Plekšnė

Upinė plekšnė (Platichtys flesus trachurus), dar vadinama vienpuse, Baltijos jūroje ties mūsų krantais gana gausiai randama plekšninių (Pleuronectidae) šeimos žuvų. Kaip ir visoms plekšninėms jai yra būdinga ypatinga forma: suplotas iš viršaus kūnas ir persuktos į vieną šoną akys. Pasak mokslininkų, du trečdaliai upinių plekšnių yra dešiniašonės, o trečdalis – kairiašonės. Dar viena šių žuvų šeimai būdinga savybė – gebėjimas (chameleono principas) greitai keisti kūno spalvą (nugarą, nes papilvė yra balta), priklausomai nuo grunto.

Upinė plekšnė paplitusi Atlanto šiaurės-rytų dalyje, Viduržemio jūros priekrantėse, Barenco, Baltosios, Baltijos jūrose iki Graikijos bei Turkijos, yra jų Juodojoje jūroje, randamos ir prie Šiaurės Afrikos krantų, aptinkamos iki 55 m gylyje, bet dažniausiai laikosi daug seklesnėse vietose. Gali gyventi gėlame vandenyje, todėl šių žuvų yra ir Kuršių mariose, Nemuno žemupyje.

Paprastai upinės plekšnės (kaip ir visos kitos plekšninių šeimos žuvys) guli dugne įsiraususios į smėlį, dumblą arba po vieną lėtai plauko padugne ir renka moliuskus, įvairius bestuburius, kirmėles, smulkius krabus.

Upinės plekšnes gali užaugti iki 3 kg svorio (kitais duomenimis – iki 5 kg), ne didesnės nei 60 cm. Prie mūsų jūros krantų jau 0,5 kg šios rūšies plekšnės yra solidus laimikis.

Subręsta 3 – 4 m., neršia kovo – gegužės mėn., kai vandens temperatūra 2 – 4 °C, vislumas – 0,4 – 2,0 mln. ikrelių.

Baltijos jūros priekrantėse rečiau sutinkama Baltijos plekšnė (Pleuronectes platessa baltica), kuri yra jūrinės plekšnės (Pleuronectus platessa) porūšis. Priekrantėse ji gerokai retesnė nei upinė plekšnė. Jūrinės plekšnės išplitusios rytinėje Atlanto vandenyno dalyje nuo Barenco iki Viduržemio jūros, šiauriausia arealo riba – Grenlandijos priekrančių vandenys. Gali būti randamos iki 200 m gylyje.

Jūrinės plekšnės užauga 1 m dydžio ir gali sverti 7 kg svorio, gyvena 30 m. (kitais duomenis – net iki 50 m.). Mūsų jūroje gyvenančio porūšio žuvys tokių dydžių nepasiekia, priekrantėse pagaunami, palyginti, smulkūs egzemplioriai. Lietuvai priklausančioje Baltijos dalyje jūrinės plekšnės yra žymiai retesnės nei upinės plėkšnės.

Mityba mažai kuo skiriasi nuo upinių plekšnių, bet savo racioną praturtina dar ir smulkiomis žuvelėmis.

Subręsta 3 – 8 m. amžiaus, neršia sausio – kovo mėn. 20 – 40 m gylyje, vislumas – iki 0,5 mln. ikrelių.

Trečioji plekšninių (Pleuronectidae) šeimos žuvis, kuri gyvena Baltijos jūroje, yra limanda (Limanda limanda), kitaip – gesvapelekė plekšnė. Paplitimo arealas – Šiaurės Atlanto vandenys ties Europa, gyvena 50 – 70 m gelmėse.

Limanda turi mažus dantis, minta moliuskais, įvairiais kitais dugno bestuburiais gyviais, taip pat ir krabais, smulkiomis žuvelėmis. Gyvenimo būdas toks pats, kaip ir visų plekšnių, bet labiau mėgsta smėlėtą dugną.

Užauga limandos iki 40 cm dydžio ir 1 kg svorio, mūsų priekrantėse paprastai pagaunamos perpus mažesnės. Baltijos jūroje gerokai retesnės nei kitos plekšnės, Lietuvos priekrantėse pasitaiko itin retai.

Neršia limandos pavasarį – vasarą, kai vandens temperatūra yra apie 7 – 10 °C, subręsta 3 – 4 m. amžiaus, kai pasiekia 20 – 25 cm dydį. Vislumas – 80 – 140 tūkst. ikrelių.

Plekšnių žūklė populiari tarp Baltijos jūroje nuo kranto gaudančių žvejų, nors dauguma pradedančiųjų meškeriotojų nelabai skiria, kurios rūšies plekšnės pakliūva ant kabliuko. Plekšnių gaudymas turi savo specifiką, kadangi tenka masalą užmesti toli nuo kranto į gilesnes vietas (ieškoma duobių, pagilėjimų). Naudojamos didelio užmetimo svorio dugninės meškerės (tinka ir karpių žūklei taikomi įrankiai) arba speciali surf tipo įranga. Masalui naudojamos krevetės (gyvos ir šaldytos), švieži žuvų gabalėliai, tinka šaldytų kalmarų juostelės, net ir paprasčiausi sliekai. Šia žuvis galima gaudyti ir nuo molų arba į jūrą įsiterpusių apžvalgos tiltų. Geriausias metų laikas žūklei yra pavasaris, aktyviausios anksti ryte, pavakariais, pirmomis sutemos valandomis. Plekšnės giliai įryja masalą, todėl paleistos vargiai atsigauna.