Margasis upėtakis

Margasis upėtakis (Salmo trutta fario) yra šlakio (Salmo trutta trutta) gėlavandenė arba kitaip sėslioji forma, niekada nemigruojanti į jūrą, anksčiau buvo išskiriami kaip atskiras porūšis. Priklauso lašišinių (Salmonidae) šeimai. Margieji upėtakiai gyvena šaltesnėse ir turtingose deguonimi Europos upėse ar upeliuose nuo Portugalijos iki Volgos, išskyrus Centrinę Anatoliją ir Kaukazo regionus, į šiaurę išplitę iki Laplandijos imtinai. Taip pat jų nėra Graikijoje, Korsikos, Sardinijos, Sicilijos salose, tačiau aklimatizuoti arba auginami tvenkiniuose ir kituose žemynuose, Naujojoje Zelandijoje, kaip sportinės žūklės objektas.

Lietuvoje upėtakiai sutinkami daugiau nei 180 upių bei upelių, tačiau yra retos žuvys, nors kai kuriuose nedideliuose upeliuose gali būti vienintelė arba dominuojant žuvų rūšis.

Upėtakiai sėslūs, prieraišūs savo buveinėms, tai – teritorinės žuvys, kadangi suaugę upėtakiai pasirenka apibrėžtą plotą, kuriame maitinasi, jį palieka tik dauginimosi laikotarpiu. Paprastai vengia atvirai plaukioti, tūno medžių, krūmų ar vandens augalų šešėliuose, šalia nuskendusių išvartų, kelmų, glaudžiasi prie dugno akmenų.

Natūraliai paplitusių upėtakių augimo tempas vidutiniškas, gyvena jie iki 12 m., pasiekia 40 cm dydį ir 1 kg svorį (J. Virbickas), tačiau dėl panašumo į šlakius galimos identifikacinės klaidos. Visgi oficialiai pripažinta, kad Lietuvos rekordinis upėtakis svėrė 7,5 kg, kaimyninės Lenkijos mokslininkai teigia, kad upėtakis gali būti 80 cm dydžio ir 5 kg, vokiečiai nurodo net 15 kg svorį. Tačiau faktas, kad tvenkiniuose auginami upėtakiai yra gerokai didesni (iki 1 m) ir gali pasiekti 12 kg svorį.

Neršia upėtakiai sraunumose ant žvyruoto ar smėlėto dugno spalio – gruodžio mėn., išimtinais atvejais ir sausio mėn., kai vandens temperatūra būna 4 – 8 °C. Subręsta 2 – 3 m. amžiaus, būdami maždaug 80 – 100 g svorio.

Minta upėtakiai vabzdžiais (taip pat – skraidančiais, kuriuos pasigauna nuo vandens paviršiaus), jų lervomis, vėžiagyviais, sraigėmis ir pan., ryja smulkias žuveles, įskaitant ir mažesnius už save upėtakius.

Upėtakis – geidžiamas visų meškeriotojų laimikis, bet, dėl negausios populiacijos ir savo baikštumo bei manieros slapstytis, sunkiai sužvejojamas. Gaudomas spiningu (patys įvairiausi dirbtiniai masalai) ir museline meškere. Saugant upėtakių išteklius, „Mėgėjų žūklės taisyklėse“ yra nemažai apribojimų šios žuvies žūklei Lietuvos vandenyse.