Vėjažuvė

Vėjažuvė (Belone belone) arba paprastoji vėjažuvė, vėjo tobis – vėjažuvinių (Belonidae) šeimos sūriųjų vandenų žuvis. Paplitusi Atlante ties Europa ir Afrika, Baltojoje, Barenco, Baltijos, Šiaurės, Viduržemio, Juodojoje, Azovo jūrose. Ties Lietuvos krantais Baltijoje gausiausiai pasirodo papūtus vakarų vėjams.

Vėjažuvės gyvena būriais pelaginėje zonoje, t. y. viduriniuose ir paviršiniuose vandens sluoksniuose. Minta smulkiomis žuvelėmis ir bestuburiais, šioms žuvims būdingos tolimos migracijos. Geriau jaučiasi didelio druskingumo vandenyse, Baltijoje ties mūsų krantais nesiveisia, čia atplaukia tik maitintis, gana dažnos.

Maksimalus žuvies dydis 105 cm, svoris – 1,4 kg. Dažniausiai pagaunami 70 – 75 cm egzemplioriai, kurių svoris būna iki 0,5 kg.

Vėjažuvių patinai subręsta 3 – 4 m., patelės – 2 – 3 m., neršia balandžio birželio mėn. netoli pakrančių, tačiau gana giliai – 10 – 20 m. gylyje, porcijomis, ikrus beria ant jūros dumblių, prie kurių jie prilimpa. Vislumas – 30 – 45 tūkst. ikrelių.

Vėjažuvėms būdinga forma (itin ištęstas kūnas ir ilgi smailūs žiomenys, apatinis ilgesnis už viršutinį) yra būdingas tik suaugusioms žuvims, nes jauniklių galvos forma su trumpesniais žiomenimis, jie ištįsta bręstant žuviai.

Vėjažuvės mūsų vandenyse žvejojamos spiningu, įsibridus toli nuo kranto, masalas – įvairios sunkios, siauros blizgės. Dėl žiomenų formos sunku pakirsti, daug jų, betraukiant nusipurto nuo kabliuko. Žūklė labai sportiška, įdomi, reikalaujanti iš žvejo geros fizinės formos. Galima vėjažuvių pagauti ir jūroje velkiaujant.