Sterkus – iš valties naktį
Labai jau trumpos tos vėlyvo rudens dienos. Jei dar grįžai iš darbo su šviesa, tai prie vandens telkinio vis tiek tik tamsoje atsidursi. Todėl dauguma žvejų darbadieniais net nesvajoja apie žūklę.
Galbūt be reikalo? Juk puikiai galima spiningauti ir naktį. Ir netgi labai sėkmingai. Kai kurios žuvys – o būtent sterkai – tamsoje arba prietemoje net geriau kimba. Ypač tie didesnieji. Be to ramu, tylu – man tai yra vienas malonumas. Juk dieną, tarkim, Kauno mariose tokiu metų laiku, jei gandas, jog sterkai kimba pasklido, valtis šalia valties stovi. Naktį erdvės tikrai daugiau...
Tikrai nesu naktinio velkiavimo specialistas, bet taip žvejoti teko ne sykį. Kas kita spiningauti nuo kranto tamsiu paros laiku arba masalą paskui valtį tampyti dieną, čia jau mano žinios gerokai didesnės. Tačiau galima ir keletą kartų naktį pavelkiavus šiokias tokias išvadas padaryti, jei „supliusuoji“ anas patirtis su šita, juolab, kai valtyje sėdi tas, kuris taip žuvauja jau daug metų, pasakoja, aiškina, rodo...
Geriausias kibimas, kai nieko nesimato
Kada naktys giedros ir nėra labai vėsu, žvaigždžių daug, vėjas nepučia ir vanduo kaip stiklas, pilnatis šviečia, tuomet apskritai jautiesi lyg devintame danguje ir pamiršti ruduo dabar ar jau pavasaris. Gal tik vėsoka, bet svarbiausia, kad tokiu metu visai neblogai kimba. Turiu omenyje per pilnatį. Veikiausiai tas apvalus spindintis blynas turi kažkokį magišką poveikį sterkams, nes būtent jam spindint šie plėšrūnai ėsti užsimano.
Deja, ne visos naktys per pilnatį pasižymi ramiu oru, lapkritį dažniausiai būna apniukę, lynoja, dar blogiau – stiprus vėjas blaškosi. Ta pilnatis ir žvaigždės yra veikiau išimtis, nei pastovumas, nes juk lietuviškas lapkritis patys žinot koks... Bet tada blogiau žmogui, tačiau ne sterkui. Anaiptol, didžiausi egzemplioriai kimba būtent apsiniaukusią naktį.
Nors yra labai prastas oras ir toks, kuomet tiesiog nejauku, va, tada ir dažniausiai ir sukruta tie didieji egzemplioriai. Vėjas pageidautinas nelabai stiprus, iš pietų, neblogai ir vakarų krypties, pakenčiamas ir šiaurės vakarų, tik ne itin šaltas. Lietus gali lyti, bet ne pliaupti čiurkšlėmis, nedidelis pakrapnojimas yra į naudą. Toks įspūdis, kad bangų mūša ir menkas apšvietimas sterkų atsargumą riboja ir jie dažnokai į visai seklias vietas užsuka. Apskritai naktį šie plėšrūnai iš gylio į seklumas pakyla, esant ramiam orui netgi į sau nebūdinguose aukštesniuose vandens sluoksniuose retkarčiais pamedžioti sugalvoja.
Apniukusią naktį taip tamsu, jog velnias ragus nusilaužtų – viskas apgraibom, apčiuopom. Bet kuo tamsiau, tuo žmogaus refleksai paaštrėja, tiesiog visu kūnu jauti, kaip masalas į kiekvieną akmenėlį barkšteli, kada menkiausią šapelį užkliudo.
Visgi švieselė ant spiningo viršūnėlės nepamaišo. Jau vien todėl, kad neatsargiai į valties bortą nenulaužtum savo spiningo ar, jei ne vienas žvejoji, kolegai akių neišbadytum. Kalbu apie švieseles, kurias plūdininkai naktį naudoja. Šį žiburiuką lipnia permatoma izoliacine juosta prie spiningo viršūnėlės priešingoje nuo žiedelių pusėje prisiklijuoti derėtų. Bet ir dabar reikia elgtis atsargiai, ypač žiūrėti, kad gija apie prilipintą prie blanko švieselę neapsivyniotų. Man yra taip atsitikę – vos spiningo nesulaužiau.
Dar viena neprasta mėnulio fazė sterkų žūklei yra jaunatis. Čia, kaip ir per pilnatį – gali būti giedra, gali naktį vėjas pūsti ir lietutis purkšnoti, bet neturėtų būti labai vėsu. Tačiau yra ir šiokių tokių skirtumų – sterkai per šią fazę ne taip arti krantų maitinasi. Be to dabar geriausias kibimas būna pirmomis nakties valandomis, kai tik sutemsta, kartais labai gerai plėšrūnai pradeda masalus griebti dar prieblandoje. Per pilnatį irgi kartais taip atsitinka, tačiau pasitaiko, jog sterkai suaktyvėja tik apie 11–12 val. nakties ar net dar vėliau. Žinoma, žūklė ir lieka žūkle – ne visada apskritai žuvį pagausi, bet jei pasvertum, kada dažniausiai sterkų tamsiu paros metu sugundei, pamatytum, jog, kai mėnuo pilnas arba jaunas.
Reikėtų pabrėžti, geras sterkų kibimas rodo būsimą orų permainą. Todėl kitąsyk verta pažiūrėti ilgalaikes orų prognozes, jei jos, suprantama, patikimos. Plėšrūnai neblogai masalus čiumpa kelias naktis iš eilės, bet kada apetitas prapuola – po 4–5 dienų lauk orų pasikeitimo. Ir beveik visada į blogąją pusę: bus stiprus vėjas, gali smarkiai lyti, atšals. Turėkite omenyje, dabar kalbu apie rudenį, todėl apsirengti šilčiau nebijokite – perkaitimas drėgnomis, vėjuotomis rudens naktimis tikrai negresia. Aš, tarkim, aunuosi braidymui skirtas neoprenines bridkelnes, nes jos šilumą sulaiko. Apie šiltą striukę, pirštines jau net nekalbu...
Kai plėšrūnai išplaukia į seklumas
Naktimis, ypač per pilnatį, vertėtų paplaukioti išilgai krantų ir ieškoti sterkų ties vandens žolių juosta, kur augalija leidžiasi į gilumą. Dieną tokiose vietose blausiaakiai čia mėgsta tūnoti, tik gerokai toliau nuo kranto, o ir ne tokie dideli. Kada toks žolėtas skardis pietinėje ar vakarinėje telkinio pusėje, plėšrūnai čia nuo saulės šviesos slepiasi, jei tokių dienų šiuo metų laiku apskritai pasitaiko, nes vanduo smarkiai praskaidrėjęs. Sutemus niekur nedingsta ir paplaukę sekliau ten pat medžioja. Panašiai atsitinka ir prie povandeninių kalnelių. Tik tokiose vietose sterkai gali iš bet kurios skardžio pusės medžioti – plotas ne toks didelis ir jį plėšrūnai našiai išnaudoja.
Velkiaujant šiose vietose masalą, o tai bus vobleris, patartina traukti 2,0–2,5 m gylyje. Jei plotas gerai žinomas, vilioklis iš karto nuleidžiamas iki tinkamo gylio – jis turi plaukti padugne, pakilęs 10–20 cm nuo augalų ar lygaus dugno. Kada vieta mažiau pažįstama arba juntama, kad vanduo nukritęs, reikėtų masalą traukti nuo mažiausio minėto gylio vis bandant leisti žemiau. Jei vobleris pradėjo kabinti žoles, akmenis, jį vos pakeliamas iki nusistatomas reikiamas gylis.
Paprastai išleidžiama apie 25 m valo, bet kuomet gelmė tik tikrinama, masalas traukiamas po truputį ilginant valą. Kuo gija ilgesnė, tuo vobleris neria giliau, tačiau iki tam tikro gijos ilgio, nes po tam tikro atleisto valo kiekio vilioklis jau nebesileis, bet kils į viršų. Toji paskui valtį traukiama gijos atkarpa priklausys nuo jos storio, plūdrumo, naudojamo masalo, suprantama, žūklavietės gylio, srovės, jei ji yra, bangavimo...
Taip elgiamasi, kada nekeičiamas vobleris, nes šiaip jau, gerokai lengviau orientuotis gylyje su optimalia valo atkarpa kaskart užsikabinant vis giliau neriantį masalą.
Puikios vietos yra išilgai kranto nutįsę povandeniniai kalvagūbriai. Už jų dugnas dažniausiai būna beveik lygus, tik su nedidelėmis įdubomis ar kalniukais, kranto link pamažu seklėjantis. Dieną tokiuose ruožuose kažin ar rastum sterkų, nes jie plaukioja geriausiu atveju už priešingos šio kalvagūbrio pusės, kur skardis kartais leidžiasi ir labai giliai. Nuo kranto pusės už išilgai nutįsusios seklumos didžiausia gelmė yra iki 3 m, neretai dar sekliau, o seklumos viršuje 1,0–1,5 m.
Naktį sterkai, lyg Napoleono kareiviai per Alpes, perlipa kalvagūbrį ir puldinėja mailių spausdami jį prie kranto arba skardžio krašto. Tokiose vietose verta velkiauti, bet dar geriau – užsiinkaravus valtį paspiningauti. Masalas sviedžiamas kranto link ir traukiamas artyn valties, t. y. į gylį, arba išilgai skardžio. Kuomet mailius laikosi labai sekliai, netgi verta bandyti suvilioti blausiaakį ant pačių kalvagūbrio viršūnių.
Sterkų skonis nekinta
Šviesiu paros metu sterkai medžioja giliai. Ne visą laiką, bet dažniausiai. Gilumoje smulkių žuvelių nedaug, tad ir jų grobis dažniau būna stambesnis, nei medžiojant naktį. Bent jau taip diktuoja elementari logika. Todėl sutemus, kitaip nei gaudant salačius ar meknes, jiems geriau siūlyti kiek smulkesnius masalus nei įprasta, nors šiaip jau yra tipiniai sterkams patinkantys viliokliai, kurie dabar irgi mažai kuo skiriasi. Aišku, visai nusismulkinti nereikėtų, nes, kaip rodo praktika, nusibos nuo kabliuko atkabinėti mažus sterkiukus. Bet 10 cm, vos didesnis guminukas yra tai, ko reikia, tvisteriai gali būti ir mažesni. Geriausi riperiai yra iš minkšto silikono, kurių judesiai plastiškesni. Labai nenustebkite, nes kalbu apie žūklę stovinčiuose vandens telkiniuose, juolab šaltame vandenyje.
Sterkams dabar geriausia siūlyti lėčiau judantį, bet išraiškingesnius virpesius skleidžiantį vilioklį. Nors sterkai neblogai mato naktį, visgi jų regėjimas geriausias yra prieblandoje, o ne visiškoje tamsoje. Tad plėšrūnai turi pajusti auką dar iš tolo, priplaukti ir tik tada ją atakuoja. Greitai traukiamas guminukas nespėja užsibūti sterkų akiratyje ir plėšrūnai dažniausiai į jį nesureaguoja. Atsižvelgiant į tai, tenka naudoti lengvesnius galvakablius nei šviesiu paros metu.
Kita vertus, sterkai ramią naktį ne ką mažiau atsargūs negu dieną, galbūt dar atsargesni, juk viliojami sąlyginai mažame gylyje, neretai užmesti masalą reikia toli nuo valties. Dėl to ir spiningą renkuosi mažesnio užmetimo svorio negu įprasta. Nors buvę, kad spiningavau ir tuo pačiu velkiavimui skirtu kotu, nes kito paprasčiausiai nepasiėmiau, o traukiant voblerį paskui valtį sterkai nekibo.
Guminukų spalvos sutemose geriausia pačios šviesiausios: balta, vos pilkšva, melsva, suprantama, geri yra fluorescuojantys, šviesesnę naktį ir geltoni. Neprastus rezultatus duoda viliokliai su blizgučiais. Kuomet gaudoma riperiais, jų nugarėlės gali būti net ir juodos arba tamsiai mėlynos, bet šonai – būtinai šviesūs. Galvakabliai apie 14–20 g, nes gaudome negiliai.
Silikoniniais masalais ir naktimis velkiaujama rečiau, jais paprastai spiningaujama, o paskui valtį traukiami vobleriai. Dabar vienareikšmiškai geriausi yra minnow tipo modeliai, dydis panašiai kaip guminukų. Jie irgi geriau šviesūs, puikiai tinka su holograminiais arba metalu tviskančiais šonais. Patys geriausi neutralaus plūdrumo arba plaukiantieji modeliai.
Neretai efektyvu, kuomet vienodais laiko tarpais vobleris patrūkčiojamas. Čia kaip kada – galima timptelėti sykį, galima ir du kartus, galbūt net tris, bet tada staigiau ir labai trumpu riešo judesiu. Sunku pasakyti, kaip geriausiai, reikėtų atsižvelgti į kiekvieną modelį atskirai, į sterkų norus. Patraukimo momentu masalas staiga šokteli iš vietos, tarsi išgąsdinta žuvelė suspurda, o po to atvirkščiai – sulėtina greitį, net akimirksniui pakeičia plaukimo horizontalę. Visi šie judesiai neretai išprovokuoja plėšrūną puolimui. Šitoks patraukimas turi ir dar vieną teigiamą pusę – pajunti ar už voblerio trišakio neužsikabino žolių.
Spiningaujant vobleriais galima imtis irgi panašaus manevro. Lėtai vienodu greičiu traukiamas masalas išjudinamas iš pastovaus ritmo staigiau pasukant ritę arba atlenkiant meškerykotį į save ir greitai nuleidžiant jo viršūnėlę nenustojus vynioti valo, bet tai jau tvičingavimo pradmenys...
Romualdas Žilinskas
