Išsamiai apie ungurių žūklę plūdine meškere
Nors savo daugumą ungurių esu pagavęs dugnine, tačiau nemažai jų esu sužvejojęs ir plūdine meškere. Ir neatsitiktinai, kai naktimis upėje gundydavau karšius arba kitas žuvis, tačiau viliodavau ungurius specialiai. Nors, atvirai pasakius, patį pirmąjį plūdine pagavau naktį „iš lemputės“, bet to vienintelio užteko, kad vėliau bandyčiau gyvatžuves meškerioti tendencingai – kartais sėkmingai, o kartais ir ne.
Jau minėjau neseniai rašytame straipsnyje, kad pusė sėkmingos žūklės – surasti vietą, kur yra ungurių, o suvilioti juos anksčiau arba vėliau pavyks. Čia aš turiu omenyje, kad ne kiekvieną naktį šios žuvys bus pakankamai aktyvios, nors galimas dalykas, kad netgi ne tame esmė.
Galbūt tuomet, kai susiruošėte žuvauti, ungurių jūsų surastoje vietoje apskritai nebus, kadangi jie paprasčiausiai nuplaukė pasroviui, juk upės šioms žuvims yra tik laikini namai, tarsi koks viešbutis, kuriame apsistoja nenumatytam iš anksto laikui.
Prieš užmetant meškerę
Paradoksalu tai, jog jei viliodavau ungurius upėje (Neryje, Nemune) dugnine meškere, masalą mesdavau pakankamai toli nuo kranto, neretai į gana smarkią srovę, tai žuvaudamas plūdine meškere juos pagaudavau vos už 3–5 m nuo sausumos krašto. Norom nenorom tenka grįžti prie vietos apibūdinimo, kadangi gali kilti klausimas: kodėl taip netoli tie unguriai plaukioja?
Suprantama, kad plaukioja tik vienu tikslu – ieško maisto, o netoli, todėl, kad ten būdavo pakankamai gilu, tikrai ne mažiau nei metras gylio. Nors aš visai nenustebčiau, jei šios žuvys kibtų ir pusmetrio gylyje, tačiau toliau nuo kranto, kadangi, mano manymu, unguriai tiesiog junta meškeriotoją. Kaip?
Čia jau kitas klausimas, galiu tik spėlioti, manding, kad jaučia vibraciją. Gal vandens, gal dugno, bet faktas tas, jog nedideliame gylyje arti sausumos jų retai kada pagaudavau, nors bet kuris ichtiologas patvirtins, jog į dumblėtas seklumas šios žuvys dažnai tamsiuoju paros metu atplaukia maitintis, o dieną slepiasi gilesnėse vietose.
Dumblą taip pat paminėjau ne šiaip sau. Ten, kur žvejodavau, jo būdavo į valias, tad visai suprantama, kad tokioje upės vietoje ir srovė nedidelė. Taip pat gana gausu vandens augalų, nors ne ištisi sąžalynai, antraip negalėčiau žvejoti – valas kaip mat užsikabintų už žolių. Nors kitąsyk taip ir nutikdavo, kadangi tamsoje sunku įžiūrėti visus lūgnių lapus ir stiebus.
Tačiau vieta žinoma, tad dar nesutemus daugmaž numatydavau, kur užmesti masalą ir kaip traukti po to užkibusį ungurį. Jei arti kranto yra storesnių žolių, nendrių, lūgnių stiebų, būtinai visą tą žalumą reikėtų išrauti, nes po naktį labai smarkiai gailėsitės, esu „nusvilęs“ ne kartą.
Ungurys – tikrai nekvaila žuvis ir būtinai pasinaudos proga įlįsti tarp augalų, į kokį nors šiekštyną. Jis betraukiant kaip kokia tikra gyvatė uodega stengsis kabintis už kliuvinių, apsuks valą ir sudie...
Aš net nežinau iš kur pas žuvį gali būti tiek jėgos, kai ji vienu galvos mostelėjimu sugeba nutraukti 0,18 mm pavadėlį, jei tik uodega įsitveria į kokią nors atramą. Gal kažkiek padeda ir tai, jog traukiamas į krantą ungurys sukasi, rangosi ir taip susuka bei susilpnina valą, nors visada rišdavau suktuką. Todėl varginant šią žuvį ilgai „žaisti“ nepatarčiau, nes kuo greičiau trauksi, tuo tavo, bet ne jos šansai nugalėti didės. Tačiau apie ungurio traukimo variantus dar rašysiu.
Visgi plūdine dažniau pagaudavau mažesnius ungurius nei dugnine. Nežinau kodėl, bet tas faktas man užsifiksavo. Kita vertus, būdavo naktų, kai pakliūdavo ir trys unguriai, dabar jau bijau meluoti, tačiau žvejodamas plūdine gal kokį sykį ir esu pagavęs keturis vienetus.
Bet tikrai ne daugiau, ko nepasakyčiau apie jų žūklę dugnine. Vėlgi, spėju, kad unguriai išsibaidydavo juos betraukiant, nors ir keistai tai skamba.
Kita vertus, kas čia keista, juk šios žuvys, kaip ir visos kitos. Žuvaujant dugnine jie juk kibdavo toliau nuo kranto, ten ir tėkmė didesnė, todėl unguriai mažiau reaguoja į triukšmą, gal ir jų daugiau, na, nežinau, bet pasakoju taip, kaip būdavo.
Ichtiologai tvirtina, kad unguriai, kuomet migruoja iš ežerų, neplaukia į upelius giedrą naktį šviečiant pilnačiai, nes bijo ryškios mėnulio šviesos, kuri prasimuša sekliuose vandenyse iki pat dugno.
Tačiau tokiomis naktimis jie man kibdavo. Įdomiausia, kad būtent ramiomis žvaigždėtomis naktimis, kuomet pilnatis būdavo itin ryški ungurius ir gaudydavau netoli kranto, t. y. plūdine meškere.
Kada lydavo, būdavo vėjuota, o tai anaiptol – ne pats blogiausias oras ungurių žūklei, arba naktis apniukusi, juos žvejodavau dugnine ir masalą mesdavau toli į upę. Tiesa, jau kitoje vietoje, ten būdavo akmenynas, srovė, žodžiu, visiškai kitokios žūklės sąlygos, dabar kalbu apie plūdinę.
Vėlgi, iš to nedarau gilių išvadų, kadangi prastas oras nulemdavo įrangos pasirinkimą. Juk pučiant vėjui, o dar naktį, su plūdine upėje žuvauti tikrai nėra patogu, plūdę nuolat stumdo vėjo gūsiai, tad ir rinkdavausi žūklę dugninėmis.
Būrimas iš rasos tirščių
Kadangi jau pradėjau apie orus, tai tęsiu. Tamsi naktis ungurių žūklei yra palanki. Nesvarbu, gali būti apniukę, gali lynoti, gali gana smarkiai lyti – jie kibs. Vėjas, manding, įtakos irgi neturi, nes esu pagavęs jų labai vėjuotomis dienomis, ypač ežeruose, kada bangavimas būdavo labai smarkus.
Tačiau staigus oro atšalimas jau neigiamai veiks šių žuvų apetitą, paprastai pas mus atšalimai dažnesni pučiant šiauriui, rytų krypčių vėjams (tikrai ne visada, bet jei pažiūrėsime bendras tendencijas), todėl natūralu, kad tai irgi sutampa su prastu ungurių kibimu.
Prieš prasidedant lietui, kai uodai imdavo vesti iš proto, unguriai ypatingai suaktyvėdavo. Tas faktas dažnai minimas ir mokslinėje literatūroje, belieka tik pritarti. Bet ypatingai ėdrūs unguriai būdavo prieš smarkią audrą, taip pat audros metu.
Turbūt visi žvejai žino, kad prieš pat audrą oras staiga tampa slogus, viskas aprimsta, jokio vėjelio pūstelėjimo o upė atrodo tarsi mirusi – nepamatysi nė raibulio nuo besimaitinančių vandens paviršiuje žvynuotųjų. Gaudyk kuoją, karšį, lydeką – be šansų. Taip būna ir naktimis, tiesiog fiziškai jauti, kad oras tarsi koks pūlinys tvinksta, o upė rami lyg Dievulio peržegnota...
Tačiau unguriui šios atmosferinės perturbacijos – itin palankus metas. Kada slėgis staiga krenta, dauguma žuvų reaguoja neigiamai, jos leidžiasi į apatinius vandens sluoksnius ir būna mažai judrios.
Unguriai veikiausiai į slėgio šuolius nereaguoja, būdami dugno plėšrūnais, jie kaip tik aktyviai maitinasi, nes gali lengviau pasigauti auką – reikia manyti, kad palankiai sau išnaudoja susidariusią situaciją. Beje, ne jie vieni, tai būdinga dar šamams ir vėgėlėms.
Apie tokius orų pokyčius galima spręsti jau iš vakaro, nematau prasmės žiūrėti į internetines prognozes, nes jos neretai nepasitvirtina. Jei pievų, netgi pakrančių žolė sausoka, beveik nerasota (na, žinoma, kalbu ne apie prieš tai nulijusį lietų), uodai ir mašalai skraido tuntais – faktas, kad rytoj bus lietus. Arba bent jau apniukusi diena, kada slėgis krenta, o žmogų žiovulys ima.
Kalbu ne apie tą atvejį, kai sutemus nenurimsta vėjas, nes tada arba tuojau bus lietaus, arba kitą dieną smarkokai atvės. Pirmas variantas gerai, bet antrasis tikrai nežada kibimo, dabar tikrai neverta gaišti laiko iki ryto.
Kuomet rasa labai didelė, rūkas, ypač toks, kad net drabužiai šlampa nuo tos drėgmės, aprasoja meškerių kotai – bus giedra diena. Kaip ir kalbėjau, tokiu oru galima pagauti ungurių, bet jie kimba upėje arčiau krantų.
Kodėl staiga pradėjo garsiai kurkti varlės ir žemai skraidyti kregždes jau nebekalbėsiu, bet pasakysiu, kad tokie dalykai man pasitvirtindavo praktiškai šimtu procentų ir tikrai daug geriau nei, tarkim, ateinančių kelių valandų Delfi orų prognozė. Apie prognozes parai apskritai patylėsiu.
Jei imčiau analizuoti, kokiu paros metu geriausiai unguriai kimba – mažai rasčiau skirtumų su bet kokių žuvų gaudymu tamsiuoju paros metu. Unguriai sukyla maitintis dar gerai nesutemus, saulė slepiasi kur nors už pakrantės eglių viršūnių, prietema, jau galima tikėtis, kad gyvatžuvės ragaus masalą.
Žinoma, tame krante, kur krenta medžių šešėliai, kur yra tamsiau. Beje, visada geresnė vieta unguriui upėje bus ten, kur šalia vandens yra koks nors senas miškas, kur auga tankūs aukšti medžiai, o ne plynas lėkštas krantas. Ir nekalbu apie upės gylius, reljefą, akcentuoju tuos minėtus šešėlius.
Prieš pat temimą, o tai būna labai trumpas laikotarpis, gal koks pusvalandis, yra labai didelė tikimybė sužvejoti ungurį. Kaip ir ką tik sutemus. Faktiškai ungurių kibimo galima tikėtis iki vidurnakčio arba pirmos valandos nakties. Turiu omenyje – gero kibimo. Nes netgi ir vėliau, kuomet paprastai naktimis besimaitinančios žuvys daro pertrauką 2–3 valandom, būdavo, kad užkimba ungurys.
Negaliu suskirstyti pagal valandas tiksliai, nes naktis nevienodai ilga gegužės pabaigoje, vidurvasaryje ir rugsėjo viduryje, taip pat priklauso koks yra oras, nes giedra trumpina tamsųjį laikotarpį. Bet faktas, kad likus maždaug porai valandų iki švitimo, galima tikėtis antro ungurių aktyvumo pliūpsnio.
Brėkštant irgi yra galimybė pagauti šią žuvį, bet menkesnė, nei temstant. Ir apskritai rytinis kibimas man būdavo gerokai prastesnis, nors pamenu ir išimčių, už vakarinį, t. y. gaudymą iki vidurnakčio. Tad visgi verta nevynioti kokią antrą valandą nakties meškerių, o žvejoti toliau, ypač, jei rytojaus dieną nusimato kažkokia orų permaina, kai kris slėgis, bus tvanku.
Paprasta, bet veiksminga
Vėl savame stiliuje – prirašiau daug, o apie ungurių žūklę tiesiogine prasme beveik neužsiminiau. Nors iš tiesų daug čia nėra ką pasakoti, nes šių žuvų meškeriojimas plūdine – labai jau elementarus. Ungurys ne ta žuvis, kuri baimintųsi storo valo ar labai didelio kabliuko. Kaip ir sakiau, jis labiau bijo krante sėdinčio žmogaus.
Tik vieną sykį pabandžiau žvejoti su bičiuliu ir po to „atsižegnojau“. Faktas, kad nepagavom nieko, nes tai „Sudrėko žiebtuvėlis, gal gali pridegt?“, tai „Kaip manai, jei dabar aš permesiu meškerę ten, o ne ten?“, tai „Gal kavos iš termoso išgeriam?“, tai dar kas nors ir nuolatinis trypčiojimas krante...
Štai, ir priežastis, kodėl ungurius, ir apskritai kitas žuvis, naktimis žvejoti mėgstu vienas. Pavyzdys – jei užmesite tris dugnines, o aš jas statau tolokai viena nuo kitos, taip didesnė galimybė apgaudyti didesnį plotą, nes masalą ungurys junta iš tolo, jo „uoslė“ yra viena geriausių žuvų tarpe, tada pusė kibimų dažniausiai atiteks nuo žvejo toliausiai pastatytai meškerei.
Su plūdine gaudau viena, nes dvi meškerės – tik bereikalingas trypčiojimas krante, kadangi plūdė anksčiau ar vėliau bus primušta prie kranto, teks traukti, vėl užmesti, galbūt keisti masalą. O kada yra po ranka viena meškerė, tu ją nuolat stebi, neleidi plūdei plaukti ten, kur tėkmė neša, gali užpakalio nuo kėdutės nepakeldamas ramiai išsitraukti, pažiūrėti ar masalo smulkmė nenukramtė ir panašiai. Bet ką aš čia dar kalbu, tikriausiai ir patys suprantate.
Tiesa, pats kotas... Faktiškai neturi didelės reikšmės kokia tai bus meškerė, gali būti ir ne itin ilga boloninė, o aš gaudau match tipo tolimojo užmetimo meškere, su standartine 4,20 m ilgio. Jos užmetimo svoris iki 15 g, nors gali būti nors ir iki 30 g – toli masalo mesti nereikia.
Meškeriojant plūdine patarčiau „nenusiploninti“ ir pavadėlį naudoti nuo 0,18 mm diametro storio. Jo minkštumas, manding, turi įtakos žūklės rezultatams. Kad taip yra gaudant kitas žuvis – garantuoju, tačiau ir ungurys junta standų pavadėlį. Gaudant dugnine tuo tikrai įsitikinau, todėl žuvaudamas plūdine nebeeksperimentavau.
Labai sunkios plūdės nereikia, pakaks ir 4–5 g, jei tik srovė – ne itin stipri. Kada meškerioju įlankose, sistemėlę sureguliuoju taip, kad masalas vos liestų dugną, jis gali netgi lėtai judėti pasroviui – dugną liečia arba tik pavadėlis, arba vienas nedidelis svarelis.
Tose vietose, kur žuvaudavau, paprastai tekėdavo lėta grįžtamoji srovė, tad galima būdavo leisti plūdei plaukti savotišku ratu laisva eiga, tik kartais patraukiant ir pareguliuojant plaukimo trajektoriją.
Beje, sistemėlę naudodavau įprastinę, kuomet gramzdus išdėstydavau grandinėle mažėjančia žemyn tvarka. Regis, kam taip reikia, geriau naudoti pusiau dugninę arba bent jau sukoncentruoti svarelius ir nustatyti gylį taip, kad jie labiau liestų dugną, o masalas gulėtų nejudomai.
Pasirodys gana keista, tačiau unguriai mieliau griebia judantį masalą, taip pat tą, kuris yra truputį pakilęs nuo dugno. Ir numanau kodėl – kitu atveju vilioklis gali prasmegti dumble. Nors ir sakiau, kad ungurys turi puikią uoslę, tačiau galbūt taip jam atrodo natūraliau. Tiesą sakant, aš tik spėlioju, čia teorijų galima prigalvoti begalę, bet faktas tas, kad tokiu principu žvejojant tikrai daug geriau kibdavo.
Tačiau kada yra stipresnė tėkmė – niekur nesidėsi, nes plūdę nuolat neš ir neš... Tada jau keletą svarelių guldau ant dugno, kad plūdė neplauktų iš norimos vietos arba bent jau būtų ribotame plote – faktiškai gaudau jau ne plūdine, o pusiau dugninės principu.
Kažkodėl žvejojant ungurius kitų žuvų pasitaikydavo mažiau. Retsykiais masalą griebdavo koks nors akis išvertęs plakis, dar rečiau – pūgžlys. Dažniausia „priegauda“ – pusantro sprindžio dydžio šamukai. Pasitaikė gal du ar trys karšiai per keletą metų. Ir viskas.
Dabar net mąstau, kodėl taip? Gal tos vietos kitoms žuvims nepatrauklios, gal oras būdavo toks, kad unguriai tekibdavo, nes juk vis tiek taikydavau jiems palankų. Nors giedrą naktį turėtų visos naktimis aktyvios žuvys sukrusti. Sunku ką nors pakomentuoti.
Kodėl unguriai nemėgsta būti krūmuose
Ungurys kimba labai išraiškingai, jo nepražiopsosi – plūdė gal tik pradžioje truputį pasimuistys, po to ners. Keista, kadangi žuvaujant dugnine kartais būna ir labai silpnų, vos juntamų viršūnėlės linkčiojimų. Bet galbūt todėl, kad svarelis kur nors užkliuvęs ir valas po vandeniu susirangęs, liečiasi prie akmenų, žolių. Šiaip jau ir dugninę ungurys krato taip, kad atrodo, ten bent dešimties kilogramų šamas turėtų būti.
Švieselės ant plūdės būtinos jau vien dėl tos priežasties, kad orientuotis ar masalas yra reikiamoje vietoje, ar jo nenutąsė kokia smulkmė, žodžiu, toks ungurių gaudymas yra pakankamai aktyvi žūklė, kurios aprašinėti, manau, net neverta – mažai kuo skiriasi nuo kitų žuvų meškeriojimo naktimis.
Visus ungurius, kuriuos pagavau upėse plūdine, suviliojau sliekais. Gal kas žuvelėmis ir gaudo, girdėjau, kad siūlo moliuskus, dėles, dar visokius įmantrius vilioklius, bet aš geresnio masalo už sliekus neradau. Tačiau jų patarčiau turėti kelių rūšių – mažesnių ir didesnių mėšlinių bei naktinių.
Pasitaikydavo naktų, kada unguriai čiupdavo tik naktinius arba didesnių mėšlinių sliekų kuokštelį, bet gaudant plūdine kelis kartus yra nutikęs keistas dalykas – šie rajūnai kibo vos ant vieno mažo mėšlinuko. Ir visai prie pat kranto, plūdė būdavo pasiekiama meškerės galu. Reiškia, kad netgi gyvatžuvės nėra tokios mistinės būtybės, kaip mes įsivaizduojame, jos – tiesiog paprastos žuvys, kurioms būdingi aktyvios ir pasyvios mitybos periodai.
Ant kabliuko nereikėtų mauti du ar daugiau stambių mėšlinių sliekų, nes unguriai to nemėgsta – jie daug mieliau ryja vieną, kad ir labai didelį kirminą. Kabliukų taip pat nederėtų rišti skirtų šamų gaudymui. Pakanka vidutinio dydžio, svarbu, jog naktinis sliekas nuo jo užmetant nenukristų.
Unguriai neturi plačių žabtų, bet masalą įryja labai giliai, todėl ir nedidelis kabliukas įsikabina tvirtai. Dažniausiai, ištraukus šią žuvį, net neverta jo bandyti iškrapštyti – nupjauni valą ir riši naują pavadėlį – kam kankinti ungurį ir gaišti laiką...
Veikiausiai kas nors pasakys, kad tada geriau optimaliai didelis kabliukas, kurį galima būtų įsegti į šios žuvies žabtus. Tegul sako kaip nori, bet iš praktikos žinau, jog ungurys ne toks kvailas, kadangi pajus stambų kabliuką ir nekibs, jis šiuo aspektu nesiskiria nuo bet kokios kitos žuvies.
Jau minėjau apie tai, kad žūklavietę reikėtų parengti iš anksto ir išretinti priekrantės augalus. Aš dažnai nešuosi į žūklę ilgakotį graibštą. Tačiau graibštas irgi gali padaryti meškos paslaugą, nes ungurys labai vikriai iš jo išsirango, gali pralįsti pro tinklo akį ar spurdėdamas graibšte įsisukti į laisvą valą ir tokiu būdu jį nutraukti.
Kita vertus, smulkių akučių graibštas bus unguriui atrama, į kurią atsirėmęs jis spės greičiau iššliaužti į vandenį – ši žuvis rangosi graibšte kaip pašėlus ir nespėji nė susivokti, kaip perlipus per jo kraštą pliupteli į vandenį. Ir ten besiraivydamas gali nusukti (tiesiogine ta žodžio prasme) pavadėlį, tad įkrenta į upę ir nuplaukia.
Visas veiksmas vyksta labai greitai, negalima pasimesti, imi ir keli graibštu ungurį į krantą, o ten jau kuo greičiau bandai sučiupti rankomis. Kas negaudė ungurių nė neįsivaizduoja kokie jie yra vikrūs sausumoje.
Nors galbūt geresnis variantas – šią žuvį traukti iki pat savo kojų, sugriebti ranka ir tada sviesti į sausumą. Pasikartosiu – net ir čia ungurys sugeba iškrėsti šunybių, nes jis kartais nesuprantamu būdu spėja anksčiau nutraukti kabliuką iki pribėgi prie laimikio ir vinguriuoja upės link.
Juoksitės, bet esu taip netekęs poros ungurių – už nugaros tankios žolės, krūmokšniai, o žuvis prapuolė tarp jų. Kol ieškojau toje vietoje, kur numečiau, spėjau tik išgirsti, kaip ungurys įsirangė į vandenį.
Na, bet tai buvo pirmosios žūklės, dabar viskas vyksta sklandžiau. O papasakojau todėl, kad apsidraustumėte ir nekartotumėte mano klaidų. Įgūdžiai ateina su laiku...
Romualdas Žilinskas
