „atkrenta“, o kitas pasiekti žvejams yra gerokai lengviau. Kol kas tiek krantų, tiek vandens augalija dar apmirusi, bet sniego jau nėra – upėtakių gaudytojai šią situaciją ir išnaudoja. Kita vertus, dabar atsiranda upėtakių gaudymo diletantų – viliojančių šias žuvis žvejų padaugėja, kadangi kai kuriems spiningautojams pavasario pradžia dėl lydekų, sterkų neršto tampa savotišku ramybės periodu. Kad nenuobodžiautų, jie bando gaudyti kitas plėšrūnes, tame tarpe ir upėtakius. Ir pagauna. Deja, daliai šių žvejų nėra būdingas tikrų upėtakiautojų „nerašytas kodeksas“, kad laimikis turi būti paleidžiamas.

Romualdas Žilinskas