Strepetys

Strepetys arba paprastasis strepetys (Leuciscus leuciscus) priskiriamas karpinių žuvų (Cyprinidae) šeimai. Šių žuvų natūralus paplitimo arealas: Šiaurės ir Vidurio Europos šaltesnės ir gausesnės deguonimi upės, upeliai, gyvena pratekančiuose ežeruose, randami Sibire iki Jakutijos, šiaurinėje Kaspijos jūros baseino dalyje, Juodosios jūros baseino intakuose nuo Dunojaus iki Kubanės upių. Introdukuoti JAV.

Strepečiai plauko gana gausiais būriais, dažniausiai juose būna maždaug vienodo dydžio žuvys, didesni egzemplioriai sudaro mažesnius būrelius, retais atvejais – stengiasi laikytis pavieniui. Mėgstamiausios strepečių vietos: greita ir vidutinė upės tėkmė, kur dugnas smėlėtas arba molėtas, švaresnis nuo vandens augalų, nors jie nevengia žolėmis apaugusių sraunumų, maitinasi ir visai sekliose rėvose. Dažnesni vidutinio dydžio upėse arba didesniuose upeliuose.

Strepečių maistą sudaro smulkūs bentosiniai bestuburiai, įvairūs vabzdžiai (taip pat ir skraidantys, kuriuos pasigauna prie vandens paviršiaus), jų lervos, dumbliai, ėda kitų, neršiančių sraunumose, žuvų ikrus, tačiau dažnai patys tampa plėšriųjų žuvų aukomis.

Šios žuvys auga lėtai, maksimalus oficialiai užfiksuotas dydis yra 40 cm, svoris – iki 1 kg, gyvena 16 m.

Neršia ant žvirgždo srauniose ir sekliose vietose balandžio mėn., kai vandens temperatūra tampa 6 – 8 °C. Vislumas – 2 – 17 tūkst. ikrelių. Brandos sulaukia 3 m. amžiaus, kada pasiekia apie 12 cm dydį.

Strepečiai dažniausiai žvejojami plūdinėmis meškerėmis, viliojami įvairiais vabzdžiais (taip pat ir skraidančiais: musės, žiogai ir pan.) ar jų lervomis, sliekais, šiltuoju metų laiku mielai griebia ir augalinės kilmės masalus: kruopas, grūdus, batono gabalėlius ir pan. Galima bandyti žvejoti ir nedidelio užmetimo svorio jautriomis dugninėmis, taip pat spiningu ultralight metodu, museliauti smulkiomis muselėmis. Kimba žiemą.