Ungurys

Paprastasis ungurys (Anguilla anguilla) arba upinis ungurys, arba europinis ungurys yra upinių ungurių (Anguillidae) šeimos ir unguriažuvių (Anguilliformes) būrio atstovas, kuris gyvena mūsų gėluosiuose vandenyse. Nors paprastasis ungurys dažnai vadinamas gėlavandene žuvimi, tačiau jis gali gyventi ir apysūriuose vandenyse, o neršti migruoja visada tik į jūrą, iš kur atgal nebegrįžta.

Europinis ungurys labiausiai išplitęs Baltijos jūros baseino gėluosiuose vandenyse, bet jį galima rasti ir Azovo, Juodosios, Baltosios, Kaspijos, Viduržemio, Barenco jūrų upėse ir ežeruose.

Ungurys – dugninė žuvis, mėgsta ramesnes upių vietas, ežeruose paprastai laikosi dumblynuose, gausiai augalų prižėlusiose vietose, šiekštynuose, kur dienos metu lindi pasislėpęs, nes aktyvesnis būna tamsiuoju paros metu, tada dažniausiai ir maitinasi, nors jo aktyvumas smarkiai padidėja prieš audrą, liūtis ir dieną. Kita vertus, unguriai nevengia gana stiprios tėkmės, jų būna upių akmenynuose, kartais dienos metu pakyla ir į vandens paviršių, gali lindėti priekrantės šešėliuose, glaustis prie pat krantų po medžių šaknimis, skardžių išgraužose. Stovinčiuose vandenyse unguriai mieliau renkasi seklias, gerai saulės įšildomas įlankas, nei didelius gylius. Neišranki gyvenimo sąlygoms žuvis, maitinasi įvairiais bestuburiais, vėžiais, moliuskais, dėlėmis, smulkiomis žuvimis, varlėmis, buožgalviais ir pan. Unguriai puikūs natūralūs vandenų melioratoriai, nes suėda daug menkaverčių žuvų, ypač – pūgžlių.

Unguriai gyvena gana sėsliai, maitinasi savo pamėgtose vietose iki pasiekia brandos amžių, tačiau bemigruodami neršti gali kurį laiką apsistoti ir pakeliui esančiuose vandens telkiniuose (kažkurioje upės vietoje, pratekančiame ežerėlyje), kur praleidžia dar vieną sezoną ir toliau plaukia jūros link. Ungurys geba įveikti nedidelius atstumus sausuma, kuomet jam kelia pastoja užtvankos ar tinklai – drėgna žole nušliaužia apeidamas kliūtis. Apskritai ši žuvis gali likti ilgai gyvybinga krante, o vandenyje mažai jautri deguonies kiekiui.

Gana sudėtinga spręsti apie ungurio maksimalų amžių bei dydžius. Normaliomis sąlygomis, europiniai unguriai jau 4 – 6 m. (patinai) ir 8 – 9 m. (patelės) ima migruoti į jūrą. Literatūroje nurodyti maksimalūs svoriai iki 4 kg ir dydžiai iki 1,2 m šiuo atveju yra daugiau ar mažiau tikslūs. Tačiau paleisti ar patekę į uždarus vandens telkinius, unguriai gali išgyventi ir iki 35 m. neprarasdami galimybės veistis, jie auga nuolat, yra fiksuota daugiau nei 12 kg svėrusi šios rūšies žuvis.

Būna pavasarinės (balandžio – gegužės mėn.) bei rudeninės (rugsėjo – spalio mėn.) ungurių migracijos. Kuršių marių unguriai migruoja vidurvasarį. Dėl savo sudėtingo ir sunkiai ištiriamo gyvenimo, dauginimosi, mokslininkai neturi tikslių duomenų, kiek jauniklių (tiksliau – lervų, vadinamų leptocefalais, kurios yra skaidrios, lapo formos, mažos, visiškai nepanašios į žuvis) natūraliu būdu (atneštos Golfo srovės) pasiekia iš Atlanto vandenyno gėluosius vandenis. Šiuo metu matomas labai ryškus ungurių nykimas, ši žuvis visame savo areale tampa reta, kokios to priežastys – nenustatyta. Todėl unguriai dažniausiai į Europos vandens telkinius įleidžiami jau paauginti arba lervų stadijoje.

Neršia unguriai Sargaso jūroje 300 – 400 m gylyje, kai temperatūra vandenyje būna 16 – 17 °C. Po neršto žūva. Viena patelė išneršia apie milijoną ikrų.

Ungurių žūklė yra labai įdomi, bet ne visi meškeriotojai tam ryžtasi, kadangi šios žuvys gaudomos naktimis, dienos metu pakliūva atsitiktinai. Pagrindiniai įrankiai – dugninės. Šia įranga unguriai žvejojami ir ežeruose, ir upėse. Viliokliai natūralios kilmės: sliekai (ypač dideli naktiniai), smulkios žuvelės (vienas geresnių masalų – šlyžiai, aukšlės), gali būti ir negyvos arba jų gabalėliai, dėlės ir pan. Retais atvejais gaudomi plūdine meškere. Unguriai dugninėmis žvejojami jūroje nuo molų, galima pagauti ir nuo kranto, bet tuomet reikalingos didelio užmetimo svorio dugninės, surf tipo įrankiai, tinka karpių žūklei skirtos meškerės. Deja, dabar ungurys yra labai retas laimikis.