Paieška

Visiems spiningautojams žinoma, kad salačiams skirti masalai yra ištęsti, negiliai neriantys arba bent jau traukiami arčiau paviršiaus, pageidautina, gana greitai. Šiems plėšrūnams siūlomi masalai paprastai būna metalo spindesio arba nudažyti natūraliomis spalvomis, jų virpėjimas (nekalbu apie sukriukes) gana saikingas, judesiai mažai nukrypstantys nuo tiesiosios. Salačiai pasižymi gera rega, į vilioklius reaguoja dažniausiai vizualiai, todėl gaudomi šviesiu paros metu. Maždaug taip trimis sakiniais...

... lygyje. Aišku, sulėtinus traukimą, plaukiantysis vobleris vos aukščiau pakils nuo horizontalės, o skęstantysis – „tūps“ žemiau. Tačiau tie nukrypimai menki, žuvis labiau junta tik masalo vedimo greičio pokyčius. Kai kas mano, kad salatis yra tas plėšrūnas, kuris čiumpa tik greitai ar net labai greitai vedamą vilioklį. Tikrai ne, kartais jis, kas būdinga praktiškai visiems vandenų grobuonims, atakuoja voblerį, kai masalas stabteli arba priešingai – šauna iš vietos....

... trimetrinis) spiningo, geriausias, sakyčiau, „saikingos“ fast akcijos. Pjautinė sviedžiama labai toli skersai upės srauto arba nedideliu kampu pasroviui (taip netgi geriau) ir leidžiama jai grimzti iki dugno. Kartais jau pirmu „nusileidimu“ salatis gali atakuoti masalą, todėl valas privalo būti įtemptas, kad jaustume kontaktą su viliokliu. Tai techniškai gana sudėtingas manevras, nes reikia, kad blizgė be didesnio pasipriešinimo skęstų, tačiau atpalaiduoti gijos nevalia. Per ...

... minėti plėšrūnai kimba gelmėje, o ne viršutiniuose vandens sluoksniuose, kas jiems labiau įprasta. Priminsiu, kad draudimas žvejoti salačius įsigalioja nuo balandžio 1 d . , todėl laimę bandyti galima dar bent porą savaičių. Kuo skiriasi salatis skiriasi nuo šamo Kažkada, o tai buvo daugiau nei prieš dvidešimt metų, aš veikiausiai rašyčiau, kad pagauti salatį žiemą yra labai sudėtinga, praktiškai neįmanoma. Ir tai būtų normalu, nes tada šių plėšrūnų tikslingai tuo ...

... srovė) ribojasi su pagrindiniu upės srautu. Pagavus salatį, jo vietą po kelių dienų paprastai užima kitas. Tai panašu į tas „firmines“ lydekines vietas, kuomet viena lydeka keičia kitą. Įdomu tai, jog čia paprastai lankosi vienas stambus salatis. Jei jį sužvejoji, o upėje vanduo ilgesnį laiką smarkiai nekrenta ir nekyla, kaip ir sakiau, gana greitai šioje vietoje „apsireiškia“ kitas panašaus dydžio plėšrūnas arba keletas smulkių salačiukų. Kiek pastebėjau, ten, kur ...

... susisteminsite, jei iki to laiko (deja, toks variantas tikrai kada nors bus), rudnugariai plėšrūnai nepakeis savo įnorių. Pabaigai norėčiau priminti, kad ne laiku ar ne taip, ne to dydžio pagautas ir į krūmus įmestas arba į maišą įgrūstas salatis pagal nuobaudų įkainius įkainuotas 240 eurų. Jei pridėsime su tokia žūkle susijusius kitus pažeidimus, tarkim, gaudymą draudžiamoje vietoje ar žūklę be bilieto ir panašiai, toji suma gali padvigubėti, gresia ir įrankių konfiskacija....

... užmesti kuo toliau. Na, maždaug toks principas – palei krantus mažos žuvys neplaukioja, o ir apskritai vidury upės jų yra daugiau. Kodėl taip, bet ne kitaip Lenkiu link to, kad viena žuvis, kuri atitinka mūsų ir baltarusių požiūrį, yra salatis, nes dažniausiai mėgsta laikytis toli srovėje ir pasiekti jį kur nors Nemune ar Neryje pakankamai sudėtinga. Aišku, visada rasi būdų, kaip tai padaryti, tarkim, brisi arba mėtysi sunkų masalą, arba suderinsi šiuos abu dalykus. Tačiau ...

Jei tenka rinktis, kada žvejoti – ryte ar vakare – mieliau einu žuvauti baigiantis dienai. Pavasarį, žiemą, rudenį tai galima paaiškinti paprastai: vanduo dar arba jau šaltas ir saulė jį per pusdienį kiek pakaitina, vėjas jį išmaišo, todėl į pavakarę žuvys dažniausiai suaktyvėja. Vasarą situacija gali būti visiškai priešinga. Kai nusistovi šilti giedri orai, vanduo šviesiu paros metu tiek įkaista, jog žuvys ima aktyviau maitintis tik paryčiui. Iš tiesų tai daugiau teorinė prielaida, nes tuo metu...

... tampa nebeefektyvus. Prie tokio pravedimo galima vėl grįžti rudenį, kai plėšrūnai lįs į gilumą, koncentruosis arčiau dugno šalia vagos. Tuomet galvakabliai taps dar masyvesni – sieks 15 g. Tolimas masalo mėtymas turi ir kitą prasmę – salatis yra baikšti ir gudri žuvis. Jei maitinasi labai aktyviai, regis, nėra priežasčių, kurios galėtų trukdyti jai čiupti masalą. Tačiau taip tik regis, nes kitąsyk net medžioklės įkarštyje akylas salatis gali matyti meškeriotoją ir ...

Nuo gegužės 16 d. pagal mūsų šalies mėgėjų žvejybos taisykles jau galima pradėti žvejoti salačius. Atvirai pasakius, tas „leidimas“ bent porą savaičių pavėluotas, nes šylant klimatui šios žuvys daugumoje mūsų upių jau būna išneršusios gerokai anksčiau. Tačiau turint omeny, kad skirtingose telkiniuose žuvų nerštas vyksta irgi skirtingai, o pavasariais oro (ir suprantama, vandens) temperatūra sunkiai prognozuojama, draudimas ir apsidraudimas žvejoti šias žuvis yra pakankamai logiškas. Kita vertus...

Lygindami vartikles ir guminukus mes dažniausiai pabrėžiame pastarųjų masalų spalvų įvairovę. Kai kurie jaunosios kartos spiningautojai netgi yra susidarę šių blizgių stereotipą – jų vaizduotėje vartiklės blyksi balto, geltono, geriausiu atveju – vario spalvos rusvais atspalviais. Tiesą sakant, prieš pusę amžiaus taip ir buvo. Tačiau tuometiniai žvejai labai nesiskundė ir didesnį dėmesį skyrė ne masalų spalvoms, bet jų formai. Tačiau prieš porą dešimtmečių vartikles imta dažyti. Nekalbu apie...

... Valo diametras, stiprumas priklauso nuo sbirulino plūdės svorio, čia panaši situacija kaip ir su spiningu. Viskas būtų puiku, paprasta, tačiau žuvys įtarios ir ne visuomet griebia taip pateiktą masalą. Pasitaiko atvejų, kuomet šapalas arba salatis tik pagarbiai atlydi siūlomą vilioklį iki žvejo kojų ir atsitraukia. Tuomet svarbus netikėtumo veiksnys. Jeigu masalas pateikiamas taip, kad žuviai nėra kada dvejoti, čiupti jį ar ne, pastaroji vilioklį stveria su dideliu azartu. Todėl ...

Kuomet kalendoriuje sausis, nors išties jis nelabai panašus į žiemos mėnesį, galbūt kai kuriuos skaitytojus glumina, kad tiek daug pasakoju apie spiningavimą šilčiausiu metų laikotarpiu. Bet tam yra elementari priežastis – juk sakiau, kad šis straipsnis skirtas tiems, kurie tik pradeda spiningauti arba žvejoja su spiningu pripuolamai. Ir vieni, ir kiti žvejai dažniausiai žuvis gaudo būtent vasarą, pavasario pabaigoje, rudens pradžioje. O juk tokiu metų laiku nereikalinga kažin kokia speciali...

Kuo mažesnė yra upė, tuo daugiau galimybių, jog kur nors šalia kranto savo grobio tyko lydeka. Aišku, jei yra bent pusmetris gylio ir tinkama pasalūnei slėptuvė. Nors žinau ir netoli Nemuno žemupio atkarpą, kur į retai sudygusius švendrus netgi vasaros vidudienį paplėšikauti suplaukia aštriadantės. Nedidukės, dažniausiai sveriančios iki kilogramo, bet paprastai medžioja jos čia visu būriu. Arba nėra nė vienos, arba rasi daug. Bandant tuose plotuose suvilioti lydekas, tenka plačiu puslankiu įbristi...

..., o ne pliusu, turiu omenyje faktą, kad spiningautojas labai dažnai tiesiog instinktyviai pakerta žuvį, nors tai daryti dera tik po akimirkos, nes kai kurie žvejo refleksai suveikia greičiau nei protas. Vizualiai viskas atrodo lyg ir gerai – salatis ar šapalas sukeldamas purslų debesį aiškiai čiupo topvoterį. Bet iš tiesų jis nespėjo masalo gerai apžioti arba giliau įryti. Faktiškai reikia kirsti tuomet, kai ranka pajunti laimikio svorį... Man tai nėra naujiena, nes kažkada ...

Dauguma spiningautojų mano, kad žūklė paviršiniais masalais rezultatyvi tik šiltuoju metų laiku. Beje, kalbu apie bet kurių plėšriųjų žuvų gaudymą, nors šis straipsnis labiausiai akcentuotas į lydekų žūklę, o jos, žvejų akimis, ne viršutiniuose vandens sluoksniuose, tačiau veikiau prie dugno besimaitinančios grobuonės. Kad lydekos mėgsta priglusti prie dugno ir iš ten atakuoja aukas, yra faktas. Taip plėšrūnės maskuojasi. Tačiau nereiškia, jog nepakyla iš gelmės į viršų, jei pamato tinkamą auką...

Nors ir kalbėjau, kad topvoteriams žaidimą suteikia pats spiningautojas, tačiau nereikia tų žodžių vertinti vienareikšmiškai, antraip kam tada gaminama tiek daug ir tokių įvairių šių masalų modelių? Jei labiau įsigilintume į topvoterių traukimo principą walker the dog, suprastume, kad kiekviena šunų veislė, netgi kiekvienas konkretus šuo turi savitą charakterį ir jį taip lengvai nepavedžiosi ant pavadėlio, neretai tenka taikytis ir prie augintinio užgaidų. Taip yra ir su šiais masalais: kažkurios...

Spiningavimas, kuomet matai, kaip plėšrūnė čiumpa masalą, o kitąsyk netgi stebi, kaip jį atakuoja iš tolo, suteikia begalę emocijų. Įsivaizduokite: ramiame vandens paviršiuje iš kažkur staiga išdygsta „torpeda“, kuri pjaudama vandenį nesulaikomai artėja prie vilioklio... Op! – smūgis, ir spiningas sulinksta... Arba: traukiate masalą, puikiai regite, kaip jis plaukia. Staiga žaibiška ataka iš apačios – žuvis net persiverčia, pažyra purslai, o jūsų ritė ima džergžti nuo įtempimo – grobuonė per...

Salačių gaudymas vėlų rudenį, o taip pat žiemos pradžioje, jei upės dar neužšalusios, tampa problemiškas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šie plėšrūnai, kaip ir dauguma mūsų žuvų, tokiu metų laiku maitinasi gana vangiai, nes vanduo smarkiai atvėsta. Juo labiau, kad salačius faktiškai galima būtų priskirti prie šiltesnę nei šaltesnę aplinką mėgstančių žvynuotųjų. Noriu pasakyti, kad rudnugariai grobuonys veikiau bus aktyvesni giedrą ir karštą liepos popietę nei krentant šlapdribai, apniukusią lapkričio...

... gaudymą vobleriais... Ar verta lakstyti paskui laimikį? Aktyviai žvejoju salačius dažniausiai nežinomose vietose. Taip, tuomet iš tiesų dažnai orientuojuosi į jų „mušimus“, tačiau nelakstau krantais, lyg akis išdegęs. Faktas, kad salatis turi tam tikrą plotą, kuriame medžioja. Ir jei jūs mesite masalą praėjus keliolikai sekundžių į plėšrūno medžioklės vietą, labai abejoju ar jis vis dar ten bus. Tačiau labai tikėtina, jog salatis čia dar atplauks ne kartą ir ...

... priežastis – paprasčiausiai mėgstu žvejoti šias žuvis. Kažkada, kuomet dar niekas nė nesapnavo, kad galima bus mūsų upėse gaudyti lašišas ir šlakius, salačiai buvo tarsi jų pakaitalas. Ir tas gražus lietuviškas palyginimas, kad salatis yra gėlųjų vandenų lašiša, mano galva, net labai vykęs. Ne tik todėl, kad pilkanugariai plėšrūnai mėgsta srauniausias upių vietas, bet dar ir dėl to, kad salačių kibimas itin išraiškingas – taip „smeigia“ į masalą, kad ...

Šiais laikais nemažai spiningautojų žvejoja... stacionariai. Aš nejuokauju, nes kaip kitaip pavadinsi tokį spiningavimą, kada žvejys stengiasi automobilį pastatyti kuo arčiau vandens ir nuo jo nutolsta ne toliau nei šimto metrų spinduliu. Patogu nerealiai, nes kone visi masalai, įvairios žvejybinės smulkmenos, jau nekalbant apie striukę ar kitus drabužius, lieka mašinoje – jei kas, galima čia pat pasiimti reikalingus daiktus. Dėl to kita dalis žvejų tik laimi, nes su automobiliu ne visur iki...

... priešingybė. Na, nebent vienintelis panašumas būtų kontrastas. Antras stebinantis dalykas – juodą naktį juodas masalas tarsi juodas katinas... Kad sterkas, kuris turi gerą naktinę regą, čiumpa tokį vilioklį, aš suprantu, bet kodėl jį griebia salatis ar lydeka – sunku suvokti. Voblerius naktį derėtų traukti kiek įmanoma lėčiau. Juokaudamas galiu pasakyti, kad šiuo metų ir paros laiku yra puiki galimybė „atsiskleisti“ pradedantiesiems žvejams, nes, vedant masalus, nereikia kokių ...

... pradžioje, kadangi prieš keletą dienų pasidžiaugė, kad ko jau ko, bet salačių Nemune tikrai netrūksta – sumeškerioja kone kasdien, būna dienų, kuomet užkimba ir keletas. Ar senos tiesos pasensta? Kažkada esu rašęs straipsnį „Kai salatis nutolsta nuo kranto“. Tiesą sakant, šis plėšrūnas išties dažnai medžioja gana toli nuo krantų ir mūsų spiningautojai dažniausiai juos gaudo vadovaudamiesi principu: kuo toliau numesi masalą, tuo daugiau galimybių, kad pagausi salatį....

Kai kurių žveju nuomone, sukriukės – geriausi spininginiai masalai. Nesiginčysiu, čia jau kas kam prie širdies. Tačiau jei paprastos besisukančios blizgės tokios puikios, tuomet sukriukės su pasunkintais kūneliais, mano nuomone, turėtų būti apskritai kažkas tokio stebuklingo, nes didesnė šių vilioklių masė išplečia jų panaudojimo galimybes. Apie tai kalbėjau pirmoje šio rašinio dalyje, kalbėsiu ir dar. Sukriukėmis galima vilioti praktiškai visas plėšriąsias žuvis, o pačiais mažiausiais jų modeliais...

Ar galima sukriukę nusviesti iki kito upės kranto? Jei tai ne Nemunas Lietuvos teritorijoje, ne Neries žemupys ar vidurupis, manau, kad galima. Net tokiose upėse, kaip Šventoji, Jūra ar Nevėžis. Tiesa, yra viena sąlyga – sukriukė turi būti su pasunkintu kūneliu. Kita vertus, ar visada reikia taip toli svaidyti masalus. Žinoma, kad ne, priklauso, kokias žuvis nori sugundyti. Pridursiu, kad tokio tipo sukriukės turi dar ir kitų privalumų, ne vien puikias, faktiškai prilygstančias sunkioms vartiklės...

Seniai žvejoju šioje Nemuno atkarpoje ir pažįstu ją labai gerai. Tačiau daugiausia naudos, atrandant žuvingiausias upės atkarpos vietas, davė mano plaukimas valtimi nuo Alytaus iki Balbieriškio. Susiruošiau šiai kelionei dar 2001 m. ir pasileidau nuo Dzūkijos sostinės Nemunu žemyn. Keliavau upe keturias dienas ir visą tą laiką spiningavau. Kad žinotumėt, kokie gražūs aplinkiniai vaizdai, kokios įspūdingos čia Nemuno kilpos, kokie statūs krantų skardžiai! Bet labiausiai žvejo širdį džiugino puikios...

Jei manęs šiuo metu paklaustų, koks yra kvailiausias lietuviškas posakis, atsakyčiau, kad „šiluma kaulų nelaužo“. Be abejo, ji kaulų nelaužo, tačiau, turint omeny šios vasaros orus, alsina, dusina, degina... Jei manęs paklaustų, koks dabar yra per TV žinias labiausiai erzinantis pranešimas, atsakyčiau, jog „mėgstančius šilumą galime nudžiuginti – Lietuvoje ir toliau laikysis rytinis ciklonas, todėl termometro stulpelis nenukris žemiau 27 °C atžymos“. Ir tariama saldžiai, su šypsena, džiaugsmu, nors...

Tęsiu pasakojimą apie pavasarinį spiningavimą įvairiais masalais. Nors jau kalbėjau apie guminukus, tačiau pasakiau dar ne viską. Kol vanduo upėse neišskaidrėjęs, šių vilioklių spalvos, mano galva, turėtų būti tokios, kad atkreiptų žuvų dėmesį. Nieko naujo, jei paminėsiu salotinius ar ryškiai geltonus guminukus, nes tai savotiška žvejybinė klasika. Visgi vienas iš mano kibiausių ir gana dažnai naudojamų tokiu metų laiku tarsi paneigia ką tik išsakytas mintis, kadangi tai yra juodas su blizgučiais...

Gal prieš penkiolika metų vieną vėlų rudenį man į rankas papuolė vilniečio draugo dovanotas gana neįprastas masalas. Pasak bičiulio, tai lenkų meistrų „auksarankių“ darbas, tikra naujiena sukurta gaudyti salačiams. Tuo metu Lenkijos namudininkų gaminti vobleriai, bent jau Europoje, buvo gana paklausūs ir kad jie kibūs – įsitikinau ne kartą. Pradžioje ši dovana man didelio įspūdžio nepadarė – kažkoks iš sintetinių medžiagų padarytas „poperis“, tačiau skęstantis ir pakankamai sunkus. Kaip jis vadinasi...

Turbūt visi spiningautojai žino, kad vobleriai būna trijų rūšių: plaukiantieji, skęstantieji ir neutralaus plūdrumo. Neabejoju, kad pirmiausiai atsirado plaukiantieji, kadangi juos kažkada kažkoks žvejys išdrožė iš medžio. Vėliau spiningautojai patobulino šiuos masalus įmontuodami į jų kūnelius gramzdus ir taip gimė nauja voblerių rūšis – skęstantieji. Ir tik palyginti neseniai, įdiegus šiuolaikines technologijas, imta iš plastiko gaminti neutralaus plūdrumo modelius arba kitaip „suspendingus“. ...

Šiuolaikinė įranga, turiu omenyje tiek spiningus, tiek rites ir valą, leidžia masalą nusviesti itin tolį. Juolab galima pasirinkti vilioklius, kurių masė gana didelė, nors patys masalai nebūtinai grims į dugną lyg akmenys, bet, tarkim, lėtai skęs, išlaikys tam tikrą panirimo gylį, plauks vandens paviršiumi ir panašiai. Tačiau čia jau reikėtų išsamiai kalbėti apie atskiras jų grupes, o straipsnio tema yra kita. Žodžiu, žvejys be didesnių problemų gali žuvauti nors ir su šlepetėmis nesuvilgęs kojų...

Man upėtakių žvejyba sukriukėmis yra viena smagiausių. Kai dar vaikas pradėjau spiningauti, upėtakiai buvo vieni pirmųjų žuvų, kurias tuomet pagavau būtent šiais masalais. Man upėtakių žvejyba sukriukėmis yra viena smagiausių. Kai dar vaikas pradėjau spiningauti, upėtakiai buvo vieni pirmųjų žuvų, kurias tuomet pagavau būtent šiais masalais. Tada, suprantama, dar neturėjau automobilio, todėl sėsdavau į autobusą ir lėkdavau visai dienai prie kokio nors arčiau Kauno esančio upelio. Puikiai pažįstu...

Kažkada buvau užkietėjęs natūraliai dažytų voblerių šalininkas, nemėgau ryškių guminukų ir juo labiau veidrodiniu spindesiu tviskančių blizgių. Tačiau vėliau ne kartą įsitikinau, kad mano vargu ar kuo pagrįstas požiūris buvo kaltas dėl to, jog iš žūklės grįždavau nukabinęs nosį. Todėl pastaruoju metu stengiuosi prisiversti spiningauti vadovaudamasis ne jausmais, o blaiviu protu, loginėmis išvadomis, kas, kaip pastebėjau, turi vien teigiamos įtakos žvejybos rezultatams. Esu užsispyręs lyg ožys...

Pirmoje straipsnio dalyje cikadas lyginau su vaibais. Dabar, kuomet ruošiuosi pasakoti apie vertikalųjį gaudymą šiais masalais iš valties ir nuo ledo, galima juos gretinti su švytuoklėmis. Cikados – vieni iš agresyviausiai dirbančių masalų ir jų judesiai išties kažkiek primena švytuoklių judesius, kadangi ir cikados kažkiek juda horizontalia kryptimi. Tačiau cikados labai sėkmingai tuo pat metu kilnojamos dar ir vertikaliai, nes, kitaip nei švytuoklės, tada neišderina savo darbo. Nors išvaizda...

... Spiningautojams tenka ieškoti naujų masalų arba keisti žūklės taktiką. Štai čia ir atsiranda galimybė cikadoms... Vienas iš pagrindinių cikados privalumų yra jos stipriai akcentuoti virpesiai, kuriuos žuvys junta itin dideliu atstumu. Nors salatis labiau pasitiki savo rega, tačiau jis, kaip bet kuri žuvis, turi papildomą jutimo organą – šoninę liniją. Yra buvę atvejų, kai šie grobuonys puikiai kibdavo ant sukriukių. Deja, mažos sukriukės turi vieną neigiamą savybę – ...

Tikrai ne visi mūsų šalies meškeriotojai žvejoja žiemą. Taigi laisvo laiko tokiu metų laiku turi pakankamai. Net jei ir žuvauja, antroje žiemos pusėje ne vienas žvejys ima galvoti apie atviro vandens sezoną, po truputį tam ruošia įrangą. Kadangi straipsnis skirtas spiningautojams, o konkrečiai UL stiliaus mėgėjams, veikiausiai pastarieji jau žvalgosi po žūklės prekių parduotuves ir ieško naujų spiningų, ričių ir be abejo masalų. Nauji viliokliai visada atveria naujas perspektyvas, taip yra bent...

Praeitame straipsnyje pasakojau, kaip iš dviejų metalinių masalų – sukriukės ir vartiklės pasigaminti vieną vilioklį. Šįsyk tandeminiai masalai bus iš dviejų skirtingų medžiagų, nes derinsiu metalą su silikonu. Kažkada, o tai buvo tais laikais, kuomet tik atsirado guminukai, nedidelius tvisterius ar tik jų uodegėles ant sukriukių trišakių pradėjo kabinti Gintaras Nauckūnas. Nežinau, sugalvojo tai jis pats, gal pamatė ką nors taip žuvaujant, bet įtariu, jog šie viliokliai visgi buvo Gintaro išmonė...

Tęsdamas straipsnių ciklą apie didelių lydekų gaudymą tvičinguojant dideliais vobleriais, pavardysiu visą eilę modelių, kurie nėra nauji, juos galima vadinti „senosios kartos“ atstovais. Kita vertus, kas kaip skaičiuoja laiką, kadangi kone visi jie pasirodė maždaug prieš dešimtmetį. Atvirai pasakius, tingiu naršyti po internetą, juolab jame irgi nerasčiau visos informacijos, tad gali būti, jog kai kurių iš straipsnyje minimų masalų nėra mūsų žūklės prekių parduotuvėse. Turiu omenyje, kad šiuo...

Vėlyvo rudens tvičingavimas gerokai skiriasi nuo tokio pat žuvų gaudymo vasarą arba rudens pradžioje. Šiuos skirtumus daugiau ar mažiau jau aptariau pirmame straipsnyje. Dabar norėčiau pakalbėti apie techninius dalykus, žūklavietes. Smarkiau atvėsus vandeniui geriausių rezultatų pasiekiama tvičinguojant neutralaus plūdrumo vobleriais. Kaip žinia, galima šiuo stiliumi spiningauti ir plaukiančiaisiais bei skęstančiaisiais modeliais, visgi suspending tipo vobleriai yra tarsi pritaikyti būtent tokiai...

Gerai įvaldęs tvičingą spiningautojas sėkmingai žvejos bet kuriuo metų laiku. Tačiau antroji rudens pusė paprastai šio žūklės būdo fanams yra neabejotinai dosniausia laimikiais. Kalbu, suprantama, apie stambias lydekas, kurioms siūlomi ir atitinkamų gabaritų masalai. Voblerius, kurių dydis yra 10–12 cm, spiningautojai paprastai vadina „dideliais“. Tai – masalai skirti stambioms lydekoms. Tačiau tvičingautojams jie yra įprastinio dydžio viliokliai, kuriais, ypač rudenį, labai sėkmingai gaudomi...

... principu dirbančių voblerių. Po to šių masalų fanų skaičius išaugo kaip ant mielių, nereikėjo jokių reklamų, o minėtose Neries atkarpose spiningautojų vėl atsirado ne mažiau, nei buvo prieš dešimt metų. Turbūt supratote, kodėl. Salatis yra itin atsargi žuvis, šis plėšrūnas masalą paprastai atakuoja tik vieną kartą ir, įtaręs klastą arba nusipurtęs nuo kabliuko, vargu ar tuojau pat, tą pačią dieną puls vėl griebti tą pačią blizgę, voblerį. Kartais visgi ...

Rugsėjis baigiasi, tačiau šiltos, o kartais net ir tvankios dienos neskuba trauktis, toks įspūdis, kad vadinamoji bobų vasara tarsi susijungė su tikrąja vasara. Žuvys, jei ir jaučia rudens alsavimą, tai tik todėl, kad šviesus paros metas tapo jau gerokai trumpesnis. Bet dienomis jos dažnai kimba tokia pačia maniera kaip liepą ar rugpjūtį, ypač šapalai, meknės, salačiai... Šiais laikais spiningauti su dauguma plaukiančiųjų voblerių nekyla problemų. Tai leidžia naujausios gamybos technologijos...

Yra upėse vietų, kuriose beveik niekada nepamatysi žuvaujančių meškeriotojų. Tokių žūklaviečių pasitaiko ir ežeruose, tvenkiniuose (ypač pastaruosiuose), tačiau dabar kalbu apie tekantį vandenį ir žūklę nuo kranto. Įdomiausia, kad čia žuvų netrūksta, netgi priešingai – jų gali būti daugiau nei kituose šalimais esančiose upių atkarpose, kur žvejai žūklauja gana dažnai. Tokias, jei taip galima išsireikšti, paradoksalias žūklavietes suskirstyčiau į du tipus. Pirmosiose, kadangi kalbu apie meškeriojimą...

... (tik nereikia galvoti, jog to niekada nebuvo anksčiau), pradėjau taip žvejoti šiuos plėšrūnus tikslingai. Tai reiškia, kad du ar tris kartus per savaitę daugiau nei du mėnesius gaudžiau Nemune, Neryje, Šventojoje. Reikėtų pasakyti, kad salatis, priešingai susidariusiai nuomonei, visai nieko prieš atakuoti netgi labai ryškiai dažytą paviršinį crank „burbuliuką“. Šie plėšrūnai ne mažiau nei šapalai mėgsta į vandenį įkritusius vabzdžius, bet kitaip nei pastarieji,...

... salačiai, o kitąsyk ir šamai, labai akivaizdžiai išsiduoda medžiodami vandens paviršiuje, tai šie plėšrūnai ne. Kažkas iš gilumos užvijo aukšlių būrelį, jos spruko, bet tai gali būti bet kokios rūšies grobuonis: lydeka, ešerys, net ir salatis, tačiau nebūtinai sterkas. Gaudant nuo kranto, įsibridus negali žinoti ar čia yra sterkų, gal jie pasitraukė ilgam ir visai be reikalo gaišti laiką – daug geriau būtų spiningauti kitoje vietoje arba apskritai eiti krantu ir mėtyti ...

... išskirtinai. Aš taip sakau, dar ir todėl, jog per patį karštymetį vidury dienos kažin ar kokia žvynuotoji čiups voblerį arba guminuką, tačiau ešerys dirbtinių vilioklių nesipurtys. Tamsią naktį daug nevaikštau Tai man keista. Juk šapalas, salatis, kaip ir ešerys į masalus reaguoja praktiškai beveik vien akimis, tačiau pastarosios žuvys užkimba bet kuriuo nakties metu. Vasarą – tikrai. Nors, aišku, galioja ta pati taisyklė – pirmosios ir paskutinės sutemų valandos žvejojant ...

... paviršiuje šovusi iš gilumos stambi žuvis ir valas atsileido. Masalą, suprantama, ji nusinešė su savimi. Kiek suspėjau pamatyti, tai tikrai nebuvo lydeka, ne ūsorius (tai šios žuvys gali kuriam laikui prigulti dugne), greičiausiai šapalas arba salatis. Labai didelis. Tik kodėl taip sau nebūdingai elgėsi? Matyt buvo įstrigęs tarp žolių ar akmenų, sunku pasakyti. Po tokių įvykių mintis apie metalinį pavadėlį nuvijau šalin. Užsidėjau kitą panašų vobleriuką ir susikaupęs ėmiau ...

... „normaliu“ laikotarpiu yra kibūs. Tokiu atveju šiuos plėšrūnus galima suvilioti pasiūlius jiems ką nors mažiau tradicinio arba (ir) bandyti salačius gaudyti mažiau įprastose vietose, kitokiu paros laiku ir panašiai. Visi žino, kad salatis – labai akylas plėšrūnas. Nors kai kuriais atvejais jo akylumas yra pervertinamas, nes salačio maitinimosi maniera paprasčiausiai suklaidina žvejus. Paaiškinsiu, ką turiu omenyje. Kintantis pastovumas Kuomet salačiai pasiskirsto medžioklės ...

Kadangi lydekų žūklė ima įgauti pagreitį, o salačių gaudymas jau prasidėjo, norėčiau aptarti vieną iš jų spiningavimo būdų – tvičingą. Jei taip spiningaudami lydekas mes viliojame tiek stovinčiuose, tiek tekančiuose vandenyse, tai salačius – tik upėse. Bet nekalbėsiu nei apie lydekas, nei apie salačius konkrečiai, nors straipsnis bus labiau orientuotas į tvičingavimą tekančiame vandenyje. Gal kai kam rašinys pasirodys pernelyg sudėtingas, gal kas nors sakys, kad mano nuomonė neatitinka visuotinai...