Vėgėlė

Vėgėlė, paprastoji vėgėlė (Lota lota) vienintelė menkinių (Gadidae) šeimos atstovė gėluosiuose vandenyse. Paplitusi Eurazijos ir Šiaurės Amerikos upėse ir ežeruose. Visgi dabar manoma, kad šių žuvų yra keli porūšiai, vieningos mokslininkų nuomonės apie tikslią identifikaciją nėra, bet dauguma sutinka su tuo, kad paprastoji vėgėlė (Lota lota lota) gyvenamasis arealas apsiriboja Europos ir Azijos iki Lenos upės vandenimis, siaurauodegė vėgėlė (Lota lota leptura) gyvena šiauresnėse srityse, t. y. Sibire nuo Karos upės iki Beringo sąsiaurio, taip pat Aliaskoje į rytus nuo Makenzio upės, o likusią Šiaurės Amerikos dalį užima jau kitas porūšis (Lota lota maculosa).

Kaip bebūtų, bet visos vėgėlės yra gausiau prisotintų deguonimi ir vėsesnių vandenų mėgėjos, kurios aktyvios tamsiuoju paros metu, vidurvasarį gali netgi visiškai nesimaitinti (pasislepia tarp akmenų, dumble ir tarsi įminga), savo aktyvumo piką pasiekia vėlų rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį, laikosi tik prie pat dugno.

Vėgėlių daugiausiai aptinkama upėse, jos išsirenka specifines gyvenimo vietas akmenynuose, žvyrynuose, smėlynuose, kur gausu įvairių šiekštų, pageidautina netoli intakų, po tiltais, kur yra mažiau saulės šviesos, netoli stačių krantų išgraužų, po medžių šaknimis. Laikosi būriais, nedideliais būreliais, priklausomai nuo vandens telkinio dydžio. Daug vėgėlių būna ir kai kuriuose ežeruose, kur jos gali laikytis toli nuo kranto, kartais labai giliai ties povandeninių šaltinių versmėmis, bet dėl savo slapukiško gyvenimo būdo ir maitinimosi naktimis, jų niekas nepastebi. Mažuose šaltavandeniuose upeliuose irgi randama nemažai vėgėlių, tačiau čia dažniausiai gyvena smulkios vėgėlytės, kurios vėliau migruoja į „motinines“ upes.

Vėgėlės yra tarsi gyvi „melioratoriai“, nes suėda daug įvairių nedidelių žuvelių, tokių kaip pūgžliai, dyglės, rainės ir pan. Vienas iš mėgstamiausių vėgėlių mitybos objektų yra varlės, jos suvartoja ir daug visokių dugno bestuburių, dėlių ir kt.

Įvairiuose vandens telkiniuose gyvenančių vėgėlių maksimalūs dydžiai gali labai skirtis. Sibiro upėse pagaunamos iki 24 m. išgyvenusios ir daugiau nei 120 cm dydžio ir iki 24 kg sveriančios šios rūšies žuvys. Mūsų vandenyse 2 kg vėgėlės yra jau labai didelės, įprastai pagaunami 1,0 – 1,5 kg egzemplioriai.

Neršti vėgėlės pradeda sulaukusios 3 – 4 m., kai jų dydis būna maždaug 30 cm. Ikrus beria ant žvirgžduoto, akmenuoto, smėlėto dugno gruodžio – vasario mėnesį porcijomis. Itin vislios žuvys, kurios subrandina 0,5 – 1.5 mln. ikrelių.

Dar prieš keletą dešimtmečių mūsų upėse, ypač Nemuno žemupyje, vėgėlių būta labai daug, tačiau pastaruoju metu jų ištekliai smarkiai sumažėjo. Manoma, kad dėl intensyvios verslinės žvejybos, brakonieriavimo, taip pat aktyvios mėgėjų žūklės, galbūt įtakos turi ir šiltėjantis klimatas, dumblėjantys vandens telkiniai.

Vėgėlių žūklė yra specifinė, jau vien todėl, kad jos dažniausiai gaudomos naktimis. Lietuvoje – ypač populiarus žūklės objektas. Gaudomos šios žuvys dugninėmis meškerėmis, masalui naudojant žuveles (taip pat ir negyvas arba jų gabalėlius), varles, stambius naktinius sliekus arba sliekų kuokštus. Naudojant tokius masalus, galima vėgėlių pagauti ir plūdine meškere. Labai retai, tačiau šios žuvys žvejojamos ir spiningu, masalui naudojami įvairių natūralių kvapų prisodrinti silikoniniai masalai. Aktyviai gaudomos žiemą iš po ledo. Viliokliai natūralios kilmės arba blizgės, didelės avižos.

Lietuvos Mėgėjų Žūklės taisyklėse yra ribojimų vėgėlių žūklei, vienas jų – leidžiamos imti tik nuo 45 cm dydžio šios rūšies žuvys.