Lynas

Lynas (Tinca tinca) gausiai išplitęs Eurazijos gėluosiuose stovinčiuose ir tekančiuose vandenyse, taip pat yra auginamas arba aklimatizuotas Afrikos, Šiaurės Amerikos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Gvinėjos, Tasmanijos, Javos, Sardinijos salų vandenyse. Jis priklauso karpinių (Cyprinidae) šeimai.

Lyno mėgstamiausios gyvenamosios vietos yra dumblėti, gausiai vandens augalija apaugę ežerai, tvenkiniai, kanalai, didesnės ar mažesnės upės su lėta srove, senvagės ir netgi pelkėmis virtę nedideli ežeriukai. Šios žuvys nereiklios deguonies kiekiui vandenyje, pakelia didoką vandens rūgštingumą, todėl kai kuriuose eutrofiniuose ežerėliuose gali būti vienintelė arba viena iš nedaugelio ten esančių žuvų rūšių. Visgi yra viena sąlyga – turi būti vandens augalų, ant kurių lynai beria savo ikrus. Nors lynai labiau mėgsta greit įšylančius, seklius vandenis, bet puikiausiai prisitaiko gyventi ir šaltavandeniuose karjeruose, gerai jaučiasi giliuose seliaviniuose ežeruose, bet plauko priekrančių zonoje, į gelmę nelenda. Upėse vengia greitesnės tėkmės, paprastai sutinkami jų įlankose. Paaugę lynai renkasi vienišiaus gyvenimo būdą, yra atsargios, baikščios žuvys.

Lyno žvynai maži ir pailgi, giliai įaugę į odą, kūnas dengtas gleivėmis, todėl gali susidaryti įspūdis, kad ši žuvis – bežvynė.

XX a. pradžioje į Lietuvos ežerus ir tvenkinius buvo introdukuoti auksiniai lynai (Tinca tinca aberratio aurata Bloch), kurie yra gelsvai rausvos, oranžinės ar raudonos spalvos, ant kūno matosi tamsios pigmentinės dėmės. Ypač reti. Gyvenimo būdas nesiskiria nuo paprastųjų lynų.

Lynai užauga iki 70 cm, gali pasiekti 7,5 kg svorį, išgyvena iki 30 m. amžiaus.

Subręsta 3 – 5 m. amžiaus, kai pasiekia 18 – 20 cm dydį, neršia įšilusiame vandenyje (18 – 20 °C) birželio – liepos mėnesiais, nerštas – porcijinis, ikrus beria ant gausios vandens augalijos. Vislumas 100 – 900 tūkst. ikrų. Jei sąlygos palankios, pirmaisiais gyvenimo metais auga labai greitai, bet, pasiekus 25 cm dydį, lynų augimas smarkiai sulėtėja. Vandens telkiniuose, kur mitybinė bazė menka, o jų populiacija – didelė, o lynai tuose telkiniuose yra viena iš nedaugelio žuvų rūšių, šios žuvys gali išsigimti į nykštukines formas.

Lynai – tipinės dugno žuvys, jų racione vyrauja visi bentosiniai organizmai, nevengia paskabyti jaunų vandens augalų ūglių, ėda dumblius.

Šios žuvys dėl mažai kaulėtos mėsos ir kovingumo, užkibus ant kabliuko, yra geidžiamas meškeriotojų laimikis, nors stambūs lynai pagaunami retai jau vien dėl jų slapukiškos elgsenos.

Lynai žvejojami plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis dažnai ir nuosekliai jaukinant, bet pasitaiko (ypač upėse) ir atsitiktinių laimikių. Masalui naudojami sliekai, įvairios vabzdžių lervos arba (ir) praktiškai visi žvejams žinomi augalinės kilmės viliokliai. Pradeda kibti šiltuoju metų laiku (priklausomai nuo pavasario, masalus gali čiupti jau balandžio pradžioje), pastaruoju metu dėl visuotinio atšilimo, kai kuriuose vandens telkiniuose pagaunami ir žiemą.