Apie plėšrūnių charakterius ir gerkles
Graži ta mūsų kalba, turtinga žodžiais. Norėdami įvardyti kokį nors veiksmą jam galime rasti bent kelis sinonimus, kurie turės tą pačią prasmę. Žvejai nors ir vartoja savo specifinėje šnekamojoje kalboje gausybę barbarizmų, svetimžodžių, tačiau jie netgi dažniau nei kas kitas mėgsta vaizdžiai papasakoti savo nuotykius. Kad ir apie lydekos kibimą – meškeriotojas gali sakyti, kad ji čiupo, griebė, stvėrė ar dar kitaip pagavo masalą.
Tačiau šitas straipsnis visiškai ne apie lietuvių lingvistiką, palikime tą malonumą mūsų kalbotyros specialistams. Geriau panagrinėkime, kaip žuvys plėšrūnės medžioja, kaip griebia savo aukas ir pažiūrėkime, ką ta tema kalba mokslininkai.
Žuvys Žemėje atsirado maždaug prieš 500 milijonų metų. Tad įsivaizduokite, kokį evoliucijos laipsnį jos yra pasiekusios, kaip prisitaikiusios prie esamų sąlygų, jei sugebėjo išlikti iki mūsų dienų. Visų pirma žvynuotosios privalėjo adaptuotis prie nuolat kintančių mitybos sąlygų, nes tai yra vienas pagrindinių bet kokios rūšies išlikimo faktorių.
Suprantama, jog pirmąsias žuvis mes galime pamatyti nebent kokiame nors iškasenų muziejuje, kur eksponuojami jų suakmenėję kaulai, tačiau jų proprovaikaičius žvejojame iki šiol. Ir niekaip iki šiol negalime perprasti žuvų elgsenos, nes antraip jas jau seniai visas būtume išgaudę. Žvejodamas neretai pagalvoju, kad žvynuotosios ir toliau sau evoliucionuoja, ir netgi gerokai greičiau nei mes manome, kadangi įpranta prie joms siūlomų masalų ir sulig kiekviena karta įgyja jiems savotišką imunitetą. Tai nėra tušti svaičiojimai ir nebūtina turėti didelę smegenų masę, kad greitai susivoktum aplinkoje ir imtum vengti paspęstų žabangų.
Kurioje klasėje šamas?
Pasak mokslininkų būtent žuvys pirmauja, lyginant su kitais stuburiniais gyvūnais, pagal gebėjimą keisti savo mitybinį racioną, maisto paieškos būdų įvairovę ir t.t. Žvynuotųjų tarpe galima rasti daugiausiai taip vadinamų trofinių (susijusių su mityba) klasių arba tipų. Kita vertus, šios klasės nėra griežtai apibrėžtos, kadangi, kaip sakiau, žuvys pakankamai plastiškos, nes priklausomai nuo aplinkos sąlygų gali vartoti labai įvairų maistą. Taip pat įtakos mitybinei specifikai turi ir jų amžius, nes skirtinguose išsivystymo lygiuose tos pačios rūšies žvynuotoji gali misti vis kitokiu maistu.
Nekalbėsiu apie kai kurias egzotines žuvis, kur netgi patelės ir patinai kartais gyvena visiškai skirtingą gyvenimą ir, suprantama, ėda irgi nepanašų maistą. Pažiūrėkime, kad ir į mums jau gerai žinomą amūrą. Nors tai žolėdė žuvis, tačiau prispyrus badui ji gali ryti ir gyvūninės kilmės maistą, netgi žuvų mailių. Nors dėl tokios amūro mitybos gal kai kurie ichtiologai ir suabejotų, tačiau plačiakaktis, kuris yra planktofagas, tikrai siurbia smulkias žuveles. Tai patvirtintų net mūsų žvejai, kurie plačiakakčių yra pagavę mažais dirbtiniais masaliukais.
Na, arba tik pasaulį išvydę plėšrūnių jaunikliai. Juk jie minta praktiškai vien zooplanktonu, o plėšikauti pradeda sulaukę tam tikro amžiaus ir pasiekęs tam tikrą dydį. Ir tokių pavyzdžių žvynuotųjų tarpe rastume gausybę.
Visgi meškeriotojus veikiausiai domina kiti faktai. Pavyzdžiui, kaip žuvys ėda tą maistą, kuo vadovaujasi jo ieškodamos ir pan.
Todėl pradėsiu nuo to, kad pagal maisto paieškos strategiją žvynuotąsias galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes – plėšrūnes ir taikiąsias. Be abejonės, netgi toks paskirstymas nėra visiškai tikslus, kadangi pasitaiko tartum tarpinės žuvų rūšys (šapalai, meknės, ožkos), kurios yra visaėdės, nors jas žvejai linkę laikyti labiau plėšriosiomis žuvimis. Taip pat ir meškeriotojų vadinamos taikiosios žuvys gali tapti sąlyginai plėšrios. Kad ir toji nekaltai atrodanti raudė, sulaukusi solidaus amžiaus ir didelio savo rūšiai svorio nepraleidžia progos pasmaguriauti mailiumi, o kartais praryja netgi paaugusius smulkesnių žuvelių jauniklius. Netgi aukšlės čiumpa smulkų mailiuką.
Neišsiplėsiu pasakodamas apie visas žuvis, nes tai būtų straipsnis be pabaigos, o ir žinių man veikiausiai neužtektų. Taip pat nekalbėsiu ir apie taikiąsias žvynuotąsias, galbūt tik kai kurias jų paminėsiu labai trumpai. Apsiribosiu mūsų gėluosiuose vandens telkiniuose gyvenančiomis plėšrūnėmis. Pagal medžiojimo pobūdį plėšrūnes galima būtų suskirstyti irgi į kelias grupes.
Pirmoji būtų plėšrūnės persekiotojos. Šios grupės atstovai yra sterkai, ešeriai, salačiai ir ožkos. Šios plėšrūnės geba ilgą laiką judėti atvirame vandenyje ieškodamos aukų, jų medžioklės plotai yra neapibrėžti arba palyginti dideli. Šių rūšių atstovių rega labai išvystyta ir būtent tai padeda aptikti auką bei ilgą laiką ją persekioti.
Žinoma, kiekviena iš minėtų rūšių irgi turi savitą medžioklės specifiką, tad teigti, jog salatis blaškosi it koks ešerys po vandens telkinį ieškodamas aukšlių tikrai negalėčiau. Visgi kai kurie medžioklės taktikos principai yra panašūs ir tai leidžia sugretinti šias žuvis. Taip pat visos jos, išskyrus sterką, yra dieninės plėšrūnės. O sterkai gali medžioti ir naktį, ankstyvo ryto ar vakaro prietema jiems apskritai yra geriausias mitybos metas. Įdomu tai, kad šios žuvys yra tartum pasiskirsčiusios medžioklės zonomis, nes sterkai plauko palei dugną, ožkos, salačiai – vandens paviršiuje. Ešeriai yra universalūs ir nors dryžuočiai netgi kartais sudaro konkurenciją sterkams, tačiau apibendrintai juos veikiausiai galima būtų priskirti prie besimaitinančių viduriniuose vandens sluoksniuose.
Antrajai grupei reikėtų priskirti lydekas ir šamus. Tai būtų plėšrūnės pasalūnės. Šios grobuonės nesibūriuoja, kaip anksčiau minėtos grupės atstovės, o dažniausiai medžioja pavieniui ir tik retais atvejais galima aptikti nedideliame plote keletą tos pačios rūšies individų. Lydekos kartais tūno pasalai tinkamose vietose po dvi ar tris, bet paprastai tai būna panašaus dydžio žuvys, kadangi joms nesvetimas kanibalizmas. Beje, draugiją aštriadantės toleruoja iki tam tikro amžiaus, nes stambiosios paprastai plauko skyriumi. Šamai apskritai vengia savo gentainių draugijos ir, ypač didieji, veja juos iš savo pamėgtų medžioklės plotų. Kita vertus, mūsų upėse yra vietų, kur kasmet pagaunami keli solidūs ūsuočiai, tad prieš tai minėtas teiginys dar reikalauja patikslinimo.
Šios grupės žuvys gali ilgai tūnoti pasaloje ir laukti, kol auka prisiartins tokiu atstumu, kad plėšrūnė galėtų ją sučiupti vienu tiksliu šuoliu. Pagavusios auką grobuonės nedelsdamos grįžta į slėptuvę. Tačiau yra paskaičiuota, kad lydeka geriausiu atveju sučiumpa tik kas trečią užpultą žuvelę. Tokiu atveju ji net nebando jos persekioti, o po nevykusio bandymo irgi nuplaukia į pamėgtą pasalos vietą. Tas pats būdinga ir šamui.
Plėšrūnės pasalūnės aptikti aukai pasitelkia keletą jutiminių organų iš karto ir kai jų parodymai sutampa, pasisuka aukos judėjimo kryptimi ir staigiai atakuoja. Tačiau svarbią reikšmę čia turi nuotolis iki aukos, nes nei lydeka, nei šamas nepuls jos griebti, jei atstumas penkis ar daugiau kartų didesnis už pačios plėšrūnės kūno ilgį. Šios grobuonės yra maskuojančios spalvos, ypač tai gerai matyti pažiūrėjus į lydeką, kuri priklausomai nuo gyvenamosios aplinkos įgauna vis kitokį kūno atspalvį ir margumą. Netgi kūno forma pas aštriadantę gali būti kažkiek pakitusi – upėse ji yra labiau ištęsta, o ežeruose – trumpesnė, kresnesnė, didesne galva ir platesniais žabtais. Argi tai ne prisitaikymas? Juk stovinčiuose vandenyse dažniau nei upėse lydekos grobis yra karosai, karšiai, plakiai, o šios žuvys turi platų kūną.
Dar viena grupė, kurios atstovės gyvena mūsų vandenyse yra plėšrūnės seklės. Tai tartum tarpinė grupė tarp dviejų anksčiau minėtų, nes šių žuvų medžioklės strategijai būdingas ir aukų persekiojimas, ir užpuolimas iš pasalų.
Jos atstovės Lietuvos vandenyse būtų unguriai ir vėgėlės, nors daugelis žvejų šių žuvų plėšriosiomis nevadina. Gal kad negaudo arba nebando žvejoti spiningu? Nei vienos, nei kitos šių rūšių žuvys nėra geros plaukikės, bent jau jos negali ilgą laiką greitai judėti vandenyje. Tačiau tai netrukdo gana sėkmingai maitintis kitomis žvynuotosiomis. Tiesa, unguriai ir vėgėlės dažniau nei kitos plėšrūnės ėda įvairius moliuskus, vėžius, varles ir panašų maistą, jos dažniau puola sužeistas ir sergančias žuvis, neatsisako ir kritusių žuvų.
Kodėl ožka juokiasi?
Ieškodamos užkąsti šios plėšrūnės juda lėtai, bet nuosekliai iššniukštinėja visas dugno pakampes. Kadangi tamsiuoju paros metu žuvų aktyvumas yra mažesnis, kai kurios jų įkrenta į savotišką transą (tartum užsnūsta), tai suteikia šios grupės plėšrūnėms papildomų šansų tokias žvynuotąsias netikėtai užpulti. Unguriai bei vėgėlės turi itin jautrius jutiminius receptorius, pavyzdžiui, uoslę, klausą, elektrorecepciją, lytėjimo organus ir pan., kurie leidžia neklystamai tamsoje ar akmenuotame, žolėtame dugne aptikti maistą. Suradusios aukas, jei tai bus kitos žuvys, šios plėšrūnės stengiasi labai atsargiai prisiartinti iki galima būtų vienu šuoliu jas užpulti.
Nuo žuvų maitinimosi ypatumų priklauso ir jų žabtų forma. Tarkim, ožkos išraiška yra tartum nuolat besijuokiančios – apatinė lūpa pakelta aukštyn ir yra gerokai didesnė už viršutinę. Panašią žiomenų formą turi aukšlės, raudės. Tai nuo vandens paviršiaus nuolat renkančių maistą žvynuotųjų specifinis bruožas. Tačiau ožkai tokie žiomenys netrukdo ryti ir smulkias upės paviršiuje plaukiojančias žuveles.
Visiškai kitokia žiomenų forma pas karšius, žiobrius, eršketines žuvis. Jų apatinė lūpa susičiaupus yra labai žemai ir burnos plyšys nukreiptas į apačią. Tai dugno organizmais besimaitinančios žuvys.
Visgi dauguma tikrųjų plėšrūnių turi su išilgine kūno ašimi sutampantį žabtų plyšį ir jų lūpos atrodo daugiau ar mažiau vienodo dydžio. Tokia žiomenų konfigūracija yra idealiausia norint sugriebti sprunkančią žuvelę. Taip pat dauguma plėšrūnių viršutinėje gerklės dalyje turi savotišką gūbrelį, kuris tiksliai atitinka apatinėje gerklės dalyje esančią įdubą. Tai padeda išlaikyti gerklėje sučiuptą auką, netgi tai grobuonei, kuri neturi dantų. Karpinės žuvys nedidelius dantelius gali turėti tik gerklės gilumoje ties rykle. Tarkim, salatis jais pajėgia sudraskyti aukos audinius, o žvejai šią žuvį vadina bedančiu plėšrūnu. Aš savo rašiniuose kartais – irgi. Klystame... Panašiai sudaryta ir upėtakių bei kiršlių gerklė.
Kaip plėšrūnė griebia savo auką pravartu žinoti ir žvejui, nes pagal tai jis gali orientuotis, kada ir kaip reikia pakirsti masalą sučiupusią žuvį. Grobuonių paskutinioji atakos fazė, kuomet sugriebiamos aukos, trunka labai trumpai. Tai netgi ne sekundžių laiko tarpas, o dar menkesnė laiko atkarpa. Ešeriui pakanka 10 milisekundžių, kad jis plačiai išsižiotų ir įsiurbtų mailiuką į gerklę. Netgi visas medžioklės ciklas (šuolis aukos pusėn ir jos sugriebimas) tetrunka 50 milisekundžių. Taip yra todėl, kad plėšrūnėms gamta parūpino įsiurbimo mechanizmą. Ir net ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. Šių žuvų gerklėje susidaro neigiamas slėgis ir kuomet jos staigiai išsižioja, vanduo su šalia esančia auka automatiškai plūstelį į gerklės ertmę.
Analogišku principu medžioklėje vadovaujasi ir upėtakis. Jis pasisuka į aukos pusę ir įsiurbia vandenį. Tokiu būdu ši žuvis taupo energiją, nes jos daug prireikia stengiantis išsilaikyti srovėje. Tačiau taip upėtakis minta paniręs vandenyje. Visai kitaip jis atakuoja paviršiuje esančią auką. Pamatęs įkritusį į vandenį vabzdį upėtakis pasinaudoja upės tėkme ir, nekeisdamas horizontalios kūno padėties, ima kilti į paviršių. Visą tą laiką žuvis nepaleidžia iš akių ant vandens besikapanojančio vabzdžio ir jau iš tolo išsižioja. Dažniausiai savo auką upėtakis puola iš šono staigiu judesiu akimirksniu užsičiaupdamas. Tuo momentu galima stebėti nedidelį sūkuriuką vandens paviršiuje. Po to plėšrūnas grįžta į savo buvusią vietą, iš kurios patogu stebėti vandens paviršių, bet pačiam likti nepastebimam.
Kiršlys, nors irgi mėgsta panašius vandens plotus, kaip upėtakis, ir taip pat griebia nuo paviršiaus vabzdžius, bet šitai daro jau kitokiu metodu. Jis stengiasi neplaukti paskui srovės nešamą kąsnį, bet dažniausiai laukia iki tėkmė ėdesį atplukdys arčiau. Paprastai tas atstumas būna ne didesnis, kaip 30 cm, kad kiršlys ryžtųsi atakai. Tada pakyla stačiai vandens paviršiui ir staiga griebia. Beje, dėl tokios jo kūno pozicijos atakos metu, siaurų šios žuvies žiomenų ir žaibiško puolimo, kimbantį kiršlį sunku pakirsti.
Dar viena nuo vandens paviršiaus vabzdžius ryjanti žuvis yra šapalas. Tačiau šis sąlyginis plėšrūnas neturi sau būdingos griebimo manieros ir gali savo auką atakuoti iš bet kokios padėties, svarbu, kad jis ją pastebėjo ir yra alkanas. Kas būdinga šapalui – tai staigumas ir nežabotas veržlumas. Tačiau kitą sykį ši žuvis gali čiupti plaukiantį paviršiuje kąsnį tik tuomet, kai tas ėdesys atsidurs vos per keliolika centimetrų nuo jos. Stambesni šapalai rudeniop ima gana aktyviai maitintis gružliukais, mažomis aukšlėmis ir kitomis smulkiomis žuvelėmis. Kuomet plačiaburnis griebia auką iš pasalų, tai stengiasi daryti užpuldamas žuvelę nuo uodegos pusės, taip ją ir ryja. Bet kuomet šapalas būna ypač alkanas ir medžioja labai aktyviai, tada žuvelę čiumpa ir iš šono, ir iš priešakio.
Ešerys yra irgi labai azartiškas. Šių plėšrūnų būrelis iš visų pusių vienu metu atakuoja mailiaus būrį ir sukelia tikrą chaosą žuvelių tarpe. Dryžuočiui neturi reikšmės iš kurios pusės griebti auką (iš apačios, iš viršaus, iš šono), nes jo gerklė plati, o aukos paprastai būna smulkios. Tačiau tai nereiškia, kad ešerys negali griebti ir stambesnės žuvies. Pastarąją čiumpa nesustodamas ir plaukdamas ima ryti.
Beje, ešeriai maitinasi dažniau nei kiti plėšrūnai, nors tai daro su pertraukomis. Norint priaugti kilogramą svorio dryžuočiui tenka suryti 5 kg žuvies, o, tarkim, lydekai tokiu atveju užtenka ir 3 kg. Todėl gausybė smulkių ešerių uždarame vandens telkinyje pridaro daug žalos, juolab, kad šios žuvys retai pasiekia savo maksimalius dydžius, o kai kur taip ir lieka neūžaugomis iki gyvenimo pabaigos.
Paaugęs iki kelių centimetrų ima plėšikauti ir sterkas. Pradžioje jo aukomis tampa smulkus mailiukas, bet vėliau sterkai ima persekioti jau suaugusias žuvis. Tiesa, tai būna aukšlės, gružliai, pūgžliai, strepečiai, kuojos ir kitos labiau ištęsto kūno žuvelės, nes šio plėšrūno ryklė gana siaura. Labai stambūs sterkai griebia ir plakius ar nedidelius karšiukus, tačiau tai yra tik išimtinis jų laimikis, nors kai kuriuose ežeruose blausiaakiai turi menką pasirinkimą. Kaip ir ešerys, sterkas gali čiupti auką nesirinkdamas pozicijos, visgi daugiau nei pusę žvynuotųjų šis plėšrūnas atakuoja stengdamasis, kad žuvis į jo gerklę papultų galva į priekį. Tai žino nuolat sterkus gaudantys spiningautojai ir dėl šios priežasties ant galvakablio pritaiso papildomus kabliukus.
Lydeka irgi stengiasi pulti žuvis iš priešakio. Jei tai nepavyksta, plėšrūnė auką čiumpa bet kaip, tačiau iš karto neryja – aštriadantė grįžta į pasalos vietą, gerklėje apsuka savo laimikį taip, kad jis į ryklę keliautų galva į priekį ir neskubėdama sučiaumoja. Bet taip ji elgiasi sučiupusi tik tą žuvį, kurios negali praryti išsyk. Lydeka įstengia susigrūsti sau į gerklę auką, kuri gali siekti 65 proc. jos kūno masės. Tačiau smulkias žuveles didelė aštriadantė praryja staiga visiškai nekreipdama dėmesio, kokioje pozoje jos atsidūrė grobuonės gerklėje.
Šamas smulkias žuveles šamas susiurbia jau minėtu principu, nes užsimaskavęs, kur nors pasaloje kantriai laukia iki jos plauks pro šalį. Beje, įsiurbiamas į didžiulę gerklės ertmę vanduo itin greitai, galingai ir todėl pasigirsta netgi savotiškas garsas. Būtent tai ir yra kvaklės imituojami garsai. Reikia manyti, jog kiti šamai išgirdę kvaklę atplaukia artyn dėl galimų dviejų priežasčių – arba išguiti iš to ploto potencialų konkurentą, arba privilioti mailiumi užkandžiaujančio gentainio tikėdamiesi lengvo grobio. Nors kas ten žino...
Stambesnę auką šamas atakuoja staiga iššokdamas iš slėptuvės, kuomet ji prisiartina pakankamu vienam šuoliui nuotoliu. Ilgaūsis nėra toks jau vangus, kaip įsivaizduojame, nes ilga ir raumeninga uodega leidžia plėšrūnui akimirksniu pasiekti auką. Visgi ne visada tokie išpuoliai būna sėkmingi ir kartais šis pasalūnas nepatingi puolamą žuvį kurį laiką persekioti net iššokdamas iš vandens. Beje, šamai gali pakilti į vandens paviršių ir maitintis ten plaukančiomis žuvimis. Nors tai ir labai reti atvejai.
Dar viena šamo keistenybė. Jis kartais sugriebia žuvį, laiko ją gerklėje, bet ilgai neryja. Auka tuo metu būna gyva, tik nejudri. Ir tik po kurio laiko ilgaūsis visgi ryžtasi savo laimikį nustumti į skrandį. Man toks įspūdis, kad šamas tuo metu nė pats nejuda. Nes ne sykį yra buvę spiningaujant: masalas tarsi už kerplėšos užsikabino – jokio judesio, o po to ta „kerplėša“ atgyja ir...
Romualdas Žilinskas
