Plačiakaktis

Plačiakakčių Hypophthamichthys ir Aristichthys genčių žuvys priklauso karpinių (Cyprinidae) šeimai. Mūsų vandenyse yra introdukuoti (dažniausiai laikomi žuvininkystės tvenkiniuose, paprastai kartu su karpiais) dviejų rūšių plačiakakčiai: baltasis (Hypophthamichthys molitrix) ir margasis (Aristichthys nobilis). Abi rūšys yra pusiau pelaginės žuvys, minta planktonus, detritu, dumbliais, tarpusavyje kryžminasi. Gerai jaučiasi netoli šiluminių elektrinių, ėsdami (išfiltruodami) smulkius dumblius ir detrito daleles, šios žuvys valo vandenį. Natūraliai paplitę Rytų ir Pietryčių Azijos upių baseinuose, auga labai greitai, plaukioja būriais. Laikomi tvenkiniuose arba introdukuoti daugelyje pasaulio šalių. Baltojo ir margojo plačiakakčių gyvenimo būdas yra panašus, tačiau rastume ir esminių skirtumų.

Baltasis plačiakaktis (Hypophthamichthys molitrix) užauga iki 1,5 m ilgio ir gali sverti iki 50 kg. Gyvena pratakiuose vandenyse arba tvenkiniuose, ežeruose, kur nėra labai didelio deguonies stygiaus. Lietuvoje įveistas 1962 m.

Natūraliomis sąlygomis subręsta 4 – 5 m. amžiaus, tuo metu jų dydis siekia apie 0,5 m. Optimali vandens temperatūra nerštui yra 20 –25 °C, tačiau gali pradėti neršti ir aukštesnėje nei 15 °C vandens temperatūroje. Neršia tėkmėje, sekliose sraunumose. Vislumas – apie 0,5 mln. ikrelių, kuriuos išleidžia porcijomis.

Margasis plačiakaktis (Aristichthys nobilis) užauga iki 1,5 m. ilgio, palankiomis sąlygomis gali sverti apie 50 kg. Nerštas vyksta upėse, bet kitaip nei baltojo plačiakakčio, didesniame gylyje. Kai kuriose šalyse tapo invazine žuvimi, nes, prisitaikęs prie aplinkos, ėmė daugintis natūraliai ir smarkiai išplito po jam tinkamus vandens telkinius.

Neršia margieji plačiakakčiai, kai vandens temperatūra būna aukštesnė nei 18 °C, ideali – 25 – 27 °C, išleidžia apie 1 mln. ikrelių. Subręsta 4 – 7 m. amžiaus.

Į Lietuvą margieji plačiakakčiai atvežti 1970 m. Tačiau mūsų tvenkiniuose šiuo metu auginami tik baltųjų ir margųjų plačiakakčių hibridai.

Esminis skirtumas tarp baltojo ir margojo plačiakakčių yra jų mitybos ypatumai. Baltasis plačiakaktis daugiau suėda fitoplanktono, o margasis – zooplanktono ir detrito, trūkstant maisto, manoma, kad gali ryti ir žuvų mailių. Šis faktorius ir tai, kad baltasis plačiakaktis jautresnis deguonies stygiui, veikiausiai ir lėmė, kad margieji plačiakakčiai kai kuriose šalyse tapo invazine rūšimi arba savaime išplito ir kolonizavo naujus vandens telkinius.

Kaip meškeriojimo objektas, plačiakakčiai nereikšmingi, nes nėra tokių masalų, kurie galėtų sudominti šias žuvis. Visgi mūsų šalyje pasitaiko, kada plačiakakčiai pagaunami augalinės arba gyvūninės kilmės masalais, kai žvejojama arčiau vandens paviršiaus, bet tai – atsitiktiniai laimikiai. Taip pat užfiksuoti atvejai, kuomet vėlų rudenį, gaudant kitas žuvis spiningu, plačiakakčiai kibo ant pačių mažiausių sukriukių.