Valas Lucky John MGC 30m

Sumaniau parašyti straipsnį apie valą. Kaip žinote, jo yra trys pagrindinės rūšys: monofilamentinis, fluorokarboninis ir supintas iš keleto ar keliolikos sintetinių gijų pintukas. Kadangi rašydamas noriu sužinoti viską iki smulkmenų, susirinkti kuo daugiau patikimos (niekada nesu garantuotas) informacijos, visa galva panirau į internetą, ėmiau vartyti žurnalus žvejybine ir ne vien žvejybine tematika, nes pasidarė įdomu, kada buvo pagamintos pirmosios vienos ar kitos rūšies gijos.

Įpusėjus rugpjūčiui oro temperatūra naktimis paprastai tampa juntamai mažesnė nei mėnesio viduryje, tamsusis paros metas jau gerokai ilgesnis, rytinis rūkas tirštesnis, lietūs vėsesni, dažnesni, žodžiu, vandens telkiniai nebešyla, o kai kuriais metais netgi pradeda po truputį vėsti. Žuvys anksčiau nei meškeriotojai pajunta artėjantį rudenį ir po truputį ima keisti savo mitybos vietas.

Prieš tęsiant pasakojimą apie pavasarinį kuojų meškeriojimą, reikėtų akcentuoti faktą, kad šios žuvys mieliau plaukios prie dugno, nei kils į paviršių. Žinoma, jos nevengia būti „viduriuose“ vandens sluoksniuose arba parankioti įkritusių į upę vabzdžių, tačiau taip nutinka labiau atšilus orui ir vandeniui.

Regis, ką galima naujo arba įvairaus pasakyti apie šoninį pavadėlį, kuris rišamas virš avižėlės, velnio arba blizgutės. Iš tiesų čia yra įvairių niuansų, kurie priklauso nuo to, kokios rūšies žuvis žvejosime, kokio svorio ir tipo bus pagrindinis ir pririštas prie pavadėlio vilioklis, kokios žūklės sąlygos, o tai reiškia, žuvys maitinsis aktyviai ar beveik visai ignoruos joms siūlomus masalus.

Koks bebūtų ledas – storas ar plonas, tačiau viduržiemy žuvys vis tiek kibs prasčiau nei žiemos pradžioje ar jos pabaigoje. Kadangi poledinėje žūklėje ešeriai yra pagrindinis meškeriojimo objektas, tai dabar kalbėsiu tik apie juos.

Nors poledinės žūklės sezonas neilgas, tačiau savaip žavus ir viliojantis. Netgi pats įrangos pasiruošimas turi savo aurą. Ilgi ir niūrūs vakarai, praleisti meistraujant, nors šiek tiek nuramina mintis, kurios vis sukasi apie pirmąjį ledą, dar šiek tiek braškantį, bet itin dosnų.

Apie žiobrių žūklę tiek dugnine, tiek ir plūdine meškere jau esu rašęs ne vieną straipsnį, veikiausiai rašysiu ir ateityje, rašau ir dabar. Dauguma žvejų turi savo mėgstamus gaudymo būdus, kuriuos pritaiko pamėgtose upėse. Tačiau kita dalis meškeriotojų orientuojasi į šių žuvų kibimą nekreipdami dėmesio į konkrečius vandens telkinius ir važiuoja žuvauti ten, kur geriausiai kimba. Tai – universalūs žūklautojai.

Nieko tikriausiai nenustebinsiu pasakęs, kad viena pirmųjų žuvų pavasarį, kuri pradžiugins žvejojantį dugnine arba plūdine meškere, bus kuoja. Tačiau kuoja kuojai nelygi ir dėl to prasideda visos įdomybės...

Kaip jau minėjau įvadiniame straipsnyje, avižėlių kibumą įtakoja begalė išorinių veiksnių. Taip pat ne ką mažiau svarbūs ir jo duomenys, t. y. svoris, forma ir panašiai. Bet dabar bandysiu susikoncentruoti tik ties avižėlių spalvomis.

Atsitokėję po pirmledžio stambesni ešeriai po truputį ima sklaidytis į mažesnius būrelius ir traukia į vandens telkinių gilumą. Tik didesniuose ežeruose bei tvenkiniuose arčiau kranto dar galima užtikti gausesnius šių žuvų būrius, bet mažuose ežerėliuose, karjeruose jie slampinėja prie pat dugno pasiskirstę po keliolika ir taip bando maitintis. Sakau „bando“, kadangi storėjant ledui ešerių aktyvumas menksta sulig kiekviena diena.