Bendrais bruožais apie lydekas pavasarį
Gegužės 1-oji yra darbo žmonių šventė, kurios pas mus dabar niekas nešvenčia. Gal todėl, kad dalis potencialių „švenčiančiųjų“ ima spiningus ir bėga prie vandens. Juk prasidėjo kita ir daug malonesnė šventė, kuri vadinasi Lydekų gaudymo sezono atidarymas arba Spiningautojų šventė.
Veikiausiai dalis žvejų man pasakys, kad nusikalbu, nes spiningu galima žuvauti ištisus metus, jei tik yra atviro vandens plotų. Tas tiesa, tačiau niekas nepaneigs fakto, jog lydeka – labiausiai gaudoma plėšrūnė, dažniausias ir labai geidžiamas spiningautojo laimikis, o dalis šios žūklės būdo entuziastų netgi specializuojasi lydekų žvejyboje.
Ne tokios jos ir konservatyvios
Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje vanduo mūsų krašto telkiniuose dažniausiai dar būna pakilęs. Metai metams nelygūs, bet tikrąjį savo lygį upės ir ežerai pasiekia dažniausiai apie gegužės pabaigą.
Beje, būtent šis pavasaris iš tų mažiau „tradicinių“, kadangi išties labai sausas ir prasidėjusį lydekų gaudymo sezoną galėtume vadinti kone vasariniu, jei ne vienas esminis faktorius – vanduo yra dar šaltas, ir nors giedrų dienų buvo į valias, tačiau naktimis temperatūra kartais pasiekdavo minusinę termometro stulpelio atžymą. O ir vandens lygis nėra toks, kokį realiai matytume esant tokiai užsitęsusiai giedrai. Šįmet įsijautęs į žiobrių gaudymą, deja, pražioplinau minėtos šventės pirmąsias dienas, tačiau turėjau puikią progą stebėti, kaip upėse krenta vanduo.
Turiu pasakyti, kad upių lygis iš tiesų žemesnis, bet tą „realųjį“ (o koks jis turėtų būti, nes vasara irgi vasarai nelygi?) dar nepasiekė, vanduo smarkiau kristi pradėjo būtent gegužės pirmomis dienomis ir iki dabar, t. y. gegužės vidurio dar yra drumstokas. Beje, gal vėl upės ims kilti, nes nenustebsiu, jei po sauso pavasario prasidės kone musoninio tipo kelių savaičių liūčių laikotarpis, juk Lietuvoje tokie dalykai yra ne naujiena.
Ir nors, kaip minėjau, upės senka tiesiog akyse, bet dar kai kuriuos lėkštesnius krantus apsėmusios, o tai puikios sąlygos vandens bei drėgmę mėgstantiems pakrančių žolynams augti, įvairiems vėžiagyviams ar kitiems smulkiems plaukiojantiems gyviams daugintis. Ypač šiuo metu dosnios gyvybe laikinai savo plotą padidinusios ežerų ir upių įlankos, senvagės, kur suplaukia aibė taikiųjų žuvų. Vienos jų čia atkeliauja lengvai pasiekiamo maisto ieškoti, kitos – ilgai brandintų ikrų išberti.
Tačiau lydekoms nesvarbu, kokį tikslą turėdamos į šias seklias vietas jų aukos suguža. Aštriadantės lyg kokie šešėliai paskui atseka tik dėl vienos priežasties – nori kuo daugiau jų praryti, kad po neršto pailsęs kūnas greičiau atgautų prarastas jėgas.
Apie lydekas žvejai teoretikai sako, jog tai grobuonės pasalūnės, vienišės ir labai prisirišusios prie nuolatinių medžioklės vietų. Praktika rodo, kad toks šių plėšrūnių apibūdinimas nėra labai tikslus, o kai kada jos elgiasi ir visai netradiciškai.
Dėl to, kad lydekos savo aukas puola iš arti ir netikėtai, labai nesiginčysiu, nors netgi tokiam lydekų apibūdinimui galėčiau rasti prieštaravimų. Štai jums paprasčiausias pavyzdys.
Spiningautojai puikiai žino, jog ešeriai neretai iki pat meškeriotojo kojų vejasi masalą, bet jo negriebia. Tai gali kartotis kelis sykius – tol, kol dryžuočiams atsibosta persekioti vilioklį, ir jie pradeda nebekreipti į tą blizgę ar guminuką jokio dėmesio. Pakeitus masalą gali įvykti lūžis – ešeriai jį griebs arba... visiškai ignoruos. Bet kokiu atveju, kitoks vilioklis šias žuvis kažkaip paveiks.
Ko jau ko, bet lydekų ir ešerių smalsumo nesulyginsi – dryžuočiai šiuo atžvilgiu yra nepralenkiami. Tačiau ir aštriadantės kartais persekioja masalą, nors jo nepačiumpa. Deja, to mes dažniausiai nematome, nes lydekos plaukia paskui vilioklį didesniu atstumu nei ešeriai ir gerokai žemiau – jos įpratusi savo grobį užpulti iš apačios.
Kartais lydeka „auką“ vejasi iki pat meškeriotojo kojų ir, padariusi staigų posūkį, lyg ir stengiasi paskutiniu momentu sučiupti masalą. Dažniausiai, žinoma, veltui – aptaško, išgąsdina žvejį, bet ant vilioklio kabliuko nepasismeigia. Tuomet sakoma, kad lydeka lindėjo po valtimi arba buvo pasislėpusi prie pat kranto.
Pasitaiko ir taip, tačiau mažiausiai dviem atvejais iš trijų ji jau kurį laiką bus lydėjusi masalą nedrįsdama jo griebti. Kai šis staiga padidina greitį bei plaukimo kryptį – tada ir bando jį praryti. Spiningaujant skaidriame sekliame vandenyje ir žiūrint pro poliarizuotus akinių stiklus tokių atvejų galima matyti neretai.
Nežinau, kodėl aštriadantės taip elgiasi. Galbūt jos nėra įsitikinusios, kad šis plaukiantis daiktas yra grobis, kadangi juda neįprastai – pernelyg lėtai bei monotoniškai, nes net ir ligota žuvelė, pamačiusi plėšrūnę, iš paskutiniųjų stengtųsi sprukti į šalį. Priartėjęs prie žvejo vilioklis ima plaukti greičiau ir kyla į viršų – taip jis išprovokuoja grobuonę. Jei matytume, kas vyksta po vandeniu, neabejotinai pagautume daugiau žuvų.
Tačiau pakanka kitaip „sužaisti“ masalu, ir to gali pakakti, kad lydeka jį pultų. Vienas iš paprastesnių būdų – traukti jį kitu kampu, netgi priešinga kryptimi arba bandyti lėtinti, greitinti traukimą. Žinoma, kartais tenka vilioklį ir pakeisti, juk kitokia spalva, forma ar virpesiai irgi gali išprovokuoti plėšrūnę.
Visgi patarčiau neskubėti to daryti – iš masalo reikia bandyti išspausti viską, kas įmanoma. Galbūt todėl kai kurie patyrę seni spiningautojai taip pasitiki savo viliokliais ir labai išrankiai perka ką nors naujo. Kita vertus, iš gausybės voblerių ar blizgių, kurias tempiamės kuprinėje, dažniausiai bandome tik kelis modelius, o būtent tuos, kurie jau yra pasiteisinę ir išbandyti įvairiomis žūklės sąlygomis.
Tačiau šie pastebėjimai yra tik bendro pobūdžio, galbūt daug kam ir žinomi, tad tegul tai bus tartum įžanga į prasidėjusį lydekų gaudymo sezoną. O apie masalus, žūklės taktiką ir panašius dalykus dar šį mėnesį rašysiu, juk sakiau – žiobriai mane iš rašymo ritmo išmušė. Nors tai mano stiliuje – paprastai ilgesnį laiką susikoncentruoju ties vienu žūklės būdu ar net vienos žuvies gaudymu, nesiblaškau. Nenukrypsiu ir dabar nuo temos...
Net ir stambios lydekos užtrunka seklumose
Lydekos tokiu metų laiku neretai susitelkia visai nedideliame plote po kelias ar net keliolika – apie tai galėčiau papasakoti visą eilę nutikimų. Ypač toks elgesys plėšrūnėms būdingas tada, kai grupuojasi jų aukos. Taip nutinka vėlai rudenį arba dabar. Kaip minėjau, pavasario pabaigoje lydekų aukos renkasi būriais tam tikrose vandens telkinių vietose, ir alkanos bei nusilpusios po neršto aštriadantės tai puikiai žino.
Mažesniosios, t. y. iki 1 kg lydekėlės be didesnių skrupulų gali puldinėti žuveles vos 30 cm gylyje, tarp dygstančių vandens augalų. Vidutinės yra atsargesnės ir dažniau patruliuoja ties pradedančių apaugti žolėmis įlankų riba – ten kur yra 0,5–1,2 m gylis. Pavasarį net 5 kg ar didesnės aštriadantės irgi neskuba plaukti į duobes ar prie upės vagos, bet laikosi vos poros metrų gylyje, netoli tų pačių žolėtų užutėkių.
Kartais jos užkimba net 1 m sėkliuose, tačiau toliau nuo kranto. Ypač drąsios lydekos tampa staiga pakilus vandeniui, kuomet virš žalumynų susidaro didesnis vandens sluoksnis. Įdomu tai, kad dauguma smulkių lydekų dabar dažniausiai susitelkia tose įlankose, kurios vasarą smarkiai nusenka bei ištisai apauga vandens augalais, o didžiosios – ten, kur ir šilčiausiuoju metų laiku išlieka kažkiek atvirų plotų, o užutėkio viduryje būna bent šiokia tokia giluma.
Tiesa ir tai, jog dabar bei vėlų rudenį netgi stambios, jau nekalbant apie vidutinio dydžio, lydekos gali tykoti aukų netoli viena kitos. Tačiau rudenį jos tūnos duobėse, o dabar pasirinks sau neįprastą mažą gylį.
Kalbėdami apie lydekas žvejai dažnai sako: „Gera vieta ilgai tuščia nebūna“. Tai tikra tiesa, nes palankią pasalai vietą vietoj sumeškeriotos lydekos labai greitai užima kita jos gentainė. Beje, neretai panašaus dydžio. Tačiau tai tik dar kartą įrodo, jog šios plėšrūnės irgi migruoja, antraip „gera vieta liktų tuščia“. Tiesa, lydekos neplauko labai toli ir nepalieka gerų mitybinių ežero plotų ar upės ruožų, bet ir netupi lyg šunys būdoje.
Kitas įrodymas, kad aštriadantės keliauja priklausomai nuo paros laiko, vandens lygio ar dėl kokių nors ryškesnių meteorologinių reiškinių įtakos, yra tai, jog gerai žinomoje „lydekinėje“ vietoje mes kartais nepagauname nieko, o kur nors kitur – sužvejojame visai neblogą laimikį.
Suprasčiau, jei prieš tave ėjęs spiningautojas ten spėjo gerai pasidarbuoti, bet jei tu žuvauji čia nuo pat ryto ir gerai žinai, jog nei vakar, nei užvakar pro šį ruožą niekas nepraėjo? Gali būti, kad lydeka soti ir dabar ramiai sau virškina maistą. Bet niekas neįrodys, jog ji apskritai čia yra. Veikiausiai ne, nes grobuonė patraukė ten, kur tuo metu galima lengviau nutverti kokią nors auką.
Aš nekalbu apie seliavines lydekas, kurioms seliavų persekiojimas tapęs gyvenimo būdu. Tačiau lygiai taip pat stambios aštriadantės migruoja paskui kuojų, plakių ar net karšių būrius ežeruose bei dideliuose tvenkiniuose. Nemuno žemupyje irgi galima stebėti tokią tendenciją.
Kita vertus, upėse jos ir taip yra judresnės, nes čia gana greitai kinta vandens lygis, skaidrumas, srovė keičia aplinką, atnešdama įvairių šiekštų ar griaudama pasalai tinkamas vietas. Tekančiame vandenyje taikiosios žuvys irgi daug mobilesnės, čia daugiau jų rūšių, tad ir aštriadantės plėšrūnės taikosi prie tokių sąlygų.
Jei kalbėsime apie šį metų laiką, pastebėsime, kad sulig senkančiu vandeniu ir vis labiau apželiančiomis priekrantėmis lydekos ima tolti nuo krantų. Pirmiausia seklumas palieka pačios didžiausios, nors po liūčių pakilus vandeniui jos kaskart vis dar sugrįžta iš gilumos.
Tačiau artėjant vasarai, nors veikiau reikėtų sakyti, kad šylant ir senkant vandeniui, tokius išpuolius stambios lydekos kartoja vis rečiau, kol galiausiai pasilieka gelmėje. Ten, kur anksčiau budėjo vidutiniokės, dabar aukų tyko mažylės, o 2–3 kg lydekos užėmė didžiųjų vietas. Tiksliau – gylį, nes kai kuriuose lėkštuose, be didesnių gylio svyravimų ežeruose galima būtų netgi apibrėžti priekrančių zonos pločio juostas, kuriose rastume tik tam tikro svorio šios rūšies plėšrūnių.
Kol vanduo dar nėra labai šiltas, o rytais nušalena arba oro temperatūra būna ne aukštesnė nei 5–8 °C, pavasarinė lydekų žūklė man primena rudeninę dar ir kitu aspektu – ankstyvas rytas kartais būna „tuščias“ metas, tada vidurdienį netgi didesnės galimybės suvilioti lydekas.
Aišku, daug kas priklausys ir nuo vėjo krypčių, debesuotumo, bet per totalią giedrą yra būtent taip. Ir vakarinis kibimas geresnis nei vėlyvo ryto, bent jau ilgesnis, kadangi ryte paprastai būna valandos-dviejų momentas, kai lydekos tarsi sukyla. Vakarop tai gali tęstis iki sutemų, nes oras vėsta tokiomis sąlygomis gana lėtai, o vanduo per dieną bent jau seklumose įšyla kaip reikiant.
Todėl ir tenka nutraukti šio straipsnio rašymą, nes bičiulis po darbo žadėjo nuvežti į kažkokius šalimais miesto esančius tvenkinius, kur, pasak jo, penkios „galvos“ garantuotos. Ar yra šalia miesto dar tokių vietų? Na, pažiūrėsim...
Romualdas Žilinskas
