Amūras

Mūsų vandenyse 1962 m. introdukuotas baltasis amūras (Ctenopharygodon idella) priklauso priklauso karpinių (Cyprinidae) šeimos žuvims. Natūraliai paplitę nuo Šiaurinio Vietnamo iki Amūro baseino lėtai tekančiose upėse, ežeruose. Daug jų auginama tvenkiniuose ar ežeruose įvairiose šalyse (nesant sąlygų neršti – išneršinami dirbtiniu būdu), nes tai – labai greitai augančios žuvys, kurios besimaitindamos neleidžia apaugti dumbliais bei vandens augalais vandens telkiniams. Pietų Europos vandenyse baltieji amūrai dauginasi ir natūraliai.

Baltasis amūras net ir mūsų platumose gali pasiekti apie 1,8 m ilgio, 30 kg svorį, esant itin palankioms sąlygoms, amūrai užauga didesni nei 2 m ir iki 45 kg svorio.

Lietuvoje gyvena tvenkiniuose, ežeruose, kur buvo paleisti, bet natūraliai nesidaugina. Randama baltųjų amūrų ir mūsų didžiosiose upėse, tai – pavieniai egzemplioriai, pakliuvę į tekančius vandenis iš tvenkinių ar pratekančių ežerų.

Amūrai gerai jaučiasi ten, kur vanduo greitai įšildomas saulės arba (kaip Elektrėnų ežere) į vandenį pakliūva šiltas, elektrinių turbinas aušinantis vanduo. Vandens telkiniuose pageidautinas didelis kiekis vandens augalų, dumblių, amūrai ėda ir priekrančių bei pakrančių žoles ar net nusvirusių medžių, krūmų lapus, esant augalinio maisto trūkumui – žuvininkystės arba nuosavuose telkiniuose šeriami papildomai. Nedideliuose ežerėliuose, tvenkiniuose, kur įleista daug amūrų, jie gali suėsti visą vandens augaliją, dėl ko kitos žuvys neteks galimybės neršti, iš esmės pakis vandens telkinio ekosistema.

Natūraliomis sąlygomis baltieji amūrai subręsta 9 – 10 m. amžiaus, 68 – 75 cm dydžio, kai pasiekia 6 – 7 kg svorį. Tačiau jų brandos laikotarpis labai priklauso nuo šių žuvų užimamo arealo regionų, nes Pietų Kinijos upėse baltieji amūrai neršia būdami 3 – 5 m. amžiaus, pasiekę 4 – 6 kg svorį. Dar anksčiau jie ima daugintis Indijoje arba Kuboje, kur buvo introdukuoti. Šiauriausiuose savo užimamo arealo vandenyse baltieji amūrai gali subręsti tik sulaukę 12 m. amžiaus. Nerštui reikalinga vandens temperatūra turi siekti 26 – 30 ° C. Vislumas – 100 – 800 tūkst. ikrelių.

Baltųjų amūrų jauniklių pagrindinis maistas yra zooplanktonas ir smulkūs dumbliai, paaugę daugiausiai maitinasi augalinių maistu, praktiškai jis ir sudaro didžiąją dalį šių žuvų raciono, bet gali ėsti ir įvairius bestuburius, taip išgyventi sau nepalankiomis sąlygomis. Užfiksuota atvejų, kai stambūs baltieji amūrai rydavo ir smulkų mailių.

Į Lietuvos vandenis bandytą įleisti ir juodųjų amūrų (Mylopharyngodon piceus), kurie, kitaip nei baltieji amūrai, ėda daug moliuskų, ypač – dreisenų. Tačiau šiuo metu natūraliuose mūsų vandenyse nei žuvininkystės ūkiuose jų nėra, nebent kas nors augina nuosavuose tvenkiniuose.

Baltieji amūrai gaudomi mėgėjiškos žūklės įrankiais, nepaisant savo specifinės mitybos. Masalui naudojama tų vandens telkinių, kuriuose šios žuvys gyvena, vandens augalija, dumbliai, bet užkimba ir ant kitokio augalinio masalo, dažniausiai – kukurūzų. Amūrų žūklę mūsų vandenyse labiausiai yra perpratę karpių žūklės specialistai, šias žuvis gaudo dugninėmis meškerėmis zig rig būdu, t. y. paviršiniuose vandens sluoksniuose. Atsitiktinai pagaunami ir plūdinėmis meškerėmis. Baltieji amūrai – geidžiamas meškeriotojų laimikis dėl savo kovingo charakterio, nors suviliojami sunkiai.